Naujienos

Praėjusį savaitgalį „Dainavos“ kino teatre būriavosi filmų, Eliziejaus laukų, prancūziškų batonų ir pelėsinio sūrio mėgėjai, mat šeštadienio ir sekmadienio vidurdienį prancūzų kultūros centras alytiškiams pristatė du prancūzų kino festivalio „Žiemos ekranai“ (Ecrans d‘hiver) filmus.

Šeštadienį buvo rodoma miestelėnų itin palankiai priimta režisieriaus Tony Gatlifo drama „Laisvė“ (Liberte), o sekmadienį „Dainavoje“ sukosi Afrikoje gimusios režisierės Claire Denis juosta „Balta medžiaga“ (White material).

Prieš pirmą seansą su susirinkusiaisiais prancūziškai pasisveikino Prancūzijos ambasados kalbinio bendradarbiavimo atašė Laurent’as Guidonas ir, padėkojęs už malonų sutikimą, išreiškė viltį, kad Alytus taps privaloma jau šeštą kartą rengiamo festivalio „Žiemos ekranai“ stotele.  Festivalio koordinatorė Kristina Kaghdo, kartu su prancūzakalbiu L.Guidonu pristačiusi filmus, sutiko kiek plačiau papasakoti apie prancūzų kiną ir patį festivalį.

– Visą šių metų festivalio programą sudaro net dvylika pilnametražių filmų. Kodėl į Alytų nusprendėte atvežti „Laisvę“ ir „Baltą medžiagą“?

– Į Alytų atvykstame pirmą kartą, taigi dar nepažįstame šio miesto auditorijos ir nežinome, koks kinas ją domina. Nusprendėme parodyti tokius filmus, kurie būtų tikrai įdomūs, taip pat geriausiai atspindėtų dabartines festivalio ir viso prancūzų kino tendencijas. Vos per du seansus norėjome atskleisti pagrindines šių metų kine keliamas problemas – netoleranciją, kito žmogaus baimę ir kultūrinį nesusikalbėjimą. 

Nors šios temos plėtojamos jau ne vienus metus, šiemet prancūzų kinas ypač tuo gyvena. Būtent dėl to pradėjome „Afrikos aidų“ programą, kurioje pristatomi prancūzų ir afrikiečių, gyvenančių Prancūzijoje, režisierių darbai, kuriuose į žmonijos lopšį žvelgiama iš labai arti, vienas tokių filmų – „Balta medžiaga“. Štai filmas „Laisvė“ pirmam seansui buvo pasirinktas dėl to, kad pasirodė ir gana smagus, ir itin stiprus: tiek turinio, tiek vizualumo prasme.

– Ar nesibaiminote, kad parodę du išties sudėtingus filmus galite išgąsdinti Alytaus žiūrovus?

– Veikiausiai, jei būtume pabūgę, išvis nebūtume atvykę į Alytų, nes nė vienas iš festivalyje rodomų filmų nėra paviršutiniškas ar lengvas. Kartais manęs paklausia, kurie filmai lengvesni, atsakau, kad tokių išvis nėra. Taip – programoje rodome komedijas, tačiau šis žanras toli gražu nereiškia, kad filmas yra kinematografiškai silpnesnis. Taigi, pasitikėjome Alytaus žiūrovais.

– Ar alytiškiai nenuvylė Jūsų pasitikėjimo? Kaip Alytus priėmė prancūzišką kiną?

– Tiesą pasakius, šįryt labai bijojau, kadangi rengėme rytinį seansą (net Vilniuje į kiną ryte nelengva sukviesti žiūrovus), taip pat baiminausi ir Šiauliuose, nors ten buvo rodomas vakarinis seansas. Tačiau galiu džiaugtis, kad filmą rodėme ne tuščiai salei, žmonėms išties buvo įdomu. Juo labiau – mes labai veržėmės į  Alytų, juk tai itin frankofoniškas miestas, patys stebėjomės, kaip iki šiol jums nepavyko atvežti prancūzų kino.

Kaip jau sakiau – šiemet tik labai lengvai alytiškius supažindinome su festivalio programa. Tikimės, kad kitais metais pavyks atvežti daugiau filmų, stengsimės sugalvoti, kaip kuo plačiau Alytų informuoti apie „Žiemos ekranus“.

Laimei, festivalio koordinatorės K.Kaghdo būgštavimai dėl žiūrovų aktyvumo subliuško it prancūziško šampano burbulas – pasibaigus šeštadienio seansui puspilnėje kino salėje aidėjo plojimai. Kai kurie žiūrovai ją paliko plačiai šypsodamiesi, kiti – šluostydami ašaras, viena – alytiškė kino mėgėja Vaiva Graužinytė pasibaigus kino festivaliui noriai dalijosi emocijomis, susijusiomis su matytais filmais: „Filmas „Laisvė“ man paliko labai gerą įspūdį.

Tiesą pasakius, jam besibaigiant teko net ašarą išspausti. „Balta medžiaga“ patiko ne taip. Šis filmas buvo tikrai sudėtingas ir net žiaurus, tačiau labai džiaugiuosi, kad „Žiemos ekranai“ aplankė ir Alytų, nes čia ne itin daug tokių renginių, o proga nueiti į kino festivalį tikrai labai šauni.“

Ieva Makselytė