Naujienos

Kada Lietuva išves savo karius iš Afganistano? Šis klausimas keliamas vis dažniau. Atsakymų reikėtų ieškoti Afganistane, mat viskas priklausys nuo pačių afganų. Gal šias viltis pateisins vienas jų – naujasis Goro provincijos gubernatorius Abdullah Haiwadas?

Išvydę Vilniaus gatvėmis ramiai vaikštinėjantį A.Haiwadą daugelis jį greičiausiai supainiotų su užsieniečiu verslininku. Santūriu ir dalykišku.

Tiesą sakant, ne pirmą sykį Lietuvoje besilankantis A.Haiwadas neslepia, jog jį čia išties atvedė verslo reikalai ir poilsis.

Tuomet jaunas Jungtinėje Karalystėje mokslus baigęs A.Haiwadas „Lietuvos rytui” teigė norėjęs atitrūkti nuo išorinio pasaulio.

Nedaugelis tuomet žinojo, kad A.Haiwadas kilęs iš garsios Goridų dinastijos, kadaise valdžiusios didelę imperiją, apimančią dabartinį Afganistaną, Pakistaną, dalį Irano ir Indijos.

Rezultatus pasiekė greitai

Kai praėjusį gruodį Afganistano vyriausybė A.Haiwadą paskyrė Goro provincijos gubernatoriumi, šios atkūrimo grupei vadovaujantys lietuviai neslėpė susirūpinimo dėl prastėjančios saugumo situacijos.

Bet greitai A.Haiwadas sugebėjo įgyti centrinės valdžios, vietinių ir svetimšalių pasitikėjimą. Tai tapo akivaizdu, net jeigu A.Haiwadas ir nestokoja savigyros bei nesikuklina prisiimti nuopelnų.

„Jis bent jau ką nors tinkamai daro”, – toks Lietuvos atstovų įvertinimas leidžia vis drąsiau teigti, kad lietuvių pasitraukimas artėja, o jiems išvykus Goro provincijos neapims chaosas.

Pagarba – dėl genčių ryšių

– Esate jaunas, ilgai gyvenote užsienyje, net neauginate barzdos, kuri afganams – svarbus vyro atributas.

Bet per trumpą laiką pelnėte vietinių bei lietuvių pasitikėjimą. Kokia to priežastis?

– Esu iš Goro provincijos, kaip ir mano tėvas, senelis bei protėviai, kurių garsi giminė siekia šimtmečius. Mes visuomet padėdavome neturtingiems, būdavome kitų genčių saugotojai.

Todėl žmonės žino, iš kur esu kilęs. Jie jau galėjo įsitikinti, jog čia atvykau siekti ne valdžios, garbės, o jiems padėti.

– Kaip apibūdintumėte ryšius su centrine valdžia, kuri jums neskyrė prašytų išteklių, nors ir be didesnių dvejonių pasirinko jus gubernatoriumi?

– Išteklių skyrimo procesas – sudėtingas. Galiu mėginti spausti valdžią ir prašyti daugiau, mat turiu daug įtakingų genties ryšių, galinčių padėti vėl integruoti į visuomenę buvusius talibus.

Antra vertus, nesu išskirtinis gubernatorius, o Goro provincija nėra iš tų, kurioms skiriama daugiausia dėmesio.

Tačiau visi mato, kaip aš dirbu. Jeigu reikia – dirbu dvigubai ilgiau. Nes man rūpi.

Paramos kaulyti neketina

– Rūpestis yra viena, tačiau ištekliai – kas kita. Kokių ambicijų turite Gore, kuri yra viena skurdžiausių provincijų Afganistane? O gal jus vilioja aukštesnis postas?

– Mano ambicijos ir tikslas pirmiausia yra padėti žmonėms. Tai nesusiję su valdžios postais. Čia atvykau būtent to, palikęs saugią šalį. Galėčiau dirbti Vakaruose ir vargo nematyti.

Bet dabar esu atsakingas už 800 tūkstančių vienos vargingiausių šalies provincijų gyventojų. Tai – daug. Ar norėčiau būti atsakingas už daugiau? Likimas parodys, negali žinoti, kaip nutiks, jei man kas nors suteiks atsakomybę.

Tačiau kol kas esu Goro gubernatorius. Į provinciją pritraukiau apie 40 milijonų dolerių. Tai tikrai daug.

– Per šias kelias dienas Lietuvoje jūs susitikote su įvairių institucijų atstovais, verslininkais. Ar iš jų sulaukėte pažadų dėl paramos?

– Pirma – ne vien pinigai svarbu. Mums visko trūksta. Tad per pastaruosius mėnesius kalbėjomės dėl įvairios paramos.

Pavyzdžiui, mums svarbios lietuvių specialistų mokymo programos afganų ūkininkams.

Prie skaitmeninės televizijos pereinanti Lietuva taip pat dovanos jai nereikalingą įrangą Goro provincijai.

– Tad ar pavadintumėte savo pirmąją oficialią kelionę į Lietuvą sėkminga?

– Mano vizito tikslas Lietuvoje nebuvo pritraukti pinigų iš jūsų šalies. Pirmiausia norėjau Goro žmonių vardu padėkoti už tai, ką jūs dėl mūsų darote.

Tačiau mes žinome, kad per artimiausius kelerius metus Lietuvos provincijos atkūrimo grupė (PAG) paliks Afganistaną, todėl susitikimuose su jūsų valdžios atstovais norėjau įsitikinti, jog bendradarbiavimas ir parama mūsų provincijai nenutrūks.

Kariai – saugumo garantas

– Tačiau kai kurie lietuviai nesupranta mūsų buvimo Goro provincijoje, kuri ir taip vadinama viena saugiausių, tikslo. Kaip gali kariškiai padėti atkurti provinciją?

– PAG garantuoja saugumą, o tai labai svarbu kitiems donorams – net jei PAG vadovaujanti valstybė, šiuo atveju Lietuva, turi ribotas galimybes.

Pavyzdžiui, be įvairios lietuvių karių pagalbos tokios organizacijos kaip USAID arba Jungtinių Arabų Emyratų ar Japonijos fondai negalėtų veikti Goro provincijoje.

Mūsų provincija yra saugi tik palyginti su kitomis Afganistano provincijomis.

Pernai, kai įvyko savižudžių išpuoliai ir buvo apšaudyta lietuvių stovykla, japonai pusei metų pasitraukė baimindamiesi dėl savo saugumo. Dabar jie grįžta.

– Kai kuriose provincijose užsienio valstybių kariai atvirai vadinami okupantais. Lietuvoje taip pat vyrauja toks požiūris. Ar Goro gyventojai irgi mano, kad lietuviai – okupantai?

– Ne. Gore taip nėra. Kitose provincijose, kur tarptautinės koalicijos pajėgos išties kariauja, kur per bombardavimus žūva taikūs gyventojai, nuotaikų, žinoma, pasitaiko visokių.

– Vienas Lietuvos diplomatas pareiškė, jog iš Goro provincijos pasitraukus Lietuvos kariams ten neliks ir civilių. Mat padėtis dar nebus tokia, kad būtų galima išsiversti be karių apsaugos. Kaip jūs ketinate spręsti šią problemą?

– Tai jau klausimas, skirtas lietuviams. Jei nejaučiate, kad pasitraukus bus saugu, kodėl išvedate karius? Sprendimą dėl išvedimo priims tiek lietuviai, tiek afganai.

Manau, kad afganų saugumo pajėgos šiuo metu nepasiruošusios perimti atsakomybės. Bet pasitikėjimas sparčiai didėja ir, manau, greitai būsime pasiruošę.

Svarbu ir botagas, ir meduolis

– Pernai lietuviai net atvirai skundėsi, kad vietos valdžios neveiksnumas prisidėjo prie prastėjančio saugumo Gore. Kaip sprendėte šias problemas? Kas buvo padaryta?

– Šitas klausimas mano vizito metu skambėjo itin dažnai. Nuo pat darbo pradžios stengiausi įtikinti problemų keliančius vietinius karo vadus, turinčius ryšių su Talibanu, jog jie nepasieks savo tikslo. Mano genties ryšiai atliko itin svarbų vaidmenį.

Todėl ne aš, o žmonės kalba, jog ne padidėjęs Afganistano karių ar policijos skaičius Goro provincijoje prisidėjo prie stabilumo per pastaruosius mėnesius.

– Korupcija ir nedarbas gal ir nėra tos temos, dėl kurių galėtų patarinėti Lietuva. Bet šios problemos dar labai ryškios Afganistane. Kaip ketinate jas spręsti Gore?

– Turime devynias mineralų kasyklas. Sieksime pritraukti investuotojų, kurie galėtų sukurti daugiau darbo vietų.

Tačiau, suprantama, turėsime būti atsargūs. Girdėjau kalbų apie galimą vietinių išnaudojimą, bet manau, kad mano išsilavinimas ir patirtis padės išvengti nesklandumų.

Dėl korupcijos... Mes kuriame tam tikrus mechanizmus, kurie padėtų užtikrinti pareigūnų atsakomybę ir jų darbo skaidrumą. Net jei centrinė valdžia nėra pripratusi prie tokių žodžių, kitos išeities nėra.

Afganistanas – viena labiausiai korumpuotų valstybių pasaulyje, bet tikiuosi, jog korupcijos lygis ryškiai sumažės jau šiemet.

Aš neturiu kantrybės laukti dešimtmetį. Šiemet sučiupau mažiausiai penkis korumpuotus pareigūnus ir juos perspėjau, jog jei dar sykį tai pasikartos, perduosiu juos policijai.

– O kodėl to nepadarėte iškart?

– Todėl, kad jei pradėčiau juos bausti iškart, didesnioji dalis mano administracijos atsidurtų kalėjime. O jame, jei atvirai, nėra vietos.

Jie turi suprasti, jog tai tęstis negali. Šis perspėjimas daugeliui tapo geru signalu. Nusikaltusieji bus nubausti, o tinkamai supratusieji signalus – apdovanoti.

Su talibais galima susitarti?

– Jūsų sprendimu Goro provincija turėtų tapti pavyzdinė, kai kalbame apie buvusių talibų reintegraciją į visuomenę. Tačiau ar tai nereiškia, jog Afganistano ir tarptautinės koalicijos kova su talibais buvo bergždžia?

– Reikia suprasti, jog esama trijų rūšių Talibano.

Pirmoji, mažesnioji, grupė yra radikaliųjų, pasiryžusių mirti ir susijusių su „Al Qaeda”. Su jais nebus jokių derybų.

Antroji – vadinamasis ekonominis Talibanas. Tai – kovotojai, kariaujantys už pinigus, nes kito darbo nėra.

Trečioji – piktasis Talibanas, sudarytas iš žmonių, kurių artimieji nukentėjo nuo tarptautinės koalicijos. Pastarąsias dvi grupes galima reintegruoti, suteikiant jiems galimybę gauti darbo.

Tai nereiškia, kad jiems garantuosime pinigų ar darbo – tik galimybę sudėjus ginklus reintegruotis.

Bet kalbant apie Goro provinciją didesnė problema yra nusikaltėliai, kurių varomoji jėga – gentiniai konfliktai.

Laimei, turiu pakankamai galimybių juos spręsti ir jau kelis pavyko užgesinti.

Valdas SALDŽIŪNAS