Naujienos

Italų baltistas ir vertėjas Pietro U.Dini naktimis dirba lietuvių literatūrai. Jis išvertė Justino Marcinkevičiaus, Vytauto Mačernio, Sigito Gedos, Tomo Venclovos, Kornelijaus Platelio eilėraščius, paruošė lietuvių poezijos ir prozos antologijas, poetų-žemininkų rinktinę, parašė knygas apie Lietuvą "L‘anello baltico", "L‘anello lituano".

Dienomis P.U.Dini tarnauja baltistikai -- profesoriauja Pizos universitete.  Padeda kurti Lietuvos įvaizdį Italijoje:  dalyvauja televizijos ir radijo laidose, bendradarbiauja su spauda, skaito paskaitas.

Jeigu Lietuvai reikia -- padeda ir krepšiniui.  Poliglotas P.Dini Barselonoje vertėjavo iš katalonų į lietuvių kalbą ir tarpininkavo priimant Lietuvos krepšinio lygą LKL į Europos krepšinio lygų sąjungą ULEB.

Lietuvių literatūros ambasadoriui Italijoje Pietro U.Dini praėjusį savaitgalį įteikta Šv.Jeronimo premija už vertimus iš lietuvių kalbos.

* * *

-- Profesoriau, koks yra naujausias jūsų išverstas tekstas?

-- Štai jis, paskutinis tekstas:  Antano Maceinos esė apie lietuvių kalbos filosofiją "Kalba ir žmogus".  Tiesa, jis dar nebaigtas.  Mane paskutiniuoju metu labai traukia maceiniškoji filosofija.

-- Kur, kada, kokiom aplinkybėm gimė šis vertimas?  Kokiu paros metu jūs dažniausiai verčiate?

-- Tekstas gimė šią vasarą San Salvadore, 90 km piečiau nuo Barselonos. Buvo atostogų metas, bet aš ilgiau kaip dvi dienas nuobodžiauti nesugebu.

Jeigu jau važiuoju, vežuosi krūvą knygų, žodynų.  Ir visada man jų prireikia.  A.Maceiną, kaip ir kitus autorius, verčiau naktį.  Naktį gimsta ne tik vertimai.  Aš esu naktinis darbininkas.

-- Kas jus skatina versti?

-- Gražus klausimas.  Matyt, yra kažkoks vidinis poreikis.  Jeigu nori idealiai perprasti tekstą, vadinasi, reikia jį versti iš užsienio į savo gimtąją kalbą.

Tai, sakyčiau -- kankinantis malonumas. Štai, pavyzdžiui, A.Maceinos filosofinis tekstas.  Aš menkai temoku šios srities terminologiją: itališkai -- šiek tiek, o lietuviškai -- nelabai.

Todėl susigalvojau sau naują iššūkį -- ne tik perkelti iš lietuvių į italų kalbą filosofinį tekstą, bet ir įsisavinti naują leksikos lauką.

-- O kada jums užeina tokie vertimo priepuoliai?

-- Gana cikliškai.  Kartais norisi imtis grynai mokslinio darbo.  O kartais knieti mokslą mesti šonan ir grimzti į literatūrą, į kūrybą.

Manau, kad artimiausia grynosios kūrybos sritis ir yra vertimas.

-- Kaip jumyse sugyvena du gana skirtingi personažai -- mokslininkas, baltistikos profesorius ir literatūros vertėjas?

-- Taip, čia esama šiokios tokios šizofrenijos.  Bet yra vienas žodis, kuriuo galima viską pasakyti:  filologija.  Filologija -- tai ir baltistika, ir vertimai.

Nors, tiesą sakant, kai aš verčiu, negaliu nesusitarti su savo filologine siela:  norisi preciziškumo, norisi, kad vertimas, kiek įmanoma, būtų adekvatus.

Iš kitos pusės, kartais tenka ir nusižengti.  Vis dėlto, sakyčiau, baltistikos profesorius ir eilėraščių vertėjas manyje sugyvena gana taikiai.  Vertimas yra mano paralelinė aistra.

-- Aistrą labiau patenkinate versdamas poeziją ar prozą?

-- Poeziją.  Nors vis smagiau versti prozą, o paskutiniuoju metu -- filosofinio pobūdžio prozą.

-- Bet romano dar neišvertėte?  Kodėl?

-- Ne, neišverčiau.  Tiesa, bandžiau siūlyti vienai Milano leidyklai. Jos atsakymas į mano pasiūlymą buvo toks:  "Matote, lietuviški romanai labai jau liūdni".  Ką čia bepridursi.

Kita vertus, sunku būtų skirti daug, labai daug laiko romanui išversti. Na, bet jeigu vienas iš tų vertimo priepuolių užeitų ir užtruktų – tada galbūt.

-- Ką sunkiausia buvo versti?

-- Buvo labai sunku ir tuo pat metu įdomu versti Tomo Venclovos eilėraščius.

Be abejo, tas vertimas nėra be priekaištų.  Pats esu aptikęs vieną kitą klaidą.  Dabar paskaitinėju ir galvoju:  o juk būčiau galėjęs padaryti žymiai geriau.

-- Ar buvo tokių atvejų, kai autoriai pareiškė pretenzijų dėl esą blogai išversto teksto?

-- Ne.  Mano autoriai -- labai taurūs ir mielaširdingi mano atžvilgiu (juokiasi).  Nors tikrai, manau, papriekaištauti būtų dėl ko.

-- O kaip su leidėjais?  Juk vertėjas -- tarsi filmo režisierius ir prodiuseris viename asmenyje:  turi ne tik išversti, bet surasti leidėją, įsiūlyti, sudominti.

-- Man ši veikla patinka iki tam tikros ribos.  Kai leidėjų ieškojimas tampa pagrindiniu darbu, tada aiškiai suvokiu, kad daug labiau patinka versti.

Turiu pripažinti, kad man iki šiol sekasi:  vis randu čia, Italijoje, žmonių, kurie sutinka su mano sumanymais, imasi leisti lietuvių autorius, atlieka techninį leidybos darbą.

Štai, sakykime, Bolonijos žurnalas "In forma di parole". Šis leidinys nuo pirmųjų vertimų -- Vytauto Mačernio ir Justino Marcinkevičiaus rinktinių -- mane suprato ir rėmė.

Tai buvo 1988-ieji metai, Lietuvoje dar nebuvo paskelbta nepriklausomybė!  Paskui Bolonijoje išėjo Tomo Venclovos, Sigito Gedos eilėraščių knygos.

-- Ką reikia daryti, kad italų leidyklos savininkas panorėtų versti lietuvių autorius:  prašyti, įtikinėti, reikalauti, o gal nieko nereikia daryti?

-- Idealu, kai susiduri su leidėju, kuris pats yra kultūringas žmogus. Visada sunkiau būna su stambiomis leidyklomis, kurios turi savo platinimo tinklą.

Mažosios leidyklos jų neturi, todėl joms tenka turėti reikalų su platintojais, kurie Italijoje lupa didžiulius pinigus -- iki 60 proc. knygos kainos.

-- Buvo tokių atvejų, kai leidykla sutinka leisti vertimą, o paskui persigalvoja?

-- Deja, buvo.  Viena Florencijos leidykla pasiūlė parengti lietuvių poezijos antologiją.  Pradėjau rinkti medžiagą, susirašinėti su autoriais, versti, bet netikėtai gavau laišką iš leidyklos:  "Dėkojame jums, bet mūsų planai pasikeitė".

Buvo velniškai pikta.  Bet lietuvių poezijos antologiją Italijoje vis vien pavyko išleisti.  Tiesa, teko šiek tiek luktelėti -- 15 metų.

-- Jums rūpi Lietuvos įvaizdis Italijoje?

-- Žinoma.  Knygos, straipsniai apie Lietuvą Italijos laikraščiuose, žurnaluose, įvairios paskaitos -- šią veiklą pradėjau prieš 20 metų, kai Romoje dar nė Lietuvos ambasados nebuvo.

Tiesa, viena knyga apie Lietuvą-- "L‘anello baltico" -- tapo netgi savotišku bestseleriu, nes pakliuvo į skaitomiausių Italijos knygų penketuką.  Tai buvo metas, kai atgavusi nepriklausomybę, Lietuva susilaukė didelio dėmesio.

Paulius Jurkevičius

"Lietuvos ryto" korespondentas Romoje ir Vatikane, iš Pizos