Naujienos

Apžvalgininkai pareiškė, kad katastrofa prie Smolensko nutraukė beveik penkerius metus trukusį Lietuvos ir Lenkijos santykių aukso amžių. Vis garsiau spėliojama ir dėl būsimo valstybių bendradarbiavimo. Bet ar jį lemia tik šalių vadovų pozicija?

Kaimynių santykiai neblogai klostėsi ir kai Lenkijai visą dešimtmetį vadovavo Aleksandras Kwasniewskis. Jis net buvo vadinamas pagrindiniu Lietuvos advokatu stojant mūsų šaliai į NATO.

Kai prie Lenkijos vairo stojo radikalu ir nacionalistu vadintas L.Kaczynskis, daug kas prognozavo, kad Lietuvai nepavyks su juo rasti bendros kalbos.

Tačiau jau per pirmąjį savo oficialų vizitą Lietuvoje 2006 m. kovą L.Kaczynskis šiuos nuogąstavimus išsklaidė nuoširdžiu ir šiltu bendravimu ne tiktai su aukščiausiais šalies vadovais, bet ir su paprastais žmonėmis. Maišiagalos bažnyčios šventoriuje Lenkijos vadovas išbučiavo rankas susirinkusioms jo pasitikti miestelio moterims. Išvažiuodamas iš Vilniaus, prezidentas prisipažino, kad čia buvo ypatinga nuotaika ir jis jautėsi kaip namie.

Už nugarų – svarbūs šešėliai

L.Kaczynskis per puspenktų metų Lietuvoje lankėsi net 16 kartų. Dar daugiau kartų į Varšuvą skrido V.Adamkus. Šiandien garsiausiai kalbama, kad tai lėmė itin artimi abiejų prezidentų santykiai.

Tačiau lyg šveicariškas laikrodis už prezidentų nugarų dirbo ir jų komandų nariai.

Trejus metus L.Kaczynskio patarėju užsienio politikos klausimais dirbusiam ir kartu su juo žuvusiam Mariuszui Handzlikui maršrutas Varšuva-Vilnius-Varšuva buvo pažįstamas lyg kelias į tėviškę.

Kas lemia artimus diplomatų ir valstybių vadovų santykius ir ko galima pasiekti, kai aukšti pareigūnai vienas kitą supranta iš pusės žodžio?

„Lietuvos rytas“ apie tai kalbėjosi su V.Adamkumi, buvusiu jo užsienio politikos patarėju Valteriu Baliukoniu, Lietuvos ambasadoriumi Lenkijoje Egidijumi Meilūnu, istoriku Alfredu Bumblausku.

„Mažeikių naftos“ pardavimas

„Beveik viskas, dėl ko tardavosi Lietuva ir Lenkija, būdavo įgyvendinama aktyviai dalyvaujant abiem prezidentams.

Pavyzdžiui, bendrovės „Mažeikių nafta“ pardavimas lenkams. Apie tai pirmą kartą prabilo pats L.Kaczynskis jau pirmojo vizito į Lietuvą metu. Jis nuogąstavo, kad rusai neužvaldytų Mažeikių bendrovės.

Rengiant atsakomąjį V.Adamkaus vizitą į Varšuvą, M.Handzlikui užsiminiau, kad be naujos žinios dėl „Mažeikių naftos“ pardavimo sugrįžti namo negalime. Jis per labai trumpą laiką viską suorganizavo“, – prisiminė V.Baliukonis.

Prezidento rūmuose V.Adamkus ir jo delegacija maloniai nustebo – L.Kaczynskis iškilmingai įteikė dokumentus, liudijančius, kad dabartinė „Mažeikių naftos“ šeimininkė „PKN Orlen“ pasiryžusi įsigyti šią įmonę.

Vingiai dėl elektros tilto

„Panašių M.Handzliko nuopelnų yra ne vienas. Štai 2007 metais tarp Lenkijos ir Lietuvos buvo prasidėję nesutarimai dėl elektros tilto.

Šio projekto pragmatine nauda abejojo Lenkijos ekonomikos ministras Piotras Wozniakas.

Siekdamas sušvelninti savo šalies ministro poziciją ir Lietuvos reakciją į ją, M.Handzlikas rado laiko atskristi į Vilnių vienam vakarui.

Tradiciškai ėjome į „Žemaičių smuklę“ valgyti lenko mėgstamų vėdarų, kuriuos jis juokaudamas vadindavo „kiški“.

Nors Mariuszas galėjo pasilikti ir sulaukti kitą dieną į Vilnių atvyksiančio L.Kaczynskio, jis išskrido į Varšuvą, kad lėktuve prezidentui referuotų apie lietuvių poziciją dėl elektros tilto“, – prisiminė V.Baliukonis.

Abiejų šalių prezidentų ir jų komandų darbą vainikavo bendrosios Lenkijos ir Lietuvos įmonės elektros tiltui statyti įkūrimas.

Lenkijos ir Lietuvos patriotas

Ambasadoriui E.Meilūnui dar dažniau nei V.Baliukoniui yra tekę bendrauti su M.Handzliku.

„Jo strateginis mąstymas ir diplomato kvalifikacija visada maloniai stebindavo, – prisiminė jis. – Be to, kažin ar tarp Lenkijos ir Lietuvos valstybės tarnautojų šiais laikais sutiktume daug tokių, kurie taip nuoširdžiai, kaip Mariuszas, paskelbtų savo gyvenimo devizą: „Dievas, garbė, Tėvynė.“ Jis įgyvendino jį su kaupu.“

Turėjo M.Handzlikas ir moto – tai kiek sulietuvinta Lenkijos himno eilutė. Vietoj eilutės „Jeszcze Polska nie zginęla, kiedy my zyjemy“ (Lenkija gyvuos, kol būsime gyvi) jis mėgdavo kartoti „Jeszcze Polska nie zginęla, kiedy Litwa zyje“ (Lenkija gyvuos, kol gyvuoja Lietuva).

Lietuvos ambasadorius prisiminė paskutinę kelionę kartu su M.Handzliku į Vilnių, likus iki prezidentinio lėktuvo katastrofos prie Smolensko dviem dienoms.

„Grįžome į Varšuvą po L.Kazcynskio ir prezidentės Dalios Grybauskaitės susitikimo Vilniuje tuo pačiu vėliau katastrofą patyrusiu lėktuvu.

Planavome po kelionės į Katynę susitikti, nes turėjome dar daug bendrų planų. Mariuszas sakė, jog ruošiasi vizitui į JAV, turi daug darbo, bet negali neskristi į Katynę, nes privalo būti šalia prezidento“, – pasakojo E.Meilūnas.

Balandžio 10-ąją, jau po žinios, kad prie Smolensko sudužo L.Kaczynskio lėktuvas ir niekas neišsigelbėjo, E.Meilūnas, atvykęs į ambasadą, rado faksu atsiųstą M.Handzliko laišką.

„Dar vienas Lenkijos ir Lietuvos prezidentų susitikimas bei delegacijų pokalbiai Vilniuje patvirtino puikius mūsų šalių santykius ir sutarimą euroatlantiniais klausimais. Taip pat tikiuosi, kad pokalbiai tautinių mažumų Lietuvoje ir energetinio saugumo klausimais ateityje bus naudingi abiem šalims. Balandžio 9 d. 19.10 min.“

Padėjo garsinti Druskininkus

M.Handzlikas sakydavo, kad Lietuva – jo antrieji namai, o Lietuvos ir Lenkijos draugystė – amžina. Susižavėjęs Druskininkais, kur su sūnumi Janu atostogavo pernai, labai svajojo apsilankyti Nidoje, bet nebespėjo.

Tačiau spėjo Lenkijoje išpopuliarinti Druskininkus, rasdamas tam laiko šalia savo kuruojamų užsienio politikos problemų.

M.Handzlikas praėjusių metų pabaigoje suorganizavo Druskininkų vadovų delegacijos vizitą į Katovicus ir pats atskrido ten kelioms valandoms iš Varšuvos.

Prarado puikų strategą

„Žmonės, kurie žuvo toje katastrofoje, tai – žmonės, kurie savo šalies svarbą suvokia ne pagal tai, ką Lenkija valdo, o pagal tai, ką reiškia jos atsakomybė.

Kitaip tariant, jie buvo didūs ne kėslais, bet savo įsipareigojimais“, – kalbėjo A.Bumblauskas, sugrįžęs iš M.Handzliko laidotuvių, balandžio 26 d. įvykusių Varšuvoje.

Profesorius prisiminė ir savo paskutinį susitikimą su M.Handzliku praėjusių metų gruodį Druskininkuose.

„Mano akyse jis buvo vienas kiečiausių Lenkijos užsienio politikos strategų, puikiai suvokęs, kad Vidurio Europos ateitis priklausys nuo to, kokiu keliu žengs Amerika, Rusija, Kaukazo šalys.

Prie to galėčiau tik pridurti, jog akivaizdų Lenkijos lyderiavimą Vidurio Europoje prasmingai papildydavo Lietuva. Reikia tikėtis, kad taip bus ir ateityje“, – teigė A.Bumblauskas.

Vertindamas M.Handzliko simpatijas Lietuvai, istorikas pažymėjo, kad velionis rėmėsi pačiomis iškiliausiomis Lenkijos asmenybėmis, kurios visada buvo palankios mūsų šaliai.

„Mariuszas buvo ištikimas garsaus lenkų politiko ir mąstytojo Jerzy Giedroyco idėjoms. Šis nuo 1954 metų kartojo, jog komunizmas žlugs ir lenkams teks susitaikyti gyventi be Gardino, Lvovo ir Vilniaus“, – nurodė A.Bumblauskas.

Svarbu ir asmeninis požiūris

Su pačiu L.Kaczynskiu profesorius buvo susitikęs viename seminare, vykusiame Vilniuje.

„Prieš savo pranešimą pastebėjau, kad prezidentas sėdi niūrus, ir pasistengiau jį paprovokuoti.

Vertindamas Lenkijos ir Lietuvos santykius pasakiau, kad mūsų senelių karta į juos žiūri per konflikto prizmę.

O mano kartos simboliai buvo Sewerynas Krajewskis, ansamblis „Czerwone gitary“, Czeslawas Niemenas, Maryla Rodowicz ir radijo laida „Lato z radiem“.

Šią pastabą L.Kaczynskis sutiko su jam būdinga plačia šypsena.

„Jaukus žmogus, tada pagalvojau“, – prisiminė istorikas.

„Man buvo gėda, kad per paskutinį jo vizitą Vilniuje mūsų Seimas nepritarė lenkiškų pavardžių rašymui originaliomis raidėmis.

Tačiau kažkodėl parlamentarui Gintarui Songailai ir jo bendraminčiams nekliūva, kad mes jau seniai netgi ant tualeto durų rašome tą nelemtą w“, – kalbėjo A.Bumblauskas.

V.Adamkus M.Handzliką vadina draugu

* Prezidento V.Adamkaus draugystė su M.Handzliku prasidėjo dar tuomet, kai Lenkijai vadovavo Aleksandras Kwasniewskis. Kai prezidentu tapo L.Kaczynskis, susitikimai su M.Handzliku tapo dažnesni. „Jis mane visada pasitikdavo Varšuvoje. Ne kartą esame derybų metu diskutavę apie bendrus Lenkijos ir Lietuvos reikalus, kalbėjęsi kaip geri draugai. Kartą maloniai nustebau, kai jis, norėdamas aptarti svarbias problemas, mane susirado net Čikagoje vykusiame verslo forume“, – prisiminė V.Adamkus.

* V.Adamkaus teigimu, Lenkijos prezidento patarėjas puikiai suvokė, kaip galima pasinaudoti bendra mūsų šalių istorija šiandien. Nekart yra sakęs, kad, nepaisant to, jog tarp Lenkijos ir Lietuvos pasitaiko klaidų, valstybių santykiai prilygsta aukso amžiui.

* „Netekome gero Lietuvos bičiulio, kuris, būdamas greta prezidento L.Kaczynskio, daug prisidėjo prie mūsų šalių glaudesnių santykių.Labai vertinau jo idėjas ir iniciatyvas dėl tarptautinio bendradarbiavimo. Pažinau jį ne tik kaip talentingą diplomatą, bet ir kaip taurų žmogų. Jaučiuosi netekęs gero asmeninio draugo“, – šiuos V.Adamkaus žodžius ambasadorius E.Meilūnas perskaitė per mišias, aukotas už M.Handzliką Varšuvoje.

Birutė VYŠNIAUSKAITĖ