Naujienos

Lapkričio 7 d. Lietuvos Prezidento Valdo Adamkaus pasirašytus akreditavimo raštus popiežiui Benediktui XVI  įteikė naujasis Lietuvos ambasadorius prie Šventojo Sosto Vytautas Ališauskas. Jis žinomas kaip publicistas, leidėjas, ilgametis „Naujojo Židinio“ redaktorius, aktyvus visumenės veikėjas. V. Ališauskas pakeitė lig šiol Vatikane rezidavusį Algirdą Saudargą. Bažnyčios ir valstybės santykių tema – be galo plati ir šiandien kaip niekad aktuali. Tai liudija ir pokalbis su naujuoju ambasadoriumi, kuris įžvelgia susiklosčius naujas šių santykių sąlygas.

Sveikiname gavus šį atsakingą, bet ir labai garbingą paskyrimą atstovauti Lietuvos valstybei prie Šventojo Sosto. Gal galėtumėte trumpai skaitytojus supažindinti su šiomis pareigomis? Kokia darbo Vatikane specifika?

Mūsų ambasada – labai maža, joje dirba tik vienas diplomatinio rango asmuo – ambasadorius. Šiuo atžvilgiu mes šiek tiek skiriamės nuo kitų – net ir mažesnės šalys išties turi bent jau patarėją arba pirmąjį sekretorių. Didesnių valstybių ambasadose dirba net po kelis diplomatus, pavyzdžiui, Jungtinių Valstijų, Vokietijos ambasadose, taip pat ir didžiųjų Pietų Amerikos valstybių, tokių kaip Brazilija, Argentina, ambasadose dirba po kelis žmones.

Lietuva yra nedidelė šalis, o Bažnyčios ir valstybės santykiai yra gan menkai plėtojami, tad kol kas vieno darbuotojo pakanka.

Tikriausiai ne visos valstybės apskritai turi tiesioginius savo atstovus prie Šventojo Sosto?

Tiesiogiai prie Šventojo Sosto (Romoje) reziduoja faktiškai visų Europos Sąjungos valstybių atstovai, visa Šiaurės Amerika – Kanada ir JAV, dauguma Pietų Amerikos valstybių ir didžiosios islamo šalys. Akredituotus iš kitų šalių ambasadorius turi tik smulkesnės Azijos ir Afrikos šalys, kur katalikybė menkai įsitvirtinusi ir dominuoja islamas.

Tačiau jau kelinti metai atsiranda vis naujų reziduojančių ambasadorių. Kiek man žinoma, pavyzdžiui, šiemet Australija apsisprendė tokį paskirti. Ligi šiol ji turėjo tik kanceliariją, kurioje dirbo reikalų patikėtinis, o dabar siunčia ambasadorių.

Kokią bendrą tendenciją rodo šis pavyzdys?

Galima pastebėti, kad Vakarai vis labiau suvokia savo krikščioniškąjį tapatumą, tiesa, nebūtinai griežtai religine prasme. Be to, šiandienos aktualijos, pavyzdžiui, dialogas su islamo pasauliu, įvairūs kontroversiški sekuliarizacijos iššūkiai, svarbūs ne vien katalikams popiežių, Šventąjį Sostą daro vis reikšmingesnį tarptautinės bendruomenės akyse.

Dėl to Romoje reziduoja ne tik dauguma mūsų kultūrinės erdvės atstovų, bet ir pagrindinės islamo valstybės. Pavyzdžiui, žvilgsnius patraukia Italijos kariniai patruliai prie Egipto ar Turkijos ambasadų, nes jos gali tapti pakartotinių išpuolių taikiniu dėl dešimtmečius besitęsiančios įtampos. Lygiai taip pat Izraelis turi savo atstovybę, Kinijos Respublika (Taivano Kinija) ir daugybė kitų šalių, kurios toli gražu nelaikomos nei katalikiškomis, nei krikščioniškomis.

Koks yra ambasadoriaus darbas, kokias konkrečias funkcijas jis atlieka?

Ambasadoriaus funkcijas apibrėžia diplomatinės tarnybos įstatymas. Tai pirmiausia atstovavimas šaliai, informacijos rinkimas, jos skleidimas ir santykių plėtojimas. Visas šias funkcijas vienais ar kitais pavidalais, aišku, su tam tikra specifika, atlieka ir Lietuvos ambasada. Noriu atkreipti dėmesį, kad diplomatinis darbas nėra vien vertikalus, tai yra tarp dviejų valstybių, bet ir horizontalus, tai yra ryšių palaikymas su kitų šalių ambasadoriais.

Pavyzdžiui, kiekvieną mėnesį vyksta Europos Sąjungos šalių ambasadorių susitikimai. Šiuo metu juos organizuoja Europos Sąjungai pirmininkaujančios Prancūzijos ambasada prie Šventojo Sosto. (Lietuvai atėjus laikui taip pat teks ši pareiga.) Tuose susitikimuose svarstomos aktualijos pirmiausia tos šalies ar subjekto, kur esi. Pasikviečiamas ir Vatikano pareigūnas, kuris pristato Šventojo Sosto poziciją ar pateikia tam tikrų įžvalgų.

Paskutinį kartą, pavyzdžiui, Šventojo Sosto pareigūnas kalbėjo apie finansinės krizės priežastis, analizavo padėtį krikščioniškos socialinės doktrinos šviesoje. Po to vyksta trumpa diskusija, kuri galiausiai laisva forma pratęsiama pokalbiuose prie pietų stalo. Išties kalbama apie labai įvairius dalykus, pavyzdžiui, pakartotinai buvau klausinėjamas apie Gruziją ir pan.

Be to, Šventasis Sostas yra daugybės tarptautinių konvencijų bei organizacijų visateisis narys arba stebėtojas. Tai reiškia, kad Šventojo Sosto balsas ir pozicija yra tiek pat svarbi, kaip ir bet kurio kito nario. Šiuo atveju, nors dar trumpai dirbu, bet jau teko pristatyti Lietuvos oficialią poziciją kai kuriuose artėjančiuose organizacijų metiniuose suvažiavimuose, nes Lietuvos diplomatai paprastai rengia kelią Lietuvos pozicijai būsimuose susitikimuose.

Kokia viso šio diplomatinio darbo svarba?

Kodėl mums svarbu turėti savo atstovus daugelyje šalių, ypač Europoje? Praktiškai, jei nėra šalies diplomatinės atstovybės, galima sakyti „nėra“ ir šalies. Lietuva tikrai dar nėra pakankamai žinoma, pažįstama. Gal Briuselyje mus jau ir žino, žiūri, gal kaip į kiek netikėtus, sunkiau prognozuojamus. Tačiau norint, kad šalis įsitrauktų į tarptautinę bendruomenę, ambasada turi itin aktyviai palaikyti santykius horizontaliąja prasme. Reikia užmegzti naujus ryšius, nuolat bendrauti, tai ir yra kasdienis ambasados darbas. Niekada negali pasakyti: mes jau šią užduotį atlikome. Turi kasdien dirbti taip, kad Lietuva „egzistuotų“. Tai labai svarbi misija, kurią labai sunku iškart pamatuoti ar kiekybiškai įvertinti.

Kokiu pagrindu vystomi valstybės ir Bažnyčios santykiai? Neretai Lietuvoje žmonėms tai asocijuojasi su Bažnyčios protegavimu.

Kol nebuvo šiuolaikinės demokratijos, turiu omenyje XIX a. ir XX a. pirmą pusę, ypač autoritarinių režimų erdvėje, net ir prieškario Lietuvoje, į Bažnyčią buvo žiūrima kaip į konkurentę. Esą Bažnyčia siekia užimti dalį valstybei priklausančių galių, pavyzdžiui, auklėjimo srityje, pasaulėžiūros, vertybių srityje. Dabar, kai jau suprantame, kad valstybė pirmiausia siekia sudaryti sąlygas laisvo, atsakingo žmogaus plėtotei, o ne kontroliuoti žmogų, ir Bažnyčią pradedame suvokti ne kaip konkurentą, o kaip tikrą partnerį kuriant teisingesnę, tauresnę visuomenę ir tikrai padorų, orų asmens gyvenimą. Šis lūžis galutinai įvyko po karo, kai Europoje ir daugelyje kitų šalių įsigalėjo šiuolaikinės demokratijos vertybės.

Antra vertus, mūsų dienomis susiformavo aiški politikos ir religijos perskyra. Šventasis Tėvas, neseniai priimdamas Filipinų ambasadorės kredencialus, kalbėjo apie tai, kad politikos ir religijos plotmių atskyrimas, jų savaveiksmiškumo samprata yra vienas iš didžiųjų istorinių krikščionybės laimėjimų.

Šie dalykai sudaro visiškai naujas sąlygas Valstybės ir Bažnyčios tarpusavio santykiams, o jų sutartys suteikia regimą pagrindą šiai partnerystei.

Tad, anot jūsų, sekuliarizmo banga, kurią, regis, jaučia visi čia, Lietuvoje, neatspindi visos tikrovės?

Be abejo, sekuliarizmo banga egzistuoja. Ne vieną šimtmetį kalbame apie sekuliarizmą kaip mąstymo ir gyvensenos reiškinį. Tačiau sekuliarumas šiandien jau nereiškia krikščionybės ar Bažnyčios atmetimo. Tai ir norėjau pasakyti: naujasis, jei taip galima pasakyti, sekuliarizmas, apie kurį, beje, Šventasis Tėvas kalbėjo ir Paryžiuje, o Filipinų ambasadorei dar aiškiau tai suformulavo, bent jau oficialiu lygiu netraktuoja Bažnyčios kaip priešo ar konkurento. Priminsiu, kad buvo laikas, kai XIX-XX amžių sandūroje popiežius negalėjo laisvai iškelti kojos iš Vatikano. Prieš Antrąjį pasaulinį karą būtų sunkiai įsivaizduojamas dalykas matyti popiežių laisvai keliaujantį po pasaulį, kalbantį Prancūzijos širdyje ir t. t.

Šiandien Šventasis Tėvas, beje, atsakydamas kaip tik į Lietuvos ambasadoriaus kredencinę kalbą, ir jo atsiliepimas išryškino didelę mūsų dienų problemą - vartotojiškumą bei fragmentaciją, orientyrų nebeturėjimą. Tai ne politinių struktūrų, o pirmiausia žmogaus širdies, vertybių klausimas. Viską lemia vertybės, kuriomis žmogus vadovaujasi kasdieniame gyvenime, politikoje ar kūryboje. Šiuo atžvilgiu sekuliarusis pasaulis tai jau atpažįsta. Būtent dėl to Bažnyčios dalyvavimas viešojoje erdvėje, manau, labai reikšmingas.

Paskutinę sutartį su Vatikanu Lietuva pasirašė 2000 metais. Kokius pagrindinius dalykus aptaria ir įtvirtina ši sutartis? Kuo ji svarbi Katalikų Bažnyčiai? Kuo ji svarbi Lietuvos valstybei?

Savo kalboje Šventajam Tėvui paminėjau, kad nemenkas laiko tarpas – beveik dešimt metų – parodė, jog tos sutartys buvo prasmingos ir reikalingos. Neužtenka vien konstitucinių nuostatų ar bendrų šalies įstatymų. Pirmiausia, manau, tos sutartys, ne tik katalikams, bet visiems žmonėms, parodo, jog Lietuvos valstybės santykiai su Katalikų Bažnyčia gali būti produktyvūs ir vyksta lygiateisės partnerystės pagrindu. Jos abi turi bendrą tikslą – tai yra visuomenės ir individo, asmens gerovė.

Kokie konkretūs projektai, išplaukiantys iš dvišalio susitarimo, jau yra vykdomi Lietuvoje?

Lietuvos ir Katalikų Bažnyčios bendri projektai yra visiems gerai žinomi, tai pirmiausia Jono Pauliaus II kelias, kuris turi gaivinti mūsų kultūrinę ir religinę atmintį, mūsų tapatumą. Nuolatinis bendradarbiavimas vyksta paminklosaugos srityje.

Tačiau neretai svarbiau pasirodo ne tie didieji projektai, o kasdienybė. Sutartys nubrėžia kelią naujoms teisėtoms ir sudėtingoms sielovados formoms, kurios apima ligonius, kalinius, kariuomenę, policiją ir t. t. Per tai Bažnyčia įsitraukia į žmogiškesnės visuomenės kūrimą.

Šventasis Tėvas akcentavo, kad šiandien tik Bažnyčia yra pajėgi suteikti tvirtą, galingą motyvaciją dirbti dėl kitų. Tai yra paskatinti žmones dirbti ne dėl garbės, pinigų ar kitų motyvų, bet dėl tikrojo kito žmogaus gėrio ir bendrosios socialinės tvarkos, harmonijos.

Benedikto XVI atsakymas į Jūsų kalbą, įteikiant kredencialus, susilaukė nemenko užsienio žiniasklaidos dėmesio. Regis, pasinaudodamas proga, popiežius norėjo kreiptis į visą Rytų Europos regioną. Kokie reikšmingiausi, Jūsų manymu, šios kalbos akcentai?

Iš tiesų, ši kalba, mano galva, yra labai reikšminga. Apskritai, per visą istoriją ne taip dažnai popiežius yra tiesiogiai kreipęsis į Lietuvą. Gaila, tačiau nesame dar iki galo suvokę, kiek svarbių įžvalgų Lietuvai yra pasakęs dar Jonas Paulius II.

Benediktas XVI savo atsakyme gana detaliai ir išsamiai atsiliepė į beveik visus ambasadoriaus pateiktos kalbos punktus. Jis netgi ne „diplomatiškai“, o tiesiog nuoširdžiai sako, esą jam „krito į širdį“ žodžiai apie naujosios kartos atsiradimą, kartos, kuri užaugo laisvės sąlygomis ir kuri galvoja, kad laisvė yra toks paprastas, savaime gaunamas dalykas, naudojamas lygiai taip pat, kaip bet kokia kita galimybė ar prekė. Išties labai sunku suvokti laisvės kainą, laisvės vertę ir iš jos kylančią užduotį.

Popiežius į tas mintis atsiliepė labai subtiliai pabrėždamas vieną dalyką – jis neaukština tų sunkumų, kuriuos mūsų tautai teko patirti, bet ragina išsaugoti vertybes, kurias mums tuomet pavyko subrandinti.

Kita vertus, tiek Lietuvai, tiek Europai labai svarbu išlaikyti istorinę atmintį, įsisąmoninti tuos dalykus, kurie ją formavo. Tavo gyvenimas nėra šiandien atsiradęs, jis yra daugelio kartų gyvenimo rezultatas. Žinodamas savo genealogiją, sužinai savo tapatumą, sužinai, kas esi. Tik tada, kai suvoki savo gyvenimą kaip daugelio aplinkybių – džiaugsmingų, skausmingų, herojiškų, romantiškų – junginį ir produktą, pamatai ir savo indėlį.

Popiežius šį istorinio tapatumo momentą labai iškėlė. Tai paraginimas Lietuvai tikrai branginti savo istoriją, suvokti ją kaip aktualią, kaip dabartį. Mes kartais labai mėgstame verkti prie žuvusiųjų kapų, tai svarbu, tačiau popiežius kviečia suvokti, kad tos istorijos vaisius yra mūsų šiandiena. Savo istoriją mes turime pasitelkti kaip aukštesniųjų vertybių liudijimą.

Šie žodžiai tik dar kartą patvirtina, kokį didžiulį išminties krūvį yra sukaupusi Bažnyčia. Popiežius, be jokios abejonės, turi visiškai kitą, universalią perspektyvą. Mažai pasaulyje lyderių, kurie turėtų tokią aukštą perspektyvą, iš kurios galėtų aprėpti visą žmoniją. Šiuo atžvilgiu popiežiaus žodžiai visada yra itin svarbūs.

Dėkoju už pokalbį.

Kalbėjosi Saulena Žiugždaitė