Naujienos

Tvarkydamiesi negailestingai šveičiate lauk prikeverzotas užrašų knygeles, dienoraščius, laikraščių iškarpas ir pirkinių kvitus? Siekis atsikratyti visko, kas nereikalinga, pagirtinas, tačiau tereikia pakeisti požiūrį, kad šiukšlės taptų vertybe. "Iš pažūros smulkūs dalykai mus gali daug ko išmokyti", - įsitikinęs diplomatas Michaelis Forbekas (Michael Vorbeck), Mažosios Lietuvos istorijos muziejui per du dešimtmečius padovanojęs tūkstančius vertingų dokumentų, kuriuos su vokišku kruopštumu saugojo jo senelis.

Muziejaus direktoriaus Jono Genio teigimu, bendravimas su M. Forbeku, buvusiu Europos Tarybos Aukštojo mokslo ir mokslinio tyrimo vadovaujančio komiteto vadovu, prasidėjo 1992-aisiais. "Ryšį su mumis jis užmezgė per kolegas lietuvių diplomatus. Laiške pranešė turįs istorinių relikvijų, susijusių su Klaipėdos praeitimi", - prisiminė J. Genys.

Vertingos pašto ženklų kolekcijos, įvairiausi dokumentai - nuo oficialių raštų iki to meto buities smulkmenas atskleidžiančių dalykų - M. Forbekas dosniai dalijosi su muziejumi savo giminės sukauptu paveldu. 1993-iaisiais su tuomet 83 metų motina, kuri buvo kilusi iš Klaipėdos, pirmąkart atvyko čia pasisvečiuoti. "Klaipėda atrodo daug gražesnė, negu mano vaikystėje!" - nuostabos neslėpė moteris, gimtojo miesto nemačiusi ilgiau kaip pusę amžiaus. Nuo to laiko M. Forbekas nesyk buvo aplankęs uostamiestį.

Strasbūre gyvenančio M. Forbeko dovanos - vertingos ne tik savo išsamumu. Jo giminėje būta krašto gyvenime svarbų vaidmenį atlikusių asmenybių. Šią savaitę Klaipėdoje viešinčio diplomato senelis Adomas Forbekas buvo Klaipėdos celiuliozės fabriko direktorius, mobilus ir aktyvus žmogus, dalyvavęs krašto politinėje veikloje. Dinamiškas gyvenimo būdas netrukdė fiksuoti svarbių miesto ir tarptautinių įvykių, asmeninių įspūdžių ir netgi rinkti pirkinių sąskaitų - visa tai šiandien yra puiki tyrimų medžiaga Klaipėdos istorikams.

Paveldimas Forbekų atidumas smulkmenoms akivaizdus ne tik jų aistroje istorijai. Apibūdindamas savo tautinį identitetą, pokalbininkas neapsiriboja vienu žodžiu ir savo ruožtu pasiteirauja, kas jaučiasi esą dabartiniai klaipėdiškiai - ar jie linkę įžvelgti turį skirtybių, palyginti su likusiosios Lietuvos bei jos regionų žmonėmis? "Mūsų atidumas kitų žmonių identiteto pajautai - ne tik sklandaus bendravimo, bet ir taikos Europoje laidas", - įsitikinęs pokalbininkas.

Žinome, kad XX a. pradžioje jūsų senelis sėkmingai plėtojo verslą Klaipėdos krašte. Kaip vystėsi jūsų šeimos istorija didžiųjų šio amžiaus suiručių metu?

Didelė laimė, kad prieš pat nacių atėjimą valdžion, 1932-aisiais, šeima grįžo į senelio gimtinę Bavariją, išsiveždama ir visus dokumentus, susijusius su Mažosios Lietuvos etapu. Kitaip jų išsaugoti nebūtų pavykę.

Būdamas "Bavarijos celiuliozės" atstovas, senelis Rusijoje ir Memelyje supirkinėdavo medieną. Specialiai jos perdirbimui Memelyje buvo įkurtas fabrikas, o Sankt Peterburge nuolat veikė biuras. Po Pirmojo pasaulinio karo seneliui teko užduotis reorganizuoti Memelio celiuliozės fabriką į savarankišką organizaciją: jeigu jis būtų ir toliau priklausęs vokiškai įmonei, sąjungininkai būtų jį konfiskavę.

1927-aisiais dėl asmeninių priežasčių senelis paliko darbą įmonėje ir išėjo į prekybą ir politiką: buvo Pramonės ir prekybos rūmų viceprezidentas, Memelio krašto tarybos viceprezidentas, atstovavo Memelio srities interesams Tautų lygoje Ženevoje. Beje, būtent senelis, eidamas atsakingas pareigas, suteikė rašytojui Tomui Manui leidimą statytis namą Nidoje, valstybės saugomoje teritorijoje.

Įdomi detalė. Ką dar apie šio laikotarpio Memelio kraštą vertėtų žinoti dabartiniams Klaipėdos gyventojams?

Praėjus daugeliui metų, dirbu Europos Taryboje kaip diplomatas, atstovaujantis Lichtenšteino kunigaikštystei. Posėdžiuose susėdame abėcėline tvarka, tad mano kaimynai yra Lietuvos ir Latvijos atstovai. Dažnai kalbamės apie mažumų problemas. Turiu pasakyti, kad šio klausimo sprendimas Memelio krašte prieš Antrąjį pasaulinį karą buvo idealus. Vokiškai kalbantys gyventojai buvo integruoti į čia gyvenusiųjų tautų bendruomenę, drauge gavo būtiną autonomiškumą. Europos plotmėje tai išskirtinai geras pavyzdys.

Po Berlyno sienos griuvimo mažumos tapo didelė Rytų bloko valstybių problema. Prie Stalino identiteto tema buvo užgniaužta, tačiau pasikeitus santvarkai ėmė kunkuliuoti Kaukazas, Ukraina, Padniestrė, Moldova, Slovakija...

Istorinio tęstinumo kontekste aktuali ir identiteto suvienytoje Europoje tema. Mano identitetas - bavaras, turiu angliško, lietuviško, vokiško kraujo, bet nebūtinai esu vokiečių patriotas... Beje, mano tėvai tuokdamiesi turėjo lietuviškus pasus, nors ir nekalbėjo lietuviškai.

Mano tėvas buvo rašytojas ir žurnalistas, jis dažnai lydėdavo senelį kelionių metu ir išsamiai aprašė santykius vietos bendruomenėje. Žydų, lietuvių, lenkų kaimai - čia viskas buvo šalia, ir žmonės gyveno santarvėje.

Ar šią gerąją patirtį pavyko išsaugoti ir išplėtoti? Kokias šių dienų tendencijas įžvelgiate?

Šių dienų procesuose įžvelgiu aiškią tendenciją: "Small is beautiful." Europos Bendrijų sumanytojai Robert Schuman bei Alcide de Gasperi norėjo suvienyti tautas. Žinoma, jie nenumanė, kad po daugelio metų posovietinėje erdvėje lietuviai, latviai, estai, ukrainiečiai, baltarusiai bei Kaukazo tautos džiaugsis naujai atradusios savo identitetą ir visai nenorės atiduoti jo Europai.

Kita vertus, nacijų Europą papildo regionų Europa. Ispanija, valdant generolui Franko, turėjo 14 oficialių kalbų; slovėnai ir Kosovo albanai nenorėjo būti vadinami jugoslavais. Mažąjį regioninį identitetą papildo religinis identitetas; be to, normalu, kad vengras turi Rumunijos pasą, o Pietų tirolietis - Italijos. Veik kiekvienas žmogus turi po 4-5 identitetus vienu metu. Europietiškas atvirumas reikalauja juos pripažinti.

Baltijos šalių ypatybių neišmanymas - didelė vakarietiškų šalių problema. Jie nieko nežino apie jas, ir štai staiga reikia dirbti vienoje organizacijoje su šių šalių atstovais!.. Natūralu, kad kolegos iš Vakarų, neturėdami jokio supratimo apie Baltijos šalių istoriją, jų atžvilgiu gali jaustis pranašesni, elgtis arogantiškai. Tačiau bendradarbiavimas reikalauja noro pažinti ir susipažinti.

Apmaudu suvokti, jog karų Jugoslavijoje būtų galima išvengti, jeigu politikai būtų geriau perpratę šio krašto tautų istoriją, jų identiteto pojūtį. Vėlgi, panašių problemų netrūko ir po Pirmojo pasaulinio karo. Versalio taikos sutartis parklupdė Vokietiją, ir visa tai sudarė palankias sąlygas Hitleriui iškilti.

Skaudžių tautų nesantaikos pavyzdžių Europoje netrūksta ir šiandien. Ką manote apie Prancūziją draskančią romų problemą?

Šie vargšai žmonės savo gimtosiose šalyse - Bulgarijoje, Rumunijoje, Balkanų kraštuose - yra skaudžiai diskriminuojami. Seniau čigonas smuikuodavo, galąsdavo peilius, taisė puodus ir pragyvendavo keliaudamas iš miesto į miestą, iš kaimo į kaimą... Šiandien tokios paslaugos nebereikalingos. Natūralu, kad neturėdamas darbo žmogus gali tapti nusikaltėliu. Santykiai tarp kitų gyventojų ir romų tapo tokie prasti, kad šalių valdžia džiaugėsi atsikračiusi šios mažumos atstovų. Prancūzija savo ruožtu teigia neturinti išteklių spręsti problemai, kuri nebuvo išspręsta Rumunijoje ar Bulgarijoje. Didžiausias iššūkis - pakeisti gyventojų mentalitetą, kad atmetimo reakciją pakeistų susitarimas.

Grįžtant prie istorijos pomėgio - ar jūs tęsiate savo senelio tradiciją?

Taip, žinoma. Esu įpareigotas kiekvieną savaitę parengti pranešimą apie situaciją Prancūzijoje, talkinu Lichtenšteino vyriausybei, rašau daug straipsnių. Mano tėvas, kaip rašytojas ir žurnalistas, uždirbo mažai - tik cigaretėms. Aš esu diplomatas, iš žurnalistikos duonos nevalgau, tačiau turiu parašęs daugiau nei mano tėvas, - juokiasi. - Esu dokumentacijos fanatikas. Istorija turi būti dokumentuota. Aišku, su šiokiomis tokiomis išlygomis - ne visuomet tai, kas parašyta, atspindi tikrąją autoriaus poziciją; ne viskas, kas parašyta, yra teisybė, tad visada turi išlikti kritiškas. Ir vis dėlto esu tikras, kad iš mažų dalykų galima daug išmokti.

Kas nulėmė jūsų profesinį kelią?

Mokykloje mokiausi esperanto - susirašinėjau su visu pasauliu - ir kolekcionavau pašto ženklus. Mano atestate buvo parašyta, kad "mokinys visada gaudavo gerus pažymius; miegodavo per pamokas ir rinko pašto ženklus". Nelabai nuvokdamas, ką norėčiau veikti, tapau juristu, dirbau švietimo ministerijoje Miunchene.

Staiga valdžia nusprendė, kad jauni Vokietijos žmonės nėra prisitaikę prie tarptautinės Europos. Taip, jie inteligentiški ir kompetentingi, tačiau neturi tarpkultūrinės patirties, skirtingai nei žmonės kitose valstybėse, pavyzdžiui, turėjusiose kolonijų. Tuomet buvo surengti specialūs kursai. Ieškant jiems tinkamo žmogaus Miunchene, buvo pasiūlyta mano kandidatūra - kažkas užsiminė, kad jaunuolis mėgsta susirašinėti... "Ar norėtumėt į Europą?" - pasiteiravo manęs kursų rengėjai. "Kur ji yra?" - atsakiau klausimu į klausimą... Kursai truko pusmetį; po to dar pusmetį vyko praktika Europos Taryboje Strasbūre.

Su žmona nusprendėme, kad prancūziškas vynas - puikus, o štai Taryba - prastai organizuota, mes galėtume padaryti ją geresnę, - šypsosi. - Šitaip apsisprendžiau dėl karjeros ir visą gyvenimą dirbau Strasbūre. Tapęs pensininku, sulaukiau siūlymo dirbti Europos doktorantų kolegijoje. Štai jau dešimt metų organizuoju jauniesiems mokslininkams iš įvairių šalių paskaitas europinėmis temomis.

Daug metų dirbau švietimo politikos srityje, tačiau iš mano penkių vaikų didžiausią algą gauna sūnus, kuris niekaip neįveikė vidurinės mokyklos kartelės. Jis dusyk liko kartoti kursą, tačiau moka daug kalbų, išmano, kaip gerti alų su bičiuliais ir puoselėti kontaktus. Taigi tai, blogai ar gerai jūs mokotės mokykloje, nėra tiek svarbu. Kur kas svarbiau, kaip jūs bendraujate su žmonėmis. O jeigu ko nežinai ar pamiršai - visada gali pasitikrinti internete, - šypsosi 75-erių pokalbininkas.