UŽSIENIO REIKALŲ VICEMINISTRĖS ASTOS SKAISGIRYTĖS LIAUŠKIENĖS KALBA HOLOKAUSTO AUKŲ PAGERBIMO CEREMONIJOJE KAUŠĖNŲ MEMORIALE. Plungė, 2011 m. liepos 17 d.
Gerbiamieji Plungės gyventojai ir svečiai,
Mieli Lietuvos žydų bendruomenės atstovai,
Gerbiamieji šio memorialo iniciatoriai ir rėmėjai,
Dėkoju už galimybę būti kartu su Jumis šią svarbią ne tik Plungei, bet ir visai Lietuvai dieną. Šiandien lenkiame galvas Holokausto aukoms prie Atminties sienos, įamžinančios nekaltai nužudytų Plungės žydų atminimą.
Tai buvo Lietuvos piliečiai, kelis šimtmečius savo štetle gyvenę taikūs ir darbštūs amatininkai ir prekybininkai, gydytojai ir mokytojai.
Tai buvo mūsų žmonės, mylėję savo vaikus ir namus, mylėję savo gimtąjį miestelį ir savo Tėvynę Lietuvą.
Kartu su visais geros valios žmonėmis gedime dėl šios skaudžios netekties.
Šiandien sunku suvokti, kaip galėjo atsitikti, kad kažkoks žmogus, tebūnie ir apsvaigintas pražūtingų nacizmo idėjų, pakėlė ranką prieš kitą žmogų – net bejėgį vaiką ar senelį. Žudė vien todėl, kad tas žmogus -- žydas.
Karo ir okupacijų mėsmalėje, deja, buvo suniokotos ir esminės žmogiškosios vertybės – pagarba kiekvienam žmogui, jo gyvybei, dvasinėms vertybėms.
Neįmanoma sugrąžinti į gyvenimą Holokausto aukų, tačiau jų atmintis beldžiasi į kiekvieno mūsų sąžinę. Ir todėl tikiu, kad įmanoma išsaugoti Holokausto aukų atminimą, kurio reikia ne tik mirusiųjų ramybei.
Ta atmintis reikalinga mums, gyviesiems, mūsų vaikams ir anūkams. Reikalinga, kad saugotume tai, kas turėtų būti šventa kiekvienam žmogui, nepaisant jo tautybės ar tikėjimo. Tai pagarba ir meilė vienas kitam, savo gimtinei, savo istorijai, savo tradicijoms ir dvasinėms žmonijos vertybėms.
Tokių žmonių, kaip Jakovas Bunka, gyvenimo ir šeimos istorija yra geriausias liudijimas, kad išsaugoti žmogiškumą, tikrąsias vertybes įmanoma net sunkiausiomis istorinėmis aplinkybėmis.
Žemaitiškai kalbantis žydas, tautodailininkas J.Bunka yra savitai įamžinęs Plungės žydus savo mediniuose stebukluose. Meistro ranka iš jo „ dūšios“ išdrožti batsiuviai, siuvėjai, laikrodininkai, kalviai yra apkeliavę Izraelį, daugelį kitų pasaulio šalių, -- artimi tiek žemaičio, lietuvio, tiek žydo širdžiai.
Šiandien daugelis meistro kūrybą įkvėpusių Plungės krašto žmonių galėjo būti su mumis. Tačiau jų nėra – tik Holokausto aukų vardai liks įrašyti šioje Atminties sienoje. Tikiu, kad mums lieka ir visų jų viltis, kad net žiauriausių išbandymų metu galime ir turime likti žmogaus vardo vertais žmonėmis.
Todėl naudodamasi proga noriu nuoširdžiai padėkoti J.Bunkos paramos ir labdaros fondo vadovams, (vykdomajam direktoriui Eugenijui Bunkai), Levitų šeimai iš Izraelio bei kitiems rėmėjams, prisidėjusiems prie Holokausto aukų atminimo įamžinimo Kaušėnuose ir kitose Plungės apylinkėse.
Jūsų pasėta gerumo ir savitarpio supratimo sėkla gražiai sudygo derlingoje Plungės žemėje.
Tą liudija ir prasminga Plungės „Saulės“ gimnazijos Tolerancijos centro mokytojų ir moksleivių, kraštotyrininkų, rašytojo Icchoko Pereco vardu pavadintos bibliotekos darbuotojų veikla, gaivinanti šio krašto žydų kultūros atminimą.
Tikiu, kad tokių žmonių, mūsų šviesuolių, išugdyta jaunoji plungiškių karta puoselės Holokausto aukų atminimą ir tęs garbingas savojo krašto kultūros tradicijas. Jas pasaulyje garsina Mykolo Oginskio, grafų Zubovų, M.K. Čiurlionio, Icchoko Pereco, Oskaru apdovanoto filmo „Pianistas“ scenaristo Ronaldo Harvudo ir daugelio kitų vardai.
Ir kai pasaulį užplūsta tamsa, tokie žmonės, kaip rašytoja Sofija Čiurlionienė, jos dukra Danutė su savo vyru Vladimiru Zubovu gelbėja ne tik žydus. Jie gelbėja Lietuvos garbę ir žmogaus orumą.
Amžina atmintis Holokausto aukoms, amžina pagarba Pasaulio teisuoliams.