Naujienos

Jūsų ekscelencijos Ministrai, 
Kneseto ir Seimo nariai,
Ambasadoriai,
Garbingi profesoriai,
Gerbiamieji dalyviai,
Ponios ir ponai,

Nuoširdžiai  dėkoju Jums už kvietimą dalyvauti šioje itin didelę reikšmę turinčioje konferencijoje.

Didžiausia XX amžiaus Katastrofa, nusiaubusi Europos žemyną, yra amžinas sąžinės priekaištas, įspėjantis  žmoniją, kad būtina  nuolat budėti, atpažinti ir užkirsti kelią bet kokioms antisemitizmo apraiškoms. Antisemitizmas, tarsi  nuolat mutuojantis blogio virusas,  vis dar  žudo  žmogaus  sielą, pažeisdamas pačią žmogiškumo esmę, kuri daro žmoniją  „homo sapiens“ – dieviškąją proto kibirkštį turinčių būtybių bendrija. 

Tik bendros visų geros valios žmonių  pastangos gali būti  patikima užkarda antisemitizmui. Todėl itin svarbios  į šią konferenciją susirinkusių  politikų,  mokslininkų, nevyriausybinių organizacijų lyderių pastangos padaryti viską, kas įmanoma,  stabdant antisemitizmo  plitimą  dar užuomazgoje. Ne kas kitas, o mes esame atsakingi, kad antisemitizmas niekad daugiau  nevirstų nauja pandemija.

Nors Lietuvos mokslininkai kartu su didelę patirtį šioje srityje turinčiais kolegomis Izraelyje, JAV ir kitose šalyse yra pradėję tyrinėti šią svarbią temą,  tačiau   nelengva rasti  atsakymą į skaudų klausimą, kodėl  šis blogis neaplenkė ir mano šalies – Lietuvos?  Lietuvos,  kurioje kartu su žydais taikiai gyvenome  ilgiausią savo tūkstantmetės istorijos dalį -- daugiau kaip šešis šimtus metų,  šalies,  kurią daugelis žydų vadina savo gimtosios kalbos vardu --  Lita,  o mūsų sostinę  Vilnių --  Lietuvos Jeruzale („ Jaruchalaim shel Lita“).

Naciams okupavus Lietuvą, praradome  kone visą  daugiau kaip 200 tūkstančių Lietuvos žydų bendruomenę. Praradome savo bendrapiliečius žydus, kurių  teises ir laisves  savo privilegijomis užtikrino  Lietuvos Didysis  Kunigaikštis Vytautas dar  XV-ame amžiuje. Kaip galėjo atsitikti, kad tuo metu, kai vieni lietuviai, rizikuodami savo gyvybę, gelbėjo žydus,  kiti  lietuviai  nusikalto,  pakėlę ranką prieš savo tautiečius žydus?      

Priklausau kartai, gimusiai jau po Antrojo pasaulinio  karo baisybių, kuri negali būti kaltinama, tačiau privalo dar ir dar kartą kelti šį klausimą.  Istorinės  tiesos  ir teisingumo šaukiasi  ne tik šventa Holokausto aukų atmintis. To reikia  ne tiek  ir ne tik  žydams, bet pirmiausia mums patiems, šiuolaikinės modernios demokratinės Lietuvos piliečiams.

Lietuva,  kaip ir kitos Baltijos valstybės,  pusę amžiaus  gyveno  už Geležinės uždangos, skyrusios mus nuo demokratinio pasaulio. Gyvenome santvarkoje, realiai nepažįstančioje  ar net nepripažįstančioje  Vakarų demokratijos vertybių,  ugdančių pagarbą žmogaus  gyvybei, jo  teisėms ir laisvėms,  nepakantumą bet kokioms antisemitizmo, ksenofobijos,  rasinės diskriminacijos apraiškoms . 

Per tą pusę amžiaus užaugo karta, kuri nebuvo mokoma  adekvačiai suvokti ne tik Holokausto specifikos,  Lietuvos žydų  tragedijos masto, bet ir Lietuvos valstybės istorijos.   Ką tai reiškia, galiu papasakoti iš savo patirties.

Baigęs mokyklą, savo gimtajame Skuode (miestelyje Šiaurės Vakarų Lietuvoje, netoli Latvijos sienos)  esu dirbęs dažytoju. Atsimenu, koks buvo mano nustebimas, kai nulupęs senus namo dažus, pamatydavau užrašus, liudijančius, kad tai buvo žydo vaistinė ar krautuvė... 

Gyvendamas mažame  Žemaitijos provincijos miestelyje  per aštuoniolika metų  tarp savo kaimynų nebuvau sutikęs nė vieno žydo. Kaip buvo įprasta  sovietmečiu,  nieko nežinojau apie   tai, kad   laisvos Lietuvos Respublikos laikais   Skuode  dirbo trys  žydų vaistininkai ir penki gydytojai,   kad čia veikė  žydų vidurinė mokykla su savu kino teatru, kurioje buvo dėstoma hebrajų kalba, labdaros ir kultūros draugija „Ezro“ , vyko spalvingas ir savitas gausios žydų bendruomenės religinis ir kultūrinis  gyvenimas.

 Nežinojau ir tiesos apie žiaurų visų Skuodo žydų   sunaikinimą 1941 metų liepą kruvinomis nacių ir jiems talkinusių lietuvių rankomis.  Po Shoah  Skuodo senamiestyje liko tik šulinys, iš kurio žydai sėmė vandenį ir kapinės miestelio pakraštyje...   

Man skaudu apie tai kalbėti pirmą kartą lankantis  Izraelyje, šalyje, kurioje Pažadėtąją žemę rado tūkstančiai  Lietuvos žydų – litvakų . Tačiau, kaip yra rašęs dabar Izraelyje gyvenantis rašytojas, Lietuvos nacionalinės premijos laureatas  Grigorijus Kanovičius, tik atgaila, tiesa ir drąsa prisipažinti tai, kas vyko,  gali atgaivinti ir sustiprinti dviejų tautų – lietuvių ir žydų ryšį.  

Būtent toks siekis  yra  1990 metais atkurtos nepriklausomos demokratinės Lietuvos Respublikos valstybės politikos pagrindas. Tą pagrindą klojo pirmojo  atkurtos Lietuvos valstybės vadovo Vytauto Landsbergio vadovaujamos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo pareiškimas ir   Lietuvos Prezidento Algirdo Brazausko atsiprašymas dėl tų lietuvių, kurie nusikalto kolaboruodami su nacių okupantais.  Istorinės atminties  spragas padeda užpildyti  Prezidento Valdo Adamkaus inicijuotos tarptautinės istorikų komisijos   nacių ir sovietų nusikaltimams tirti darbai,  valstybės remiamos tęstinės  Holokausto švietimo, tolerancijos ugdymo programos. 

Lietuvos Vyriausybė pradėjo telkti  pastangas, kad galėtume išsaugoti nykstantį pasaulinę reikšmę turinčios  litvakų kultūros paveldą.   Lietuvos Vyriausybė  priėmė  sprendimą  dėl žydų turto kompensacijos. Inicijuojama ilgalaikė valstybinė programa, suteiksianti visiems  šiems darbams nuoseklų tęstinį pobūdį.  

Taigi mano gimtojo Skuodo moksleiviai, kaip ir daugelio kitų Lietuvos mokyklų jaunimas,   dalyvaujantis Holokausto švietimo programose,  pažindamas  žydų istoriją ir kultūrą,  kartu su valstybės vadovais pagerbdamas Holokausto aukų atminimą Paneriuose,   žino nepalyginamai daugiau negu aš, būdamas jų amžiaus.  Tačiau šis  darbas dar toli gražu nebaigtas, mums labai reikalinga ir kur kas didesnę patirtį  šioje srityje turinčių demokratinių  šalių  patirtis ir  parama.

Manau, turime siekti, kad dabartinis lietuvių ir žydų  jaunimas galėtų ne tik iš knygų pažinti vieni kitus, bet patys tiesiogiai  bendrauti ir draugauti, mokytis vieni kitų kalbos,  pamatyti kultūros paminklus.    

Kova su antisemitizmu bus 2011 metais prasidėsiančio Lietuvos pirmininkavimo Europos Saugumo ir bendradarbiavimo organizacijai (ESBO) prioritetas.

Manau, kad  kovojant su antisemitizmu  yra svarbu ne tik  vykdyti  įstatymus, draudžiančius antisemitizmą, tautų nesantaikos kurstymą,  įpareigojančius  bausti už nacių padarytus nusikaltimus netaikant jiems senaties.  Iš savo patirties žinome, kad ne mažiau svarbus   piliečių visuomenės brendimas,  kurį skatina aktyvi  šviesiausių mūsų tautos atstovų pozicija.  Būtent jie, didelį autoritetą  Lietuvos visuomenėje turintys žmonės  pasisakė pirmieji, kai prieš penkerius metus vienas dienraštis paskelbė rašinius, kurstančius  žemas antisemitines aistras. Tokių žmonių – visuomenės lyderių  balsas dažnai turi net didesnį poveikį  negu valstybės institucijų taikomos sankcijos.    

Faktai, kai piktnaudžiaujama spaudos laisve, kai internetinė erdvė teršiama antisemitinėmis šiukšlėmis, kai susirinkimų laisve dangstosi neonoacių maršų organizatoriai,  verčia mus dar ir dar kartą apmąstyti, ką turime padaryti, kad sunaikintume  blogio sėklas.     

Manau, kad nuolat užpildydami  Shoah suvokimo  spragas, kritiškai revizuodami  savo istorinius mitus, vaizdinius, griaudami stereotipus, žalojančius mūsų istorinę atmintį ir tautinės tapatybės sampratą, padėsime kurti ateitį, nekartodami praeities  klaidų.

Gerbiamieji,

Kalbėdamas šiai garbingai auditorijai, nenoriu apeiti ir įtampų, kilusių dėl stalinizmo vertinimo. Ypač daug interpretacijų susilaukė  Europos Parlamento rezoliucija  ir ESBO Parlamentinės  Asamblėjos kvietimas Europos tautoms kartu  paminėti nacizmo ir stalinizmo totalitarinių režimų aukas ir įvertinti jų nusikaltimus.

Noriu  pabrėžti, kad mes netapatinam Holokausto su stalinizmo  režimo metų nusikaltimais. Stalinizmo nusikaltimų Rytų Europoje vertinimas niekada neturi tapti užmaskuota priemone ištrinti Holokausto moralines ir politines pamokas iš mūsų atminties. Kad ir kokie būtų totalitarizmo nusikaltimai prieš tautas ir šalis, Holokaustas yra precedento neturinti teorija ir praktika, siekusi panaudoti modernią industrinę valstybę ir net visą Europos civilizaciją totaliniam žydų tautos sunaikinimui. Mes šitą žinome, suprantame ir neleisime reliatyvizuoti Holokausto traktavimo. Lietuva, kuri patyrė ir nacizmo siaubą, ir stalinizmo represijas,  gerbia visus antinacinio pasipriešinimo ir Antihitlerinės koalicijos kovotojus – žuvusius ir gyvuosius.   

Tačiau jeigu nacių nusikaltimus visuotinai smerkia civilizuota žmonija, tai  Stalino režimo aukų atminimas ilgą laiką nebuvo ne tik teisiškai, bet ir morališkai įvertintas.  Necenzūruota  Rytų ir Vidurio Europos tautų ir valstybių  istorija ilgą  laiką buvo  tabu net pačiose nuo stalinizmo nukentėjusiose valstybėse.  Todėl  nereikia stebėtis, kad kyla tiek daug nesupratimo ir įtampų, kai anksčiau nutylėti faktai keičia vienokį ar kitokį visuomenėje įsigalėjusį istorijos traktavimą ir griauna patogias schemas, į kurias kartais taip sunku įsprausti istorijos girnose atsidūrusio žmogaus likimą.

Ne tik lietuviai, bet ir daugelis Lietuvos žydų, rusų ir kitų tautų žmonių  stalinizmo metais  patyrė tas pačias istorines netektis  -- prievartines deportacijas, žūtį Gulaguose,  turto konfiskacijas,  persekiojimus dėl savo religijos,  kalbos  ir kultūros  slopinimą.

Todėl tikimės, kad Izraelio valstybė ir visa plačiai po pasaulį pasklidusi žydų tauta supras ir parems mūsų pastangas  bendrai  pagerbti visų stalinizmo aukų atminimą, gražinti  istorinę atmintį  ir ugdyti   jaunąją kartą nepakantumo  totalitarizmui  dvasia. O jei aiškinantis skirtingai traktuojamus   klausimus   kyla nesusipratimų, kviečiu nuoširdžiai apie tai kalbėtis,  aiškintis  kiekvieną rūpimą  atvejį, kad  įtampos netemdytų  mūsų tautų santykių.    

Mieli mano kolegos,  šio forumo dalyviai,

Leiskite Jus užtikrinti, kad  lietuvių tauta, kuri  ne kartą buvo priversta iš naujo pakilti ir kurti savo valstybę, prievarta „išbrauktą“ iš visų pasaulio žemėlapių,   jaučia  ypatingą  santykį su Izraeliu.  Mūsų tautų istorinio likimo nulemtą  ryšį liudija  ir tai, kad  Lietuvos Respublika tiek 1918 – 1940 metais, tiek vėl iškovojusi nepriklausomybę 1990-aisiais,  rėmė ir remia žydų tautos apsisprendimo teisę,  kurią realizuoja  Izraelio valstybė.  Didžiuojamės, kad prie Izraelio valstybės ištakų, jo gerovės ir klestėjimo yra prisidėję ir prisideda litvakai.  

Lietuvos žydai taip pat  buvo ir  1918 metais nepriklausomybės kovų  savanoriai,  sudėtingomis tarptautinėmis aplinkybėmis kuriamos Lietuvos valstybės kūrėjai --   garsūs diplomatai,  rašytojai, mokslininkai, menininkai, verslininkai, mokytojai ir gydytojai.  Daugelis žydų ne tik Lietuvoje, bet JAV,  Rusijoje, Izraelyje bei  kitose šalyse  nedvejodami parėmė Lietuvos laisvės siekius. Baltijos kelyje, atvedusiame į nepriklausomos valstybės, kurios dvidešimtmetį netrukus minėsime,  atkūrimą  stovėjome petys petin su Lietuvos patriotais žydais ir lenkais, rusais ir gudais, karaimais ir totoriais.

Todėl esu tikras, kad išsipildys pranašingi vieno iš garsiųjų litvakų --  Izraelio prezidento Shimono  Pereso žodžiai, kad mūsų  bendra ateitis bus geresnė už mūsų  praeitį.  Tikiuosi, kad  iš viso pasaulio susirinkusių  šios konferencijos dalyvių mintys ir darbai bus labai reikšmingi siekiant šio kilnaus tikslo.     

Ir pabaigai leiskite pasidalyti  savo vizija, kurią puoselėja ir daugelis lietuvių, su viltimi žvelgiančių į lietuvių ir žydų santykių ateitį .

Tikiu, kad Vilnius, ir šiandien  pasauliui  skleidžiantis  Lietuvos  Jeruzalės  dvasią,  atgaus ir Lietuvos  Jeruzalės  šlovę, tapdamas viso pasaulio litvakų sostine. Tikiu, kad Lietuvoje žydai visuomet jaus neblėstančią  savo  gimtųjų namų šilumą ir mūsų svetingumą.