Naujienos

Gerbiamieji,

Dėkodamas už man suteiktą galimybę tarti žodį, sveikinu Jus susirinkus į šį reikšmingą pasaulio lietuvių atstovų sambūrį, vykstantį Lietuvos laisvės 20-mečio metais, kurie ir Jūsų dėka minimi visame pasaulyje. 

Dėkoju pasaulio lietuviams už dešimtmečius vykdytą ir tebevykdomą veiklą puoselėjant lietuvybę, už tiesos skleidimą pasauliui, kai Lietuva buvo okupuota, už vertingą pagalbą mūsų valstybės euroatlantinės integracijos procesams, už paramą stiprinant Lietuvos valstybingumą. Tai patriotiškumo ir pilietiškumo išraiška, tapusi mūsų istorinės atminties dalimi.

Tačiau gyvenimas nestovi vietoje. Lietuva sparčiai keičiasi, keičiasi ir pasaulio lietuvių paveikslas. Gyvename labai dinamišku laiku, daug keliaujame, išvažiuojame ir grįžtame... Mes vis dažniau patiriame tai, ką galima būtų pavadinti transnacionaliniu būviu, kuomet darbo dieną pradedi užsienyje, o jau vakare su savo artimaisiais sėdi prie vakarienės stalo Lietuvoje.

Tokia yra šiandienos realybė – kelianti didelius iššūkius, bet ir atverianti ir teikianti naujas galimybes.

„Ko MES pageidaujame iš Lietuvos“ – taip pavadinta pirmoji suvažiavimo  sesija. Netikiu, kad tokį klausimą būtų galėję suformuluoti XIX a. sukilėliai, pokario partizanai, disidentai. Aš nuoširdžiai tikiu, kad nėra MES ir JIE, kad esame Viena Tauta. Todėl manau, kad turime klausti savęs, ką MES visi ir kiekvienas iš mūsų  galime duoti Lietuvai, nes Lietuva – tai ir esame MES visi.

Kaip ir ką duoti? Gal savo patirtį, savo žinias, savo idėjas...? Gal dar ką nors? Atsakymų į šiuos klausimus kiekvienas turime pradėti ieškoti savyje. Neabejoju, kad ir šio suvažiavimo metu vyksiančios diskusijos padės rasti į juos atsakymus.

Visų mūsų tikslas – Lietuva, kurioje neliktų takoskyros tarp JŪS ir MES, kurioje kiekvienas besijaučiantis lietuviu galėtų gyventi Lietuva ir veikti Lietuvai. Nes Mūsų Tėvynei reikia mūsų visų patyrimo, entuziazmo ir vienybės.

Tautos ryšių stiprinimas ir visų mūsų, nesvarbu, kur begyventume ir kokios spalvos pasą beturėtume, dalyvavimas Valstybės kūrimo procese – egzistencinės svarbos uždavinys mūsų Valstybei, kurį įgyvendinti turime siekti visi – šalies institucijos, organizacijos ir pasaulio lietuviai.

Šiandien valstybės santykiams su užsienio lietuviais plėtoti sukurta  palanki institucinė sąranga – Lietuvos Respublikos Seimo ir Pasaulio lietuvių bendruomenės komisija, Ministro Pirmininko vadovaujama Užsienio lietuvių reikalų koordinavimo komisija ir Užsienio reikalų ministerija su diplomatinių atstovybių ir konsulinių įstaigų tinklu.

Belieka egzistuojantį potencialą prasmingai panaudoti ir padaryti viską, kad vėliau netektų gailėtis, jog neišnaudojome esamų galimybių, kad iššvaistėme savo energiją tuščioms kalboms, paskendome  procedūrose ir per daug dėmesio skyrėme formai, o ne turiniui. Turiniui reikia ne tik strategijų, bet ir finansų. Užsienio reikalų ministerija šiuo metu užsienio lietuvių veiklai remti gali skirti tik 1,4 milijono litų, kurie taip pat skiriami ir atlyginimams 46 mokytojams ir 7 kultūros darbuotojams, šiuo metu dirbantiems 44 užsienio lietuvių neformaliojo švietimo įstaigose.

Prieš keletą dienų Užsienio reikalų ministerija pateikė viešai svarstyti kartu su Pasaulio lietuvių bendruomene, šalies institucijomis ir organizacijomis parengtą „Globalios Lietuvos“ strategijos projektą. Tai daug atgarsių jau sukėlęs, ilgai lauktas, gana drąsus ir ambicingas projektas. Ir čia reikia atvirai pasakyti, kad jokia strategija neveiks ir nebus gyvybinga, jeigu į ją bus žiūrima kaip į kažką primetamo, kažką nuleidžiamo iš viršaus, jeigu ja bus netikima. „Gyvu dokumentu“ bei pagrindu mūsų ateities darbams ji taps tik tada, kai ją kursime ir įgyvendinsime kartu.

Todėl naudodamasis proga kviečiu visus aktyviai įsitraukti į šios strategijos viešą aptarimą. Tikiuosi gyvos ir konstruktyvios diskusijos.

Mielieji,

Noriu Jums dar kartą nuoširdžiai padėkoti, kad čia susirinkote, negailėdami nei savo laiko, nei  lėšų. Suprantu, kad visuomeninis darbas – tai sunkus, tikėjimo ir pasiaukojimo reikalaujantis kelias, tačiau tik jis veda į brandžią visuomenę, stiprią tautą, laisvą ir orią valstybę. 

Dar 1933 metais iškilus Lietuvos sūnus, Pasaulio lietuvių bendruomenės kūrėjas prelatas Mykolas Krupavičius rašė:

„Visuomeniškai auklėtoji sėja nepriklauso lengviems darbams, tačiau tas darbas yra būtinas, privalus, ypatingai šiandien, kai tokia piktų sėjikų daugybė išsipylė į lietuviškų sielų laukus. Reikia juos aplenkti, užbėgti jiems už akių, reikia nuo ryto aušros pirmų spindulių ir vakaro sutemų sėti ir sėti taikos ir tiesos grūdus [... ...] pirmių pirmiausia su meile, nuolankumu, be puikybės“.

Ačiū, kad einate šiuo keliu.

Dėkoju už Jūsų dėmesį, prasmingų ir vaisingų diskusijų.