Naujienos

Šiemet minime bendrų laimėjimų ir pasiekimų kupiną Lietuvos ir Ukrainos diplomatinių santykių dvidešimtmetį. Tačiau žvelgiant plačiau – tai tik trumpa ilgaamžės mūsų tautų bendrystės atkarpa. Iš tikro esame kartu jau nuo XIV a. Du šimtmečius gyvenome vienoje valstybėje – LDK. Vėliau išlikome kartu ir Abiejų, o faktiškai Trijų Tautų Respublikoje. Mus sieja bendros istorinės netektys, sovietinio totalitarizmo priespauda ir nepriklausomybės pergale įtvirtinti laisvės siekiai.

Mano įsitikinimu, bendra Lietuvos ir Ukrainos praeitis paliko pamoką, kuri labai aktuali naujoje XXI amžiaus tarptautinėje realybėje. Ta pamoka – tai istorikų pripažįstamas faktas, jog Vilniaus ir Kijevo ašis buvusi svarbi kaimynų imperinių ambicijų atsvara ir strateginis Europos fortpostas. Nuo Vilniaus ir Kijevo vienybės priklausydavo abiejų kraštų ir iš dalies netgi visos Europos saugumas ir gerovė.  

Gerbiamieji, dabartinė Lietuvos ir Ukrainos nepriklausomų valstybių strateginė padėtis, taigi ir atsakomybė, yra stebėtinai panaši.

Po ilgų okupacijos metų ryžomės vykdyti sudėtingas politines ir ekonomines reformas, nepabijojome permainų ir jas lydinčių sunkumų. Lietuva įsitvirtino kaip visavertė euroatlantinės bendruomenės narė bei dalyvauja Europos institucijų veikloje, keičiančioje ne tik Lietuvos, viso regiono, bet ir globalaus pasaulio veidą.

Kita vertus, matome, jog ne visose šalyse demokratijos, teisės viršenybės, pagrindinių žmogaus laisvių principai sulaukia deramos pagarbos. Tai kelia regioninio nestabilumo, valstybių skirstymo į „savas“ ir „svetimas“ grėsmę, dėl ko labiausiai kenčia paprasti piliečiai.

Tikėtina, kad būtent nuo Ukrainos strateginio vaidmens priklausys, kuriuo – „bendrumo“ ar „atskirties“ – keliu pasuks visa Rytų Europa. Deja, šiandieniniai įvykiai verčia suabejoti Ukrainos pasirinkimu ir garsiai klausti: ar ši valstybė vis dar pajėgi atsispirti nedemokratinėms pagundoms?

Įspėju: tik nuo Ukrainos ryžto žengti politinių, ekonominių, teisinių reformų kryptimi ir nuo jos aiškaus apsisprendimo susieti savo ateitį su Europos Sąjunga priklausys jos piliečių gerovė. Šiandieniai Ukrainos sprendimai gali tapti lemtingi.

Vilniaus misija – kuo aiškiau perduoti šią žinią Kijevui ir vėl atgaivinti istorinę mūsų partnerystės ašį. Siekiame to tiek politinėje, tiek ekonominėje, tiek kultūrinėje plotmėje.

Per dvidešimtį metų Lietuva buvo nuosekli Ukrainos integracijos į euroatlantines struktūras rėmėja. Šią vasarą su kolegomis iš Švedijos ir Lenkijos inicijavome Ukrainos draugų grupės susitikimą Briuselyje. Iki šiol darome viską, kad derybas dėl Asociacijos sutarties su ES Ukraina baigtų ir sutartį pasirašytų dar iki š.m. pabaigos.

Taipogi spartiname Lietuvos-Ukrainos ekonominių santykių plėtrą. Ypač sektinas pavyzdys – bendras Baltiją su Juodąja jūra jungiančio „Vikingo“ traukinio projektas.

Galiausiai ne mažiau svarbi yra kultūrinė mūsų partnerystės ašis. Simboliška, kad šiandieninėje diskusijoje dalyvauja mokslininkai iš Kijevo Taraso Ševčenkos universiteto. Šviesiam ukrainiečių dainiaus atminimui Vilniuje atidengtos memorialinės lentos, be to, čia galime vaikščioti Taraso Ševčenkos gatve, klausytis paskaitų jo vardo auditorijoje Vilniaus universitete. O prieš mėnesį gražiame senamiesčio skvere poetui atidengtas paminklas, įprasminantis jo žodžius: „Vilnius... brangus mano širdžiai“.

Savo ruožtu kreipiuosi į Lietuvai brangius draugus iš Kijevo: mielieji negriaukime viso to, kas pasiekta ir ką kartu sukūrėme per stebėtinai vaisingą Lietuvos ir Ukrainos diplomatinių santykių dvidešimtmetį.