Naujienos

Gerbiama Seimo pirmininke,
Gerbiami Lenkijos, Baltarusijos, Rusijos, Jungtinės Karalystės ir Lietuvos istorikų bendruomenės atstovai,
Ponios ir ponai,

Padėkokime istorijai, nepagailėjusiai didingų laimėjimų, kurių bendras atminimas vėl ir vėl suartina ir pakylėja mūsų tautas. Šiemet švenčiame Gegužės 3-iosios Konstitucijos ir abiejų tautų lygybę užtikrinusios konstitucinės pataisos – Abiejų Tautų Įžado 220 m. jubiliejų. Šias progas Lietuva mini ne dėl formalių protokolo reikalavimų. Darome tai, nes žinome, kad tvirtas mūsų istorijos užnugaris – geriausia atspirtis į priekį.

Lenkų istorikas Henryk Samsonowicz, kurį šiemet teko garbė apdovanoti Užsienio reikalų ministerijos „Lietuvos diplomatijos žvaigžde“, yra pasakęs, kad XVIII amžių vainikavo trys Europos civilizacijos kūriniai: Jungtinių Valstijų Nepriklausomybės Deklaracija, Žmogaus ir piliečių teisės deklaracija Prancūzijoje bei Gegužės 3 Konstitucija Abiejų Tautų Respublikoje. Pirmosios Europoje ir vienos pažangiausių pasaulyje mūsų konstitucijos indėliu į Vakarų civilizaciją šiandien niekas neabejoja. Tai buvo Abiejų Tautų Respublikos reformų neramiame amžiuje kulminacija bei rimtas, nors ir trumpas, Lenkijos ir LDK atkirtis išaugusiai autoritarinių valstybių ir despotų įtakai.   

Mano manymu, šiandien aktualiausia žinia yra ta, kad Abiejų Tautų Respublikos istorija yra lygiai taip pat Lietuvos kaip ir Lenkijos bei kitų Respublikos tautų istorija. Išsklaidykime mitą, kad su šiandienos Lietuva ir lietuvybe ano meto įvykiai neturi nieko bendro. Tas istorinis etapas, nors tolimas laiko prasme, nors kitoks tautinės savimonės prasme, Lietuvai yra savas ir brangus.

Juk ir pati Gegužės 3 konstitucija bei Lietuvos valstybingumą išsaugojusi Abiejų Tautų Įžado pataisa neatsirado iš nieko: sodri dirva reformų daigams buvo ilgametė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Statutų teisės tradicija, bylojusi gerą teisinį išprusimą. Maža to, būtų klaidinga manyti, kad Respublikai žlugus konstitucija virto niekais. Galime drąsiai teigti, kad jos idėjos amžiams aktyvavo mūsų tautų laisvės geną. Vėlesnio amžiaus išsivadavimo sukilimus uždegė būtent Gegužės 3-osios Konstitucijos ir Abiejų Tautų Įžado žiežirbos. Drįstu manyti, kad tų pačių laisvės principų atgarsiai prisidėjo ir prie Lietuvos valstybingumo sukūrimo 1918 m., o vėliau - prie Lietuvos partizanų rezistencijos, kuri buvo vienas ilgiausiai veikusių ginkluoto pasipriešinimo despotijai sąjūdžių Vidurio Europoje.

Neabejoju, kad ta pati istorinė dvasia lydėjo tiek Lenkiją, tiek Lietuvą net Sąjūdžio metais laisvinantis iš SSRS. Tada atgimė senas Abiejų Tautų Respublikos solidarumo šūkis „Už Jūsų ir mūsų laisvę“.  

Švietimo amžių įrėminusios reformos mūsų šalims reikšmingos ir dėl to, kad numatė valdžių padalijimo principą ir atsižvelgė ne tik į bajorų, bet ir į miestiečių bei valstiečių interesus. Tai paspartino socialinę ir politinę mūsų visuomenių raidą ir nubrėžė tolimas gaires moderniai pilietinei demokratijai, kurią turime šiandien. Galiausiai pridursiu Lietuvai svarbų faktą, kad istorinį konstitucija suteikė naujų galimybių lietuviakalbei kultūrai. Kaip žinote, greitai pasirodęs lietuviškas jos vertimas buvo pirmasis politinis ir teisinis dokumentas lietuvių kalba.

Taigi, kaip matome, Abiejų Tautų istorija iki pat šių dienų yra šalia mūsų ir kvėpuoja mums tiesiai į nugaras. Nebijokime atsisukti atgal. Įsidėmėkime joje pozityvius ir mūsų valstybes vienijančius elementus. Neabejoju, kad tai padės spręsti ir tuos klausimus, dėl kurių mūsų valstybių istorikų ir politikų požiūriai kartais išsiskiria.

Manau, perspektyvus glaudesnio bendradarbiavimo pavyzdys galėtų tapti kad ir šiemetinė mūsų iniciatyva švęsti Gegužės 3-osios Konstitucijos pagrindu įkurtos pirmosios modernios Abiejų Tautų Respublikos užsienio reikalų ministerijos gimtadienį. Ypač džiaugiuosi šia tarptautine konferencija, kurios tradiciją privalome tęsti ir ateityje. 

Visiems linkiu turiningų diskusijų ir dėkoju už dėmesį.