Naujienos

Man itin malonu matyti, kad į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmus triumfuodama sugrįžo garsioji Vazų dinastija. Ši diena ir ši diskusija yra skirtos nuvalyti dulkes ir apžvelgti kone šimtmetį trukusios Vazų karaliavimo Lietuvai ir Lenkijai epochos istorinius, kultūrinius ir politinius lobynus.

Jie, kaip ir pati epocha, yra stebėtinai įvairūs ir kontrastingi. Neidamas į subtilybes, noriu akcentuoti: Lietuvos istorijoje sunku surasti kitą tokį laikmetį, kada mūsų šalies vidaus ir užsienio politikos realijos taip persidengtų su visų kaimyninių kraštų politiniais pasirinkimais ir likimais. Vazų epocha – tai neatrišamo Šiaurės ir Pietų, Vakarų ir Rytų politikos mazgo epocha. Tai metas, žymintis didžiulę Lietuvos, Lenkijos, Švedijos, Rusijos ir kitų regiono galių savitarpio priklausomybę ir, deja, ne visada sėkmingą interesų pusiausvyros paiešką.

Ar  galime iš švediškosios Abiejų Tautų Respublikos epochos išvesti šiandieninei užsienio politikai aktualių rekomendacijų? Neabejotinai. Paminėsiu dvi esmines.

Pirma, mūsų regione įsikūrusios valstybės šiandien, kaip ir anuomet, yra labai viena nuo kitos priklausomos. Todėl bandyti siekti užsienio politikos tikslų pavieniui, atsiejant juos nuo kaimyninių valstybių poreikių ir protingų lūkesčių, reikštų šauti sau patiems į koją. Tiek Vazų, tiek ir kitais istoriniais laikmečiais tokių savęs žalojimo atvejų būta į valias, ir skausmingas jų pasekmes atmename iki šiol. Šiandien turime iš to pasimokyti ir teikti pirmenybę ne vidinėms rietenoms, o interesų bendrumui. Siekis kurti saugų, tvarų ir demokratišką regioną nuo Pabaltijo iki pat Juodosios jūros yra įstabiausias mūsų valstybių interesų tapatumo įrodymas.

Tai leidžia prabilti ir apie antrąją itin svarbią Vazų epochos žinią. Kartais Lietuvoje diskutuojama, ar įmanoma suderinti mūsų šalies ilgalaikę europinę Rytų politiką su pastaraisiais metais aiškius kontūrus įgaunančia Lietuvos strategine orientacija ir integracija į vieningą Baltijos-Šiaurės šalių regioną. Tokioms abejonėms nematau jokio pagrindo. Kaip ir Vazų laikais, Šiaurės ir Rytų užsienio politikos kryptys yra tiesiogiai viena nuo kitos priklausomos, o esminiai Baltijos-Šiaurės ir Vidurio Europos valstybių, konkrečiai – Lietuvos, Lenkijos ir Švedijos, - politiniai interesai sutampa. Atgimusi istorinė šiaurės partnerystė – tai puiki Lietuvos galimybė dar veiksmingiau skatinti demokratinius procesus ir gerovę mūsų kaimyninėse Rytų Europos šalyse. Tokia yra principinė Lietuvos nuostata.

Baigdamas noriu pridurti, jog valstybėms, siekiančioms klestėti, privalu išmokti didžiuotis savo praeities ir šiandienos darbais bei semtis iš jų įkvėpimo ateičiai.

1611 m. Lenkijos karaliui ir Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Zigmantui Vazai iš Maskvos kunigaikštystės atsikovojus Smolenską, čia, pergalę šventusiame Vilniuje, ant vienos iš triumfo arkų buvo užrašyti žodžiai „nugalinčiam, valdančiam, triumfuojančiam“.

Gerai įsidėmėkime šiuos žodžius. Mano įsitikinimu, būtent tokie šiandien turėtų būti mūsų regiono tautų – Vazų epochos liudytojų ir palikuonių – bruožai. Nugalėkime būgštavimus ir nepasitikėjimą, valdykime savo likimus, triumfuokime kartu.

Ačiū už dėmesį.