Naujienos

Gerbiamas Ministre Pirmininke,
Gerbiami svečiai ir kolegos diplomatai,

Po dviejų dienų sukaks lygiai 93 metai, kai profesorius Augustinas Voldemaras buvo paskirtas pirmuoju nepriklausomos Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministru. Minėtoji diena – tai kokybinis lūžis mūsų diplomatijos istorijoje, žymintis modernios lietuvių tautos apsisprendimą diplomatinėmis priemonėmis saugoti po ilgametės priespaudos atkurtą valstybingumą. Manau esant tinkama ją paskelbti nacionaline diplomatų diena, skirta prisiminti mūsų diplomatijos laimėjimus, įvertinti jos šiandieninę reikšmę ir pagerbti visus tuos, kurių kasdienis, ne visada pastebimas darbas užtikrina diplomatinio korpuso gyvybę, patvarumą ir veiksmingumą.

Tokiomis progomis kaip šiandien prabilti apie Lietuvos diplomatiją yra ir lengva, ir sunku. Lengva tiems, kurie suvokia, kad ši veikla buvo ir yra mūsų valstybės tęstinumo laike ir veiksnumo erdvėje versmė. Leiskite pacituoti vieno tai puikiai supratusio kolegos žodžius: „gyvename laisvoje Lietuvoje, tarptautiniu mastu pripažintoje ir dvišalėmis bei daugiašalėmis sutartimis patvirtintoje valstybėje, kurios teritorija daugmaž sutampa su etnografinėmis sienomis, su ilgaamže sostine Vilniumi bei Klaipėdos uostu. Galime teigti, kad pagrindinis šio amžiaus Lietuvos užsienio politikos uždavinys įvykdytas.“

Mielieji, šiuos žodžius 1998-aisiais, lygiai prieš 13 metų, tarė ta pačia proga kaip šiandien diplomatus sveikinęs užsienio reikalų ministras Algirdas Saudargas. Mano požiūriu, jis atskleidė esminį faktą, jog nepaisant visų praradimų ir išbandymų, XX-ojo amžiaus lietuvių diplomatijos nuopelnai yra neįkainojami. Užuot kartojęsis, anuometinį pasisakymą šiandien papildysiu dviem aspektais:

1) Tąkart prisimindamas 1918-ųjų nepriklausomos Lietuvos užsienio reikalų ministerijos įkūrimą, ministras kvietė švęsti diplomatinės tarnybos 80-metį. O aš pabrėžčiau tai, kad Lietuvos diplomatijai dabar ne 80 ar 90, o daugiau nei 800 metų! Būtent nuo tada rašytiniai šaltiniai fiksuoja pirmuosius Lietuvos žemių kunigaikščių diplomatinius aktus. O prieš 760 m. Mindaugas jau vykdė diplomatines derybas su pas jį atvykusiu Livonijos ordino magistru.

Pavyzdžiui, 2013-aisiais, kai visos ES akys pakryps į jai pirmininkausiančią Lietuvą, mums nederėtų jaustis nepatogiai, tarsi tai būtų pirmas kartas. Juk tada sukaks lygiai 690 m., kai per žemyną nuvilnijo atgarsis apie diplomatijos talento LDK valdovo Gedimino laiškus.

Galiausiai mums nevalia atmesti daugiatautės Lietuvos praeities Abiejų Tautų Respublikoje. Juk pažangiausios Europoje Konstitucijos pagrindu jau 1791 m. birželio 19 d., t.y. prieš 220 metų, pradėjo veikti tai, ką su išlygomis galima vertinti kaip pirmą užsienio reikalų ministeriją Lietuvos istorijoje. O pirmuoju jos vadovu buvo paskirtas būtent LDK atstovas – Joachimas Liutauras Chreptavičius. Vasarą pirmąkart paminėję šį URM gimtadienį, tarsi patvirtinome pareigą semtis įkvėpimo ne tik iš XX a. bet ir iš kur kas platesnės Lietuvos diplomatijos istorijos. Darome tai, nes gerai žinome, kad būtent tradicija maitina valstybės savimonę ir padeda augti.

2) Antras svarbus aspektas yra susijęs su Lietuvos užsienio politikos tikslais. 1998 m. užsienio reikalų ministras teisingai reziumavo, kad pagrindinius amžiaus tikslus mums pavyko pasiekti. Tačiau peržengus šimtmečio slenkstį bei įstojus į ES ir NATO, strateginių uždavinių nesumažėjo. Kalbant trumpai, šiandieninė diplomatijos misija yra didinti Lietuvos piliečių gerovę, kurios siekiame atremdami Energetinį, Ekonominį ir Emigracinį iššūkius. O kad diplomatinė veikla duotų rezultatų, privalome aktyviai dalyvauti pagrindinių tarptautinės bendruomenės darinių veikloje, remti vientiso ir klestinčio Baltijos-Šiaurės šalių regiono integraciją bei skatinti tikrų europietiškų vertybių ir demokratijos sklaidą Rytų Europoje.

Patikinu: Lietuvos diplomatinė tarnyba, nepaisant labai ribotų resursų, šiandien tai atlieka visomis išgalėmis. Kita vertus, esu priverstas pridurti, kad pastaruoju metu ministerijos darbai kartais nepastebimai, o kartais sąmoningai šiek tiek nuvertinami.

Pavyzdžiui:

Nepaisant to, kad Lietuva tampa tvaraus, vieningo Baltijos-Šiaurės regiono dalimi, kad pas mus atvykusi JAV lyderė patvirtina kaip niekad aiškią supervalstybės paramą, o ES laukia mūsų pirmininkavimo, Lietuvoje išgirstame klaidinančių kaltinimų, esą mes pasyvūs ir netenkame tarptautinių partnerių.

Kitas pavyzdys:

Viešumoje dažnai nutylima, kad ką tik baigėme sėkmingą pirmininkavimą per šimtą valstybių vienijančiai Demokratijų Bendrijai, kad visas pasaulis mus pripažįsta paramos demokratijai Rytų Europoje ir ypač Baltarusijoje centru ir kad pas mus savo atstovybes perkelia pagrindinės demokratijos ir žmogaus teisių gynimo organizacijos.

Vietoje to, pasinaudojus vienu Baltarusijos nedemokratinių jėgų surežisuotu incidentu arba melagingai interpretuojama pozicija Palestinos klausimu, puolama kaltinti, esą diplomatai išsižada vertybinės politikos.

Galiausiai net paaiškėjus, kad į Lietuvos pirmininkaujamos Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos Ministrų Tarybos suvažiavimą Vilniuje š.m. gruodį atvyks apie pusantro tūkstančio įtakingiausių pasaulio diplomatų, mieliau kalbama ne apie milžinišką praktinę naudą ir prestižą mūsų šaliai, bet demagogiškai kartojamos nebūtos svečių priėmimo išlaidos. O artėjant pirmininkavimo ES metui, užmiršus iškovotą kone pusšimčio milijardų litų paramą Lietuvos valstybei, mieliau samprotaujama, esą diplomatams geriau išvis nepirkti kelionės bilietų į tarptautinius susitikimus ir konferencijas.   

Deja, turiu priminti, jog susitikimai ir derybos su kitų valstybių atstovais – dažnai akis į akį – siekiant paramos ir sprendžiant svarbiausius mūsų šaliai klausimus, yra ne visad įvertinamas, bet sudėtingas ir gyvybiškai reikalingas diplomatų darbas.

Diplomatijai neužtenka SKYPE. Diplomatija nėra geltonųjų puslapių antraštės. Diplomatai, kaip ir visi žmonės, yra pasiryžę dirbti negailėdami jėgų, tačiau reikia sudaryti tam pakenčiamas sąlygas, o svarbiausia – žvelgti į jų darbą rimtai. Kokybiška diplomatija yra Lietuvos valstybės egzistencijos bei savigarbos reikalas, ir mes visi tai turime atminti ne tik per nacionalinę diplomatų dieną.

Baigdamas noriu padėkoti ministerijos personalo departamentui, kuris atsakingam diplomato darbui šiandien ruošia jaunąją pamainą. Esu tikras, ji puikiai perims ir tęs šiandienius darbus. Ačiū.