Naujienos

Gerbiami Vyriausybės Europos Sąjungos komisijos nariai,
Akademinės bendruomenės atstovai,
Gerbiami ponai ir ponios,

Džiaugiuosi galėdamas pradėti šios dienos diskusiją, skirtą aptarti strateginį mūsų ekonominės politikos tikslą – Lietuvos konkurencingumo stiprinimo galimybes ir perspektyvas. Šiandien noriu pasidalinti keliomis įžvalgomis apie ES vaidmenį šiame procese.

Mano supratimu, Lietuvos konkurencingumo stiprinimo pagrindas – mūsų efektyvus veikimas Europos Sąjungoje bei sugebėjimas pasinaudoti jos siūlomais instrumentais. Abejojantiems šiuo teiginiu, galiu pateikti kelis „raktinius“ skaičius: (1) Lietuva į ES eksportuoja du trečdalius [64 proc.] visos savos produkcijos; (2) ES paramos lėšos sudaro 37 proc. šių metų valstybės biudžeto pajamų (t.y. apie 5 proc. šalies BVP). Šie skaičiai aiškiai rodo, jog mūsų verslas žiūri į Europą, o sunkmečio sąlygomis jam skatinti reikalingos lėšos ir investicijos į sritis, kurios augs rytoj, ateina būtent iš ES.

Pagal naujausią [2009-2010 m.] pasaulinį konkurencingumo indeksą Lietuvai tenka 54 vieta. Tiesa, iš naujųjų ES valstybių narių mus lenkia tik Estija, Čekija ir Malta. Tačiau didžiausią nerimą kelia bendra tendencija – per dvejus metus pagal šį reitingą iš 44-tos vietos nukritome į 54-tą (t.y. per 10 pozicijų). Nenoriu sureikšminti reitingų, tačiau reikia pripažinti, kad pastaruoju metu Lietuvoje susiduriame su rimtais iššūkiais konkurencingumui. Išskirčiau šias problemines sritis, kuriose – išnaudojant narystės ES teikiamus privalumus – turėtume siekti didžiausio proveržio:

1.  Vidaus rinkos fragmentacija. Lietuva – maža ir atvira ekonomika, kurios augimas paremtas eksporto plėtra. Tyrimai rodo, kad Lietuvos dalyvavimas ES vidaus rinkoje paspartino šalies BVP augimą vidutiniškai 2 proc. per metus [2004-2006 m. laikotarpiu]. Akivaizdu, kad kai kuriuose sektoriuose dar nesame pasiekę visavertės integracijos, ypač energetikos, transporto ir paslaugų srityse. Realios fizinės kliūtys vidaus rinkoje riboja mūsų konkurencingumo didinimo galimybes. Pavyzdžiui, neturėdami konkurencijos energetikos srityje, už gamtines dujas mokame vieną aukščiausių kainų visoje ES. Mūsų interesas – užtikrinti, kad šie konkurencingumą ribojantys barjerai būtų vertinami kaip visos ES vidaus rinkos kliūtys.

2.  Kliūtys prekybai su trečiosiomis šalimis. Reguliariai pasikartojantys prekybos apribojimai su trečiosiomis šalimis (ypač Rusija, Ukraina, taip pat Kinija) daro didelę žalą mūsų verslui ir skatina ieškoti sprendimų, formuojant ES bendrąją prekybos politiką (ypatingą dėmesį skiriame ES deryboms su Rusija dėl jos stojimo į PPO ir naujo partnerystės ir bendradarbiavimo susitarimo, deryboms dėl laisvosios prekybos sutarčių su Ukraina ir kitomis prekybinėmis partnerėmis, taip pat Rytų Partnerystės iniciatyvai). ES antidempingo priemonių pagalba svarbu neutralizuoti dvejopos energetikos resursų kainodaros žalą (Rusija, Ukraina) ir sudaryti Europos gamintojams galimybes sąžiningai konkuruoti su trečiųjų šalių eksportuotojais.

3.  Nepakankamas mokslinis potencialas. Šiandien galime būti įdomūs užsienio šalių rinkoms pasiūlydami konkurencingus produktus ir paslaugas. Šį tikslą galime pasiekti didindami darbo našumą bei skatindami inovacijas. Ekonomikoje turi veikti grandinė, sujungianti mokslinius tyrimus ir inovacijas su gamyba ir paslaugų teikimu. Akivaizdu, kad iki šiol mums tai sekasi sunkiai: (1) jau 5 metus mūsų investicijos į R&D sektorių „užstrigo“ ties 0,8 proc. BVP riba [tai beveik 2,5 karto mažiau už ES vidurkį]. Pagal inovacijų indeksą esame 19-ti Europos Sąjungoje; (2) o pagal darbo našumą – ketvirti nuo galo. Visgi pagrindinį dėmesį, mano supratimu, turėtume skirti kokybiniams parametras. Šiame kontekste norių akcentuoti jau vykstančią švietimo ir mokslo reformą, kurią įgyvendinę ženkliai sumažinsime aukštųjų mokyklų ir mokslinių institutų skaičių. Moksliniam potencialui užtikrinti šiuo metu kuriame 5 nacionalinius slėnius (jiems 2007-2013 m. laikotarpiu bus skirta 1,3 mlrd. litų parama iš ES ir nacionalinių lėšų), tačiau vien to neužtenka – turime juos integruoti į Europos mokslinių tyrimų erdvę ir padaryti europinės infrastruktūros dalimi.

4.  Dar viena esminė kliūtis mūsų konkurencingumui – „užsitęsęs“ integracijos į Ekonominę ir pinigų sąjungą procesas. Koreliacija tarp šalies konkurencingumo ir narystės euro zonoje akivaizdi – bene geriausiai tai atsiskleidžia nagrinėjant tiesioginių užsienio investicijų srautų augimą (pavyzdžiui, Slovėnijoje per dvejus metus [2006-2008] tiesioginių užsienio investicijų srautas išaugo net 2,5 karto [1]). Šiuo metu Lietuvoje vykdome nelengvas, tačiau būtinas reformos, kurios sudaro prielaidas jau po 3 metų [t.y. 2014] siekti narytės euro zonoje. Svarbu suvokti, jog čia sprendžiamas ir mūsų konkurencingumo klausimas, todėl šiame procese turime veikti ryžtingai.

Identifikavę kliūtis konkurencingumui, kartu su kitomis ES šalimis turime ieškoti galimybių jas pašalinti. Šiandien svarbu atsakyti į klausimą, kokiais būdais Europos Sąjunga mums gali padėti šiame procese. Matau kelis instrumentus:

• vienas iš jų – nauja ES2020 strategija, kurią mes patys turime išnaudoti kaip instrumentą, skatinantį greitesnį ekonomikos atsigavimą, didesnį augimą ir išjudinantį struktūrines reformas. Svarbu tai, kad ši strategija apima visas mano paminėtas kliūtis konkurencingumui, todėl matau aiškų Lietuvos interesą – atsižvelgiant į Lisabonos strategijos pamokas, įgyvendinant ES2020 strategiją siekti kokybiškai naujo proceso. Neturime leisti, kad tai būtų dar viena popierinė strategija „į stalčių“.

Strategijos kūrimo procesas jau „įsibėgėjo“ – Europos Komisija pateikė savo viziją, kuri kovo pabaigoje buvo aptarta Europos Vadovų Taryboje. Galutinai strategija bus patvirtinta birželio mėn. viršūnių susitikime.

Visgi mums svarbiausios diskusijos turės vykti ne Briuselyje, o Lietuvoje. Valstybės narės, bendradarbiaudamos su Europos Komisija, iki birželio mėn. turės nusistatyti nacionalinius rodiklius, o iki šių metų pabaigos – parengti Nacionalines reformų programas. Mūsų interesas – parengti realų, integralų LT2030 strategijos dokumentą su konkrečiomis  priemonėmis, nukreiptomis į konkurencingumo didinimą. Su priemonėmis, už kurias prisiimtume atsakomybę.

• Gilesnę regioninę integraciją matyčiau kaip dar vieną instrumentą konkurencingumui skatinti. Šiame kontekste svarbus vaidmuo tenka Baltijos jūros strategijai, kuri gali prisidėti intensyvinant regiono ekonominį bendradarbiavimą (prekybą, investicijas), spartinant energetikos ir transporto infrastruktūros projektus bei stiprinant bendradarbiavimą inovacijų, švietimo ir kitose prioritetinėse srityse.

Su Šiaurės šalių kolegoms taip pat svarstome idėją suburti Šiaurės ir Baltijos šalių „išminčių“ grupę, kuri diskutuotų dėl svarbiausių regiono iššūkių ir teiktų siūlymus šalių vyriausybėms.

Apibendrindamas norėčiau pabrėžti 3 dalykus:

• aktyvesnį Lietuvos veikimą ES ir gilesnę integraciją (šalinant išliekančias kliūtis vidaus rinkoje) matau kaip labai svarbią priemonę ilgalaikiam Lietuvos konkurencingumui skatinti.
  
• turime „nebiurokratiškai“ pasižiūrėti į naują ES2020 strategiją, pagrindinį dėmesį sutelkiant mums svarbiausių reformų išjudinimui. Svarbu mobilizuoti ir politinių jėgų paramą, nes siekiant įgyvendinti reformas būtinas sutarimas ir stipri politinė valia.
  
• svarbu tinkamai atlikti būtinus „namų darbus“, tarp kurių svarbiausi – (a) viešųjų finansų tvarumo užtikrinimas, siekiant kuo greičiau įsivesti eurą; (b) struktūrinių reformų įgyvendinimas (švietimo, mokslo, socialinėje sferoje); (c) energetikos ir transporto jungčių spartinimas; (d) administracinės naštos mažinimas; (e) tikslingesnis struktūrinės paramos panaudojimas.

Džiaugiuosi, jog apie Lietuvos konkurencingumo galimybes ir perspektyvas galime diskutuoti ne tik su valstybės institucijų, bet ir akademinės bendruomenės atstovais bei ekspertais. Dėkoju už dėmesį ir linkiu konstruktyvių diskusijų!

[1] 2006 m. Slovėnijoje tiesioginės užsienio investicijos siekė 513 mln. EUR, 2007 m. – 1106 mln. EUR, 2008 m.  –  1313 mln. EUR.