UŽSIENIO REIKALŲ MINISTRO AUDRONIAUS AŽUBALIO SVEIKINIMAS PARODOS ATIDARYME „LIETUVOS DIPLOMATINĖ TARNYBA 1918-1940“. Lietuvos nacionalinis muziejus, Vilnius. 2012 m. kovo 1 d.
Gerbiamieji,
Šiandienos tarptautinė diplomatija yra pilna galvosūkių. Bet atsigręžę į praeitį, prisiminę, kokie užsienio politikos spąstai mūsų kolegoms teko tarpukariu, turime džiaugtis, kad Lietuva dabar kur kas saugesnė. O svarbiausia – galime mokytis iš tarpukario diplomatijos pamokų.
Noriu pasveikinti mūsų patikimus partnerius – Lietuvos nacionalinį muziejų, Lietuvos istorijos institutą ir Lietuvos centrinį valstybės archyvą, kurių pagalba mes atveriame ypatingą tarpukario diplomatinės atminties erdvę. Ta erdvė talpina lemiamas valstybės akimirkas – nepriklausomos Lietuvos atkūrimą, tarptautinio pripažinimo paieškas, Vilniaus, Klaipėdos žaizdas ir kaistančią sovietų okupacijos saulę.
Toji saulė, nuo kurios anuomet, deja, galiausiai nepasislėpėm, daugelio akyse temdo visą tarpukario istoriją. Yra net tokių, kurie dėl vėlesnės sovietų okupacijos patį tarpukario laikotarpį įvardija kaip absoliutų diplomatijos fiasko. Bet nuo šių kaltinimų susilaikyčiau: juk neretai politiniai sunkumai rodo ne prigimtinį diplomatijos silpnumą, o tiesiog pražūtingą tarptautinį kontekstą ir tikros – realybės pojūtį turinčios – diplomatijos deficitą.
Tiek tada, tiek dabar būti diplomatu yra įpareigojantis ir labai reikalingas darbas. Tai darbas įkūnyti valstybę pasaulyje. Būti tautos atstovu Par Excellence. Dėl šios priežasties lietuviškos diplomatijos paveldas yra turtas, kurį turime grąžinti savininkui – Lietuvos piliečiams. [pauzė]. Tai ir darome.
Didžiuojuosi, jog pastaraisiais metais diplomatinė tarnyba sutelkė jėgas ir tam, kad epochiniai atstovybių archyvai, bylos, diplomatų reliktai ir asmeniniai daiktai – visa, kas mena ir primena Lietuvos istorinę gyvybę, grįžtų namo! Radę vietą čia, muziejaus globoje, šie lobiai ras ir vietą Lietuvos žmonių atmintyje.
Gerbiamieji,
Mes žinome, kad kokybiškas veiksmas ir gera politinė mintis gimsta ten, kur yra atmintis. Tęsdami bendrus planus, ateityje tikimės kartu surengti ekspozicijas apie diplomatiją Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, taip pat apie mūsų diplomatus egzilyje sovietų okupacijos metais. O šiandien – šiandien atidaroma paroda tepadeda mums grįžti būtent į tarpukarį.
Laisva Lietuva tąkart užgeso būdama dvidešimt dvejų. Tiek pat už geros savaitės sukaks Kovo 11-osios Respublikai. Aš nelinkęs dramatizuoti. Isteriški ir neadekvatūs lyginimai mūsų niekur nenuves. Vietoje to ramiai prisiminkim, kuo tada gyveno mūsų kolegos diplomatai. Dar kartą paklauskime savęs, kaip galėjome išvengti praeities sunkumų. Ir išmokę senas pamokas, savo darbu įrodykim, kad dramatiška tarpukario atomazga daugiau niekad neatsikartos.