Naujienos

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmuose ir vėl skamba garsiosios Vazų dinastijos pavardė. Esu XXI a. diplomatijos atstovas, tačiau galiu drąsiai teigti: tik domėdamiesi praeities įvykiais, ieškodami skirtumų ir sąsajų, žvelgdami į procesus praeities, o kartu ir šių dienų akimis, mes semiamės įkvėpimo šiuolaikinių problemų sprendimui. 

Istorinė atmintis ir istorinės atminties politikos formavimas yra ne privilegija ar politinis manevras, o visų mūsų pareiga prieš save ir tautą. Pamiršdami, iš kur ir kaip kilome bei augome, niekuomet nerastume teisingo ateities raidos kelio, nes jį mums paprasčiausiai įbruktų kiti. O juk Lietuva per savo tūkstantmetę istoriją ne kartą įrodė, jog yra visuomet išeitį surandanti ir iš sudėtingų situacijų išsivaduojanti valstybė.

Nekartoti klaidų bei rasti išmintingus problemų sprendimo receptus mus visuomet padėdavo vyrai ir moterys, gyvenę prieš dešimtis ar net šimtus metų. Juk negali nestebinti ar nepriversti susimąstyti ypač įdomūs tapatumai tarp kone prieš pusę tūkstantmečio metų buvusios situacijos ir šių dienų. Tarp tuo metu priimtų sprendimų ir esamų dilemų.

Pavydžių toli ieškoti nereikia. Vienas tokių yra šiandien minimas įvykis - Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto sesers Kotrynos Jogailaitės ir Suomijos kunigaikščio Jono Vazos vedybos. Tai buvo reikšmingas politinis ir diplomatinis posūkis. Sunkiu karo metu sujungtos garbingos Jogailaičių ir Švediją valdžiusių Vazų giminės leido Lietuvai ir Lenkijai dar labiau atsigręžti į Baltijos jūros regioną.  

Suvokta, kad iš kitų kraštų kylančių grėsmių neįmanoma efektyviai likviduoti be artimiausių kaimynų pagalbos, be bendro požiūrio, be dialogo. Tai mūsų regione įsikūrusios valstybės supranta ir šiandien, todėl bendrų vertybių ir nacionalinių interesų pagrindu ir vėl vienijasi.

Kaip tik šiemet koordinuojame aštuonių Baltijos ir Šiaurės valstybių bendradarbiavimo procesą, neseniai Vilniuje susitikau kolegomis užsienio reikalų ministrais. Žinoma, jokių dinastinių saitų užmegzti nesiekėme, tačiau bendru darbu ir Vakaruose, ir Rytuose jau ne sykį įrodėme mūsų valstybių artumą.

Kaip ir Vazų laikais, Šiaurės ir Rytų užsienio politikos kryptys yra neatsiejamos bei tiesiogiai viena kitą papildančios. Juk esminiai Baltijos-Šiaurės ir Vidurio Europos valstybių [konkrečiai – Lietuvos, Lenkijos ir Švedijos] politiniai interesai sutampa. Atgimusi istorinė Baltijos jūros regiono bendrystė – tai puiki Lietuvos galimybė dar veiksmingiau skatinti demokratinius procesus ir gerovę mūsų kaimyninėse Rytų Europos šalyse. Tokia yra principinė Lietuvos nuostata.

Šiandien situacija kur kas palankesnė nei prieš 450 metų: esame saugesni, turintys daugiau užtikrintumo ir, svarbiausia, privilegijuoti mokytis iš turtingos valstybės istorijos  duobių ir pakilimų. Viliuosi, kad to niekada nepamirštume, tikėtume savimi ir pasitikėtume kitais. Kaip sakė Vinstonas Čerčilis, nei pralaimėjimas, nei pergalė visko neužbaigia: svarbiausia tvirtas pasiryžimas ir drąsa tęsti pradėtus darbus.