Naujienos

Jūsų Ekscelencija Prezidente,
Ponios, ponai,

Labai svarbu, kad susirinkome į diskusiją apie Lietuvos – Lenkijos santykius. Dėkoju Lietuvos analitikams už gerą politinės minties produktą. 

Lietuvos ir Lenkijos santykiai Europos Sąjungoje ir visoje tarptautinėje erdvėje yra plėtojami konstruktyviai, vykdomi suplanuoti dvišaliai strateginiai projektai, aktyviai bendradarbiaujame tarptautiniuose formatuose. Lenkija buvo, yra ir bus ypač svarbi Lietuvai partnerė.

Šiais metais, rugsėjo 5 d. minėsime atkurtų diplomatinių santykių dvidešimtmetį, per kurį nuveikta išties daug. Kartu įstojome į ES, Lenkija buvo mūsų aktyviausia „advokatė“ siekiant narystės NATO. O kokia buvo pradžia? 1991 metais kelionė Vilnius – Varšuva užtrukdavo be galo ilgai; nuskristi buvo galima tik per Maskvą, traukiniu vykdavome per Gardiną, o prie vienintelio sienos kirtimo punkto Lazdijuose nusidriekdavo kilometrinės automobilių eilės. Šiandien šioje kelionėje tokių kliūčių nebeliko.

Tačiau yra dar daug iššūkių, yra ir skirtingų įvairių dalykų interpretacijų. Žvelgdami į praeitį, matome, kad santykiai nuo pat mūsų bendros istorijos pradžios – nuo Krėvos unijos ar dar net anksčiau – buvo ir yra, geri ir kartu sudėtingi. Natūralu – esame kaimynai. Yra daug mus vienijančių istorinių momentų, tačiau, jei siekiame tiesos, turime pareigą atvirai kalbėti ir apie nelengvus istorijos puslapius, ir apie šiandienos problemas.

Kas gi šiandien mums, lietuviams ir lenkams, svarbiausia? Nieko naujo nepasakysiu – mūsų valstybių ir tautų saugumas ir gerovė. Šie tikslai brėžia ir atitinkamus uždavinius. Natūralu, kad mūsų valstybės, tapusios ES ir NATO narėmis, siekia įsitvirtinti naujoje politinėje ir geopolitinėje erdvėje. Tačiau svarbu pabrėžti ypatingą Lenkijos vaidmenį užtikrinant visapusišką mūsų bendro regiono saugumą, o per infrastruktūros plėtrą prisidėti prie bendros gerovės kūrimo. Tai – visų regiono valstybių bendras interesas.

Šiuo metu Lietuva pirmininkauja Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijai, o nuo 2011 m. liepos Lenkija pirmininkaus ES. Jeigu yra toks dalykas, kaip Europos vairas, šiuo metu jis yra Lietuvos ir Lenkijos rankose. Noriu pažymėti, kad šia proga noriu palinkėti Lenkijai sėkmingai pirmininkauti ES. Tai bus ir visų mūsų sėkmė.

Kaip ministras, kuris vienu iš pagrindinių užsienio politikos prioritetų šiandien laiko ekonominę diplomatiją ir investicijų skatinimą, džiaugiuosi, kad Lenkija yra vienas svarbiausių užsienio investuotojų Lietuvoje. Per pastaruosius metus jų investicijos išaugo arti 40-ies nuošimčių. Kaip matyti iš naujausių ekonominės veiklos rezultatų, Lenkijos įmonės – Orlen Lietuva, LOTOS, PZU Lietuva, ir kitos – dirba mūsų valstybėje sėkmingai. Sveikiname ir naujausią transporto įmonės „Trakcja Polska“ ir Lietuvos tiltų statybos grupės "Tiltra Group" susijungimą – vaisingo abiejų valstybių verslo bendradarbiavimo pavyzdį.

Lietuvos ir Lenkijos kontaktai praktinėje ekonominio bendradarbiavimo srityje, kultūriniai ir žmonių asmeniniai santykiai šiandien yra savaime suprantama abiejų visuomenių gyvenimo dalis: kasmet Lenkijoje surengiama apie 100 lietuviškų kultūros renginių ir panašiai tiek pat lenkiškų Lietuvoje, turistai iš Lenkijos sudaro didžiausią dalį į Lietuvą atvykstančių turistų, kasmet vykdomi ir intensyvūs Lenkijos-Lietuvos jaunimo mainai. Apie panašų abipusiškai sėkmingą bendradarbiavimą galėčiau kalbėti ilgai.

Keletas minčių, skirtų klausimams, kuriais pastaruoju metu daug ir karštai diskutuota viešojoje erdvėje, turiu omenyje kartais išsiskiriančią dviejų pusių interpretaciją dėl tautinių mažumų. Čia pabrėžčiau žodį – interpretaciją. Nes niekas negali nuginčyti faktų. Niekas iki šiol nepaneigė fakto, kad lenkai Lietuvoje turi geriausias sąlygas pasaulyje, žinoma, išskyrus Lenkiją, mokytis gimtąja kalba. Ir viešai einu lažybų, kad ir po dešimties metų galėsime pasakyti lygiai tą patį – geriausias sąlygas.

Kalbant apie kai kuriuos kitus klausimus – asmenvardžių  rašybos, žemės grąžinimo, reikia pripažinti, kad ne šių klausimų tariamas „nesprendimas“ padarė didžiausią žalą mums visiems. Labiausiai pakenkė Lietuvos prestižui, galbūt įžeidė ir kaimynus lengva ranka dalijami pažadai, neįvertinus nei teisinių, nei kitų galimybių, noras įsiteikti pašnekovams. Turbūt būtų buvę sąžininga imti ir pasakyti: „atleiskit, šiandien šio klausimo išspręsti negalime, bet grįšime prie jo ateityje“. Asmenvardžių klausimas yra išties sudėtingas, Konstitucinis Teismas išaiškinimą teikė jau du kartus. Dabar atitinkama byla nagrinėjama Europos Teisingumo Teisme. Manau, geriausias atsakymas visiems, akcentuojantiems tariamą valdžios nesugebėjimą ar nenorą Lietuvos piliečio pasuose įrašyti „w“, yra ir bus egzistuojantys teisės aktai ir skrupulingas jų laikymasis, kaip ir priklauso teisinei valstybei.

Žemės grąžinimas. Taip, procesas užsitęsęs, suprantamas žmonių pasipiktinimas ir nusivylimas. Bet prisiminkime pradžių pradžią: prieš dvidešimt metų buvo priimtas retas Rytų ir Centrinėje Europoje sprendimas šimtu procentu grąžinti šimtu procentų komunistų nusavintą žemės nuosavybę. Šiandien Lietuvos mastu grąžinta 98 procentai – absoliuti dauguma piliečių: lietuvių, lenkų, rusų, kitų tautybių, atgavo žemę. Kitiems, tarp kurių yra įvairių tautybių – pabrėžiu – įvairių tautybių žmonių, siekiame padėti jau šiais metais skirdami papildomą finansavimą grąžinimo darbams.

Esu tikras, kad išspręsime visus šiuos klausimus, nes tai – mūsų piliečių klausimai. Tikiu, kad kaimyninė Lenkija taip pat skirs daugiau dėmesio savo piliečių lietuvių keliamoms problemoms švietimo, kultūros ir istorijos paveldo ir kitose srityse.

Kartu su Lenkija, manau, įveiksime ir didelius dabarties iššūkius. Grįždamas prie pradžioje minėtos kelionės iš Vilniaus į Varšuvą ypatumų, norėčiau atkreipti jūsų dėmesį, jog nors kliūčių sumažėjo, bet ta kelionė trunka per ilgai. 450 kilometrų atstumą šiandien įveikti traukiniu ar autobusu reikia net 10 valandų, o automobiliu – apie 7. Tad vidutinis greitis yra apie 50-60 kilometrų. Tai – tikrai ne XXI amžiaus greitis.

Tad kartu kurkime bendrą ateitį bendroje Europoje. Tam mus įpareigoja ir bendra istorinė patirtis. Gegužės 3-osios Konstitucija ir Abiejų Tautų Įžadas – mūsų bendras indėlis į Europos modernios politinės minties ir konstitucionalizmo raidą. Tad nuo abiejų valstybių  politikų įžvalgumo, atsakomybės ir tikėjimo priklausys, ar naujai įprasminsime geriausią Abiejų Tautų – katalikiškų tautų, istorinę patirtį.

Dėkoju. Jums visiems linkiu konstruktyvių diskusijų, kurios, tikiu, leis pasisemti išminties ir mums – dirbantiems Lietuvos diplomatinėje tarnyboje.