Naujienos

Vienas garsus politikos veikėjas yra pasakęs, kad „dar niekas jokioje valstybėje nesugebėjo sukurti tokios užsienio politikos, kurią pripažintų ir palaikytų intelektualai“. Ką gi – šiandien žengiame rizikingą, bet, neabejoju, reikalingą žingsnį, pristatydami Jums metinę, Lietuvos piliečiams skirtą diplomatinės tarnybos darbų apžvalgą. Siekiam jei ne pritarimo, tai bent palaikymo, o vėliau ir bendrystės.

Kartais tariama, kad diplomatija yra paslaptinga, apgaulės ir suktybių kupina veikla, kuriai demokratinio atskaitingumo pareiga negalioja. Tai labai pavojinga mintis! Piliečiui ji leidžia bėgti nuo atsakomybės už savo valstybės ateitį, o diplomatui – bėgti nuo atsakomybės prieš visuomenę, kuriai jis turi tarnauti.

Siekis užkirsti tam kelią yra pagrindinė ministerijos metinės darbų apžvalgos atsiradimo priežastis. Mums visiems pats laikas peržengti stereotipinę fronto liniją tarp politikos vykdytojų ir politikos stebėtojų bei vertintojų.

Tikiuosi, šią trumpą darbų santrauką perskaitys visi čia susirinkę, tad užuot smulkiai vardinęs joje pateiktus faktus, apsiribosiu įžvalgomis apie ryškiausius šių metų užsienio politikos bruožus arba, kaip madinga sakyti, koncepciją. Pastarasis skolinys dažnai vartojamas prisimenant ankstesnį bandymą išreikšti Lietuvos užsienio politiką per „regioninės lyderystės“ Vidurio ir Rytų Europoje idėją.

Pasakysiu taip: su ano meto regioninės lyderystės koncepcija dabartinė mūsų užsienio politikos samprata savo užmojais nesivaržo. Tačiau! Svarbu tai, kad ji suderinta ne tik su norais, bet ir su gyvybiniais nacionaliniais poreikiais bei galimybėmis.

Mano akimis, Lietuvos diplomatinė tarnyba yra ledlaužis į tolimus tarptautinius vandenis, bet savo veikloje mes siekiame, kad ji atsigręžtų į namus – į savo pilietį, jo reikmes. Šitaip apibrėžčiau pagrindinę šių metų diplomatijos darbų kryptį. Tai nėra populizmas ir tai nėra ankstesnės užsienio politikos griovimas. Pastovieji prioritetai, tokie kaip transatlantinis saugumas ir demokratiška Rytų Europa, kaip siekiamybė, be jokios abejonės, išlieka kertiniai.

Maža to, čia pasiekėme svarbių teigiamų poslinkių. Lietuvos saugumo retoriką šiuo metu pagrindžiame realiomis saugumo garantijomis. Be to, aktyvių derybų keliu bei per pasaulines, savo veiklą Lietuvon perkeliančias demokratijos ir žmogaus teisių gynimo organizacijas mums pavyko sutelkti Vakarų dėmesį ir solidžią paramą Rytų Europos demokratinėms bei ekonominėms reformoms.

Tačiau be šių pastoviųjų politinio saugumo ir paramos Rytų demokratizacijai interesų, šiemet koncentravomės ir į kelis konkretesnius klausimus. Klausimus, kurie daro tiesioginę ir kasdieninę įtaką Lietuvos žmonių gyvenimo kokybei. Kalbu apie Lietuvos energetikos sektoriaus išlaisvinimo, ekonominės plėtros ir lietuvybės puoselėjimo darbus.

Kovą dėl tarptautinės paramos strateginėms Lietuvos energetikos sektoriaus pertvarkoms sulyginčiau su kova už visavertį suverenitetą, numetant ilgametę finansinę naštą nuo Lietuvos piliečių. Čia susiduriame su milžinišku nomenklatūros ir pasipriešinimu, todėl kiekviena diplomatinė pergalė dažnai tampa bilietu į naujas problemas.

Bet pats faktas, kad nepaisant trikdžių, integruojamės į europinę elektros tinklų sistemą, kad Visagino AE, suskystintų dujų terminalo, elektros ir dujų jungčių projektai planingai juda į priekį, kad ES šiais klausimais stoja į derybas Baltijos šalių vardu, nuteikia ryžtingai.

Šių metų ekonominės diplomatijos darbai susiję su tarptautiniais tranzito projektais, prekyba ir investicijomis. Praplėtėme projekto „Vikingas“ geografiją, išaugo krovinių apyvarta, projektas tapo ekonomiškai patraukliu kitoms valstybėms, užsitikrinome Rail ir Via Baltica kelių finansavimą, per Lietuvą pakreipėme didžiausius Baltijoje NATO ISAF krovinių į Afganistaną srautus, o naujuoju traukiniu „Saulė“ pirmąkart sujungėme Vakarų Europą su Kinija.

Dvišalėmis ir daugiašalėmis derybomis apsaugojome ir užtikrinome šimtamilijonines sumas Lietuvos prekybininkams bei padėjome jiems žengti į dar nepramintus kylančios ekonomikos regionus. Trečdaliu padidėjęs Lietuvos eksportas ir dvi dešimtys investicinių projektų, manau, šį tą pasako. Pasako tai, kad varginantį ekonominės diplomatijos procesą paverčiame rezultatais.

Pagrindinis mūsų tramplinas į ekonominę plėtrą išlieka Europos Sąjunga, kurią Lietuva sujungia su Rytų rinkomis – tam nėra alternatyvos. Reikia pripažinti, kad pietinė ES koja – čia kalbu ne tik apie Italiją – finansiškai šlubuoja. Tačiau Sąjunga turi tvirtą ramentą – Šiaurės valstybių bloką, į kurį įsilieja Baltijos šalys.

Būsiu atviras: bundanti Baltoskandija, yra vienas iš kertinių ir perspektyviausių Lietuvos diplomatijos užmojų. Tai ilgalaikis projektas, bet šiemet pažadintos ir išjudintos iniciatyvos – gera pradžia tolesniems darbams. Kaip žinia, Lietuva kitąmet koordinuos Šiaurės-Baltijos šalių aštuntuko veiklą, ir tai bus puiki mūsų proga dar paspartinti regiono integraciją.

Aš tai vadinu „Šiaurinio Lietuvos draugų lanko“ konsolidacija. Ne kartą teko girdėti prietarą, esą Lietuva netenka draugų. Realybė priešinga. Šiemet pirmininkavome ir atgaivinome per 100 valstybių vienijančią Demokratijų Bendriją.

Vadovavome Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijai. Į Vilniaus Ministrų Tarybos posėdį gruodį sutraukėme per 1500 žymiausių delegatų iš 67 valstybių. Šitaip patys sau atsivėrėme paradines duris dvišaliams susitikimams ir ryšiams tiek su tolimų regionų šalimis, tiek su pasaulio politikos grandais, įskaitant JAV.

Vilnius tapo riba, kurioje susitinka Vakarų demokratijos ir Rytų autokratijos. Čia nuskambėjo kalbos, kurios buvo išgirstos visame pasaulyje.

Galiausiai tikrai nemanau, kad keli požiūrių nesutapimai su Lenkija leidžia paneigti kaimynišką bendradarbiavimą Europos Rytų bei energetikos politikoje ar juolab nubraukti visus kitus šių metų Lietuvos darbus mezgant tarptautinių partnerių tinklą.

Mūsų diplomatijos tarptautinės pozicijos papildomą svorį įgaus perėmus ES vairą. Šiemet vykdėme keletą esminių pasirengimo darbų, kurių bene svarbiausias – konsensuso politiniais ir finansiniais klausimais formavimas namuose – Lietuvoje. Pavyko pasiekti ir perduoti Lietuvos politikam sutarimą dėl Lietuvos pirmininkavimo ES prioritetų, tai pavyko ne visose šalyse. Naujausios apklausos rodo, kad mūsų piliečiai remia narystę Sąjungoje ir suvokia pirmininkavimo naudą valstybei.

Labai svarbu, kad mums pavyko raštu įtvirtinti strateginį sutarimą dėl ateities politikos tęstinumo ir pagrindinėse valdžios institucijose. Kažkas yra pasakęs, kad „užsienio politika yra vidaus politika tik kad su skrybėle“. Pridurčiau, kad be vidinės vienybės, jokia skrybėlė mums nepadėtų nei siekti Lietuvos pirmininkavimo tikslų, nei iškovoti paramą nacionalinėms reikmėms ES finansinėje perspektyvoje.

Dėl to ministerija tęs darbus 2 kryptimis: sieksime ne tik pirmininkavimui palankios tarptautinės aplinkos ir profesionalaus diplomatijos pasirengimo, bet ir valstybės institucijų bei visų Lietuvos žmonių vidinio susitelkimo ir solidarumo. 

Galiausiai noriu darkart grįžti prie to, nuo ko pradėjau. Užsienio politikoje siekėme atsigręžti į Lietuvos pilietį ir į pačią lietuvybę. Globalizacijos ir emigracijos amžiuje tai įgauna ypatingą reikšmę. Neatsitiktinai ši metinė darbų apžvalga pradėta įvardinant mūsų konsulinio aptarnavimo reformas bei Globalios Lietuvos programos darbus, skirtus branginti ir įtraukti pasaulio lietuvius į valstybės gyvenimą.

Pabrėžčiau, kad diplomatinė tarnyba prisidėjo brandinant bendrą Lietuvos nacionalinę savimonę. Pasauliui pristatėme lietuvišką kultūrą, be to, Lietuvai sugrąžinome didelius mūsų istorijos paveldo lobius – diplomatinius archyvus, išeivijos palikimą ir kitus reliktus.

Asmeniškai matau problemą, kad per 20 m. nebuvo nubrėžta ilgametė, aiški, preciziškai reikli valstybės istorijos politikos linija. Tai laikui imlus procesas, bet šiemet davėme postūmį platesniam nacionalinės pozicijos svarbiausiais klausimais persvarstymui ir interesų gynybai tarptautiniu mastu.

Kalbu ne tik apie atskiras išjudintas iniciatyvas kurti bendrą ES atminties ir sąžinės platformą, griežtinti Sąjungos arešto orderį bei kriminalizuoti sovietinių nusikaltimų neigimą. Kalbu ir apie sisteminius Lietuvos istorijos politikos apmatus, kuriuos, plėsdami dialogą su visuomene, tikimės patvirtinti jau kitąmet – prieš Lietuvos pirmininkavimą ES.    

Baigdamas, dar kartą raginu susipažinti su šia taupiai atspausdinta diplomatinės tarnybos metine darbų apžvalga Lietuvos piliečiui. Tikiu, kad ji suteiks objektyvumo vertinant šių metų užsienio politikos turinį ir įtikins, kad būtų neteisinga ir paviršutiniška jį sutraukti į antraštes apie skaudų, apgailėtiną ir ne mūsų, o užsienio polit-technologų surežisuotą Beliackio incidentą.