Naujienos

Gerbiamoji Seimo Pirmininke,
Gerbiamasis Parlamentinės Asamblėjos Prezidente,
Gerbiamieji svečiai ir kolegos,

Mums labai malonu, gerbiamasis Prezidente, kad lankotės Vilniuje, minint Helsinkio Baigiamojo Akto 35-metį bei Paryžiaus Chartijos 20-metį. Šias svarbias datas gruodžio mėnesį paminėsime ir Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos valstybių vadovų susitikime Astanoje.   

Paryžiaus Chartijos preambulėje sakoma, kad Helsinkio Akto idėjų gyvybingumą lėmė įvairių valstybių žmonių drąsa, ir aš norėčiau šiandien prisiminti ir padėkoti tiems drąsiems tautiečiams, kurie 1976 m. lapkritį nepabūgo įkurti „Helsinkio susitarimų vykdymui remti Lietuvos visuomeninės grupės“ -  kunigui Karoliui Garuckui, fizikos mokslų daktarui Eitanui Finkelšteinui, poetei ir pedagogei Onai Lukauskaitei-Poškienei, žmogaus teisių gynėjui Viktorui Petkui ir poetui Tomui Venclovai bei visiems kitiems dalyvavusiems grupės veikloje. Ši drąsi ir labai reikalinga veikla buvo, yra ir bus labai svarbus pavyzdys  ugdant pilietinę visuomenę mūsų valstybėje.    

Helsinkio Baigiamasis Aktas ir Paryžiaus Chartija - du reikšmingi dokumentai tapę vertybiniu orientyru daugeliui Europos valstybių.

Helsinkio pasitarimo Baigiamasis Aktas įtvirtino visa apimančio saugumo sampratą, kurioje kartu šalia karinio saugumo, ekonominio ir gamtosauginio dėmens buvo pabrėžta pagarba žmogaus teisėms ir pamatinėms laisvėms. Žmogaus teisių pagarbos principas lėmė nuoseklų ir vis didėjantį dėmesį žodžio, įsitikinimų ir religijos laisvėms, o tai, savo ruožtu, skatino Rytų ir Vidurio Europos valstybių laisvės kelią.

Pamatinės Paryžiaus chartijos ir  kitų ESBO dokumentų nuostatos, kad Europos saugumas yra nedalomas, bei valstybių teisė pasirinkti aljansus savo  saugumui užtikrinti, prisidėjo prie Lietuvos visateisio sugrįžimo į tarptautinę bendriją – per narystę ES ir NATO -  krypties.

Gerbiamieji,

Naudodamasis šia proga, noriu padėkoti Lietuvos Respublikos Seimui, kuris 2010 m. Seimo rezoliucija įtvirtino Lietuvos pirmininkavimą ESBO kaip nacionalinį mūsų valstybės uždavinį.

Sėkmingam pirmininkavimui yra būtinas tęstinumas, nuoseklus ankstesnių įsipareigojimų įgyvendinimas. Lietuva, kaip būsima Organizacijos pirmininkė, „paveldės“ ilgalaikę Organizacijos darbotvarkę. Ir tik nuo visos ESBO bendruomenės – valstybių narių, Parlamentinės Asamblėjos, ESBO institucijų bei kiekvieno iš mūsų pastangų priklausys kiek iš užsibrėžtų tikslų pavyks įgyvendinti kitais metais.

Gruodžio mėnesį vyksiančiame Astanos vadovų susitikime laukiame patvirtinant, kad remiantis Helsinkio Akte, Paryžiaus chartijoje bei kituose ESBO įsipareigojimuose įtvirtintais principais ir toliau bus kuriama  tokia saugumo bendruomenė, kurioje jėgos naudojimas nebus įmanomas. Kontinentas be skiriamųjų linijų, įtakos zonų - tai nevienadienis, reikalaujantis nuolatinio politinio dialogo ir valstybių bendradarbiavimo klausimas.

Tarp būsimų Lietuvos pirmininkavimo prioritetų  - sprendimų dėl besitęsiančių konliktų Moldovoje, Pietų Kaukaze paieška, dėmesys spaudos laisvei bei žurnalistų apsaugai.

Kartu su ES, JAV, Rusija, Vidurinės Azija, kitomis ESBO narėmis skatinsime regioninį ir tarpregioninį bendradarbiavimą konkrečiose srityse, ypač kovojant su narkotikų kontrabanda, prekyba žmonėmis, radikalizmu  - sėkmingos pastangos lems ir Vidurinės Azijos, ir viso ESBO regiono, ir mūsų visų saugumą.

Vertiname Parlamentinės Asamblėjos pastangas ir ilgametį indėlį į vertybinio ESBO valstybių pamato stiprinimą. Rinkimai, kaip viena iš pagrindinių laisvių, buvo ir bus ypatingo ESBO dėmesio objektas, tad mes tikimės, kad Parlamentinė asamblėja kartu su Demokratijos ir žmogaus teisių institucija (ODHIR) nuosekliai vadovausis 1997 m. Bendradarbiavimo susitarimu ir užtikrins vieningą ir kokybišką rinkimų stebėjimo procesą.

Norėtųsi, kad 2011 m. Lietuvos ir ESBO Parlamentinės Asamblėjos darbų kalendorius būtų pažymėtas bendromis idėjomis, projektais ir sprendimais – Parlamentinė Asamblėja visada buvo pažangių politinių idėjų laboratorija. ESBO Parlamentinės Asamblėjos sesija Vilniuje 2009 metais buvo puikus tokio bendradarbiavimo pavyzdys.

Baigdamas, norėčiau mums visiems palinkėti, kad Helsinkio “dekalogo” ir Paryžiaus chartijos dvasia, įkvėpusi ne vieną laisvės siekusią tautą, padrąsinusi novatoriškas idėjas, ir toliau būtų mums imperatyvu padedančiu įveikti naujus iššūkius,  naujas grėsmes bei vertybiniu pamatu, tęsiant „naują  - demokratijos, taikos ir vienybės Europoje – erą“.