Naujienos

Šiandien kalbėsiu labai atvirai. Į Šalčininkus atvažiavau ne tiek kaip užsienio reikalų ministras, o kaip pilietis, Lietuvos valstybės pilietis, kuriam šis kraštas ir šito krašto žmonės, deja, iki šiol per mažai pažįstami, bet brangūs ir savi.

Šio susitikimo proga yra Europos informacijos centro atidarymas ir diskusija apie ES naudą mūsų piliečiams. 2013 m. Lietuva taps ES Tarybos pirmininkė. Siekiame, kad šiam išbandymui valstybė būtų tinkamai pasirengusi, tad tokias temines diskusijas su vietos bendruomenėmis rengiame visoje valstybėje.

Visgi leisiu sau pabrėžti, kad šiandieninis susitikimas turi platesnį praktinį tikslą.

Kartais teigiama, kad Lietuva ir konkrečiai Šalčininkai yra tas rytinis paribys, ties kuriuo baigiasi Europos Sąjunga. Aš sakyčiau kitaip. Čia, šiuose kraštuose, Europa kaip tik prasideda. Iš dalies čia glūdi šiuolaikinės Europos ištakos. Kadaise, 2003 m. Romoje, popiežius Jonas Paulius II-asis kalbėjo apie Europos Sąjungos atšvaitus Liublino unijoje. Ką tai reiškia? Ogi tai, kad laisvos, daugiatautės ir dinamiškos Europos ištakos ir pėdsakai mus sugrąžintų ir prie istorinės Abiejų Tautų – Lietuvos ir Lenkijos – Respublikos.

Pernai minėjome 220-ąsias jos Konstitucijos ir Abiejų Tautų įžado metines. Bet jokie minėjimai, renginiai neprilygs gyvam istorijos liudijimui. Geriausias toks liudijimas – Šalčininkų ir visos Vilnijos žmonės, jų kultūrinė įvairovė, kalba, papročiai.

Gerbiamieji, šis regionas yra Lietuvos šarmas, puošmena, nes jis saugoja daugiagiatautės tolerantiškos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės atmintį. Šiose apylinkėse sugrįžta Abiejų Tautų Respublikos padalijimų ir XIX a. sukilimų aidai.

Niekas už čia gyvenančius žmones geriau nepasakys, ką šiandien reiškia būti ne tik lietuviškai, bet ir lenkiškai ar baltarusiškai kalbančiu istorinės valstybės – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės – palikuonimi. Manau, šis vaidmuo yra vertas pasididžiavimo, o kartu įpareigojantis. Kaip savo pavyzdžiu rodė ir ragino mūsų bendras Nobelio premijos laureatas Česlovas Milošas, tautinės mažumos gali ir turi tapti tautų jungiamuoju audiniu.

Žinoma, realybė kartais sudėtingesnė. Tenka kiek apgailestauti, kad būdami vienoje valstybėje, gyvendami kartu, per 20 nepriklausomybės metų likome vis dar per toli vieni nuo kitų. Mus jungiantis bendrumo jausmas turi sustiprėti, ir tikiu, kad taip įvyks. 

Mano asmeninė nuostata, su kuria čia atvažiavau, yra noras kalbėti ne apie jus, o su jumis – ne kaip nors iš šono, o tiesiai ir be užuolankų. Visi žinome, kaip klostėsi ir kuo kadaise baigėsi Abiejų Tautų Respublikos padalijimai. Jei nenorime, kad istorija atsikartotų, privalome peržengti lietuvius ir lenkus tebeskaldančius padalijimus mūsų sąmonėje. 

Leisiu sau priminti kadaise Solidarumo ir komunistų atstovus taikiusio Lenkijos Ministro Pirmininko Tadeuszo Mazowieckio žodžius, jog siekiant proveržio, „praeities nesutarimus reikia perbraukti storu brūkšniu“ – gruba kreska. Kartu pridurčiau, kad tas storas brūkšnys turi virsti solidžiu pozityviu pamatu mūsų ateičiai. Šiam tikslui turime spartinti realius bendrus darbus, ypač ten, kur interesas yra vienas ir tas pats, o požiūriai sutampa.

Pagrindiniu iššūkiu matau vietos žmonių – nesvarbu, kokios tautybės, – gyvenimo sąlygų ir galimybių gerinimą. Deja, daugeliu socialinių ir ekonominių rodiklių Vilnijos regionas, įskaitant Šalčininkus, atsilieka nuo kitų savivaldybių, nors yra patogioje padėtyje, netoli Vilniaus. Privalome susitelkti ir įveikti visas politines, biurokratines, galbūt ir emocines kliūtis, kad šią paveldėtą ir įsisenėjusią bendrą problemą išspręstume kartu.

Matau teigiamų postūmių. Žinome ir vertiname šiandienines savivaldybės vadovų pastangas gerinti žmonių gyvenimą. Taip pat pabrėžčiau Vyriausybės planą Vilniaus apskrities rajonų socialinei ir ekonominei plėtrai ir pluoštą įgyvendinamų priemonių, skirtų skatinti žmonių verslumą, pritraukti investicijas, kurti darbo vietas, plėtoti turizmą, gerinti susisiekimą su Baltarusijos gyventojais bei didinti socialinių paslaugų kokybę.

Optimizmo teikia augantis vietos ūkininkų aktyvumas įsisavinant ES paramą. Taip pat svarbus kaimo bendruomenių „Vietos veiklos grupės“ indėlis įgyvendinant 10 mln. Lt vertės programą, skirtą atnaujinti vietos infrastruktūrą bei skatinti verslo projektus.  

Atskirai įvardinčiau pernai Vyriausybės numatytą paramą atnaujinant Jašiūnų dvaro sodybą. Šiandien turėjau progą pakeliui užsukti ir pamatyti šį kultūros paveldo objektą savo akimis. Tikiuosi, per artimiausius metus dvaro sodyba išgražės ir taps pagrindiniu turistų traukos centru, duosiančiu ekonominę naudą vietos žmonėms, o visiems bendros istorijos mylėtojams suteiks pasididžiavimą.

Neužmirškime ir to, kad Šalčininkai geografiškai, taigi ir demografiškai ribojasi su Baltarusija, istoriškai artimu kraštu, lietuvių dar vadinamu Gudija. Reikia užtikrinti, kad tarpvalstybinė siena ne skirtų, o jungtų pasienio gyventojus. Esame pasirengę ir raginame paskubėti baltarusius, kad kuo greičiau įsigaliotų Vyriausybių susitarimas dėl pasienio gyventojų kelionių tvarkos. Tai žymiai palengvins vietos žmonių susisiekimą. Pirmiausia ši tvarka yra skirta palengvinti kapinių, giminių ir maldos namų lankymą.

Dar viena erdvė iniciatyvoms Šalčininkuose, manau, yra ministerijos kuruojama Lietuvos vystomojo bendradarbiavimo programa. Pernai, minint Šalčininkų vardo 700-ąsias metines, rėmėme vieną nedidelį Dieveniškių technologijų ir verslo mokyklos projektą, skirtą plėtoti Lietuvos ir Baltarusijos tarpkultūrinį dialogą. Tebūna, tai kukli pradžia. Ateityje būtent Šalčininkai gali ir turi tapti vienu pagrindinių Lietuvos tramplinų perduodant gerąją patirtį ir remiant Gudijos demokratijos, savivaldos bei ekonomines reformas.

Gerbiamieji,

Iniciatyvų Šalčininkuose sėkmė daugeliu atvejų priklausys nuo gebėjimo efektyviai pasinaudoti Lietuvos narystės ES teikiamais privalumais. Todėl ypač džiaugiuosi, kad čia duris, o kartu ir naujas bendradarbiavimo galimybes, atveria Europos informacijos centras. Vertinu geranorišką savivaldybės pagalbą jį įkuriant bei šiandienines pastangas imtis reikalingų permainų. Visam Vilnijos regionui to labai reikia.   

Europos Sąjunga mūsų žmonėms visad reiškė laisvę, didesnes galimybes ir vienijimąsi ant krikščioniškų vertybių pamatų. Įprasminkime šias reikšmes Šalčininkuose, Vilnijoje, visoje Lietuvoje. Kadaise puikų pavyzdį mums davė Jonas Paulius II. Kviečiu atkreipti dėmesį  į neseniai išleistą ir šiandien mūsų atsivežtą brošiūrą, primenančią popiežiaus vizitą Lietuvoje [1993] ir jo žodžius, skirtus lietuviams ir lenkams. Pasikliaukime tais žodžiais.   

Jei tolesni politiniai bėgiai bus krikščioniškos vertybės, o varomasis kuras bus ne emocijos, o praktiški, žmonių problemas sprendžiantys darbai, neabejoju, mūsų bendradarbiavimas įgaus pagreitį. Ir „įsivažiuos“ tokia kryptimi, kuri visiems Lietuvos piliečiams – pakeliui.