Naujienos

Diplomatai ir valstybės vadovai sulaukia priekaištų, kad Lietuvos užsienio politika nebeturi aiškios krypties. Tačiau ramybės ir saugumo jausmo taip pat trūksta – santykiai su Rusija vis dar kupini nepasitikėjimo, priekaištų Lietuvai pastaruoju metu negaili net strateginiai partneriai lenkai. Ar mūsų užsienio politika nepasiklydo tarp globalių ir vietinių iššūkių? IQ politikos redaktorius Tomas Janeliūnas apie tai kalbėjosi su Užsienio reikalų ministru Audroniu Ažubaliu.

– Pastaraisiais metais mūsų veikloje galbūt mažiau viešumo, bet daugiau konkrečių darbų. Antra vertus – ne pirmi metai esame ES ir NATO nariais, įėjome į reikiamas vėžes ir tų herojiškų žygių nebereikia. Man nereikia, kaip buvusiam mano pirmtakui ministrui Petrui Vaitiekūnui, skristi į Gruziją ir oro uoste drąsiai kalbėti, kad ES atstovas nebijo bombardavimų. Nelinkėčiau nei Gruzijai, nei sau tokių išgyvenimų. Mes dabar dirbame kitaip. Kalbuosi su partneriais ES, kad Gruzijos klausimus įtrauktume į ES Užsienio reikalų tarybos darbotvarkę, juos aptartume ir gautume palaikymą Gruzijos aspiracijoms artėti prie ES. Aš nuolat susitikinėju su Gruzijos užsienio reikalų ministru ir mes aptarinėjame veiksmų planus, bet tai daugeliui visai neįdomu – eurointegraciniai planai neturi to heroizmo, kuris buvo demonstruojamas anksčiau, tačiau mes ir toliau siekiame konkrečių rezultatų.

– Jau vieša paslaptimi tapo NATO gynybinių planų Baltijos šalims sukūrimas. Tačiau šalia karinių grėsmių esama ir daug kitokio tipo iššūkių. Energetiniai – bene aktualiausi jų. Ar dabartinė Lietuvos aplinka yra pakankamai saugi?

– Tiesioginių grėsmių, „kietojo“ saugumo prasme Lietuva yra saugi. Lietuva yra visateisė ES ir NATO narė. Taigi istorine ir geopolitine prasme drąsiai galima sakyti, kad Lietuva dar niekada nebuvo tokia saugi. Kita vertus, negalėčiau atmesti galimybių, kad gali įvykti viena ar kita krizė, kuri sukeltų didelį nepasitenkinimą visuomenėje – energetinė, ekonominė ar bet kokia kita, nesvarbu, būtų tai sąmoningai sukelta ar ne.

– Kokios yra Lietuvos diplomatijos galimybės prognozuoti tokias krizes ir aplinkos pokyčius, galinčius sukelti grėsmes Lietuvai?

– Galimybės nėra tokios, kokios turėtų būti. Visuomet sakiau, kad valstybės informaciniai-analitiniai gebėjimai yra menki. Lietuvai tikrai reikia skirti labai rimtą dėmesį analitiniams, prognozavimo gebėjimams stiprinti. Tačiau jei aš praėjusiais metais ar šiemet būčiau pareikalavęs iš biudžeto kelių milijonų – nes vieno ir neužtektų, geri protai kainuoja – aš būčiau nesuprastas. Tačiau vieną dalyką mums pavyko padaryti. Nuo sausio 1 d. oficialiai pradės veikti Energetinio saugumo centras. Jei jis telks energetinio saugumo krypties Lietuvos analitinį potencialą, įsisavins mūsų užsienio partnerių paramą ir sieks prognozuoti galimus iššūkius energetiniam saugumui, bent šioje srityje mūsų gebėjimai turėtų smarkiai padidėti.

– Daugeliui jau nėra paslaptis, kad Rusija labai nenori matyti Lietuvoje naujos atominės elektrinės ir galbūt net aktyviai trukdo Lietuvai siekti šio tikslo. Ar įmanomi geri santykiai su Rusija, jei iš jos pusės elgesys vis dar toks pat nedraugiškas? Kaip Lietuvos diplomatija turėtų elgtis, kad nedidintų įtampos su Rusija, bet kartu ir solidžiai gintų savo interesus?

– Praktiniu lygiu mes su Rusija bendradarbiaujame neblogai. Išjudinome sutartis, kurios gulėjo po aštuonerius–devynerius metus. Jau susitarėme dėl penkių tarpvalstybinių sutarčių, dar deramės dėl kitų dvylikos. Pavyzdžiui, suderinta sutartis dėl Bendradarbiavimo standartizacijos, metrologijos ir atitikties įvertinimo srityje – atrodytų velniškai nuobodus dalykas, bet tai susiję su bendrai pripažįstamais standartais, kurie turėtų palengvinti tarpusavio prekybą ir daugelį kitų sričių, dėl kurių iki šiol kildavo įvairių nesusipratimų. Mūsų teisinė bazė ar, pavyzdžiui, sienos praktinė demarkacija, kuri šiuo metu vyksta praktiškai, rodo, kad praktinių reikalų srityje viskas yra gerai. Tačiau reikia pripažinti, kad vis dar trūksta gilaus tarpusavio pasitikėjimo.
Tradiciškai pasirašant tokių sutarčių paketą dalyvauja ir aukščiausi valstybės vadovai, tačiau aš džiaugiuosi, kad derybos dėl konkrečių sutarčių nėra veikiamos galimų vadovų susitikimų grafiko. Tai leidžia mūsų derybininkams ieškoti abipusiai naudingų kompromisų, nedaryti Lietuvos interesams kenkiančių išlygų.

– Ko tikitės iš santykių su Baltarusija? Viena aktualiausių Lietuvai problemų yra Baltarusijos ketinimai šalia Lietuvos sienos statyti atominę elektrinę. Kokios Lietuvos galimybės įtikinti Baltarusiją bent jau pakeisti elektrinės statybos vietą?

– Manau, kad Baltarusija supranta, jog metusi tokį iššūkį kitos valstybės energetiniam saugumui ji sukuria ilgalaikį dvišalių santykių dirgiklį. Aš tikiu, kad tiek Baltarusija, tiek tarptautinė bendruomenė laikysis įprastos tarptautinės praktikos. Niekas tokių objektų prie kaimynų sienų nestato. Jei kas nors priekaištauja man dėl Ignalinos atominės elektrinės vietos, tai visuomet galima atsakyti, kad tai nebuvo mūsų pasirinkimas, tai buvo tik Maskvos valia, be to, tuomet ir sienų nebuvo. Dabar Baltarusija yra savo žemių šeimininkė ir turi teisę pasirinkti, kur statyti elektrinę. Tikiu, kad yra blaivaus mąstymo ir kad bus surasta kita aikštelė. Ir jei jau bus statoma atominė elektrinė, tai bus laikomasi aukščiausių standartų, kurių laikytis verčia ir Baltarusijos ratifikuota Espoo konvencija (JT Poveikio aplinkai įvertinimo tarpvalstybiniame kontekste konvencija, pasirašyta 1991 m. – red. past.).

– 2011 m. Lietuva pirmininkaus Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijai. Nors turėtų vienyti Europą, ši organizacija neretai tampa scena, kurioje susiduria labai skirtingi valstybių interesai ir juos būna sunku suvaldyti. Ką laikytumėte sėkmingu Lietuvos pirmininkavimo ESBO požymiu?

– Lietuva bus ant aukščiausios tarptautinės scenos, būsime labai matomi ir apšviesti. Ir bus apšviestas ne tik A. Ažubalis kaip ESBO pirmininkas, o visa valstybė – mūsų administraciniai, diplomatiniai gebėjimai. Tai lems, kokią etiketę mes pelnysime gana ilgam laikui. Ir tai yra iššūkis visai valstybei.

Žinant, kad ESBO yra labai įvairialypė, laikyčiau sėkme, jei pavyktų užtikrinti dialogą tarp skirtingų valstybių ir pasiekti susitarimus, kurie leistų sklandžiai išrinkti svarbiausių ESBO institucijų vadovus – kitais metais bus renkamas ESBO Generalinis sekretorius, taip pat Demokratinių institucijų ir žmogaus teisių biuro vadovas, būtent šio biuro veikla labai svarbi vertinant visą ESBO darbą. Jei Lietuvai pavyks surasti tinkamą kandidatą ir pasiekti kompromisus su ESBO valstybėmis, jau vien tai būtų didelė mūsų, kaip tarpininkų, sėkmė.

Kalbant apie „užšaldytus konfliktus“, mes turime būti tie, kurie nuolat kels šiuos klausimus tarptautinėje erdvėje ir ragins kitas valstybes skirti deramą dėmesį šiems konfliktams. Kita vertus, reikia diskusijų, ar ES turėtų įsitraukti į, tarkime, Kalnų Karabacho problemos sprendimą. Diskusijų inicijavimas dėl ES įsitraukimo į tam tikrus diplomatinius formatus taip pat gali būti vienas Lietuvos uždavinių. Mes matome, kad Kalnų Karabache atmosfera kaista. Vien šiais metais pasienio zonose žuvo 36 žmonės. Todėl būtina aktyviai rodyti ženklus visoms susijusioms šalims, ypač vadinamosios Minsko grupės dalyvėms, kad dėl Kalnų Karabacho konflikto būtina imtis prevencinių priemonių, kol dar ne per vėlu. Jei pavyks laiku į tai reaguoti – tai irgi bus sėkmė.

– Ilgą laiką didžiavomės strategine partneryste su Lenkija, tačiau pastaruoju metu vis sulaukiame priekaištų iš Lenkijos politikų dėl tariamai nesprendžiamų problemų: „Mažeikių naftos“, pavardžių rašybos ir kitų dalykų. Ar mes patys tinkamai reaguojame į šią kilusią įtampą? Gal per daug dėmesio skyrėme globaliosios politikos derinimui ir pamiršome smulkesnes dvišales problemas?

– Strateginė partnerystė tarp Lietuvos ir Lenkijos buvo sukurta teisingai. Tie, kurie ją kūrė, buvo labai išmintingi žmonės, nes suprato, kad kito kelio nėra. Tačiau vienas strateginės partnerystės pagrindų visą laiką klibėjo. Trūksta bendros istorinės pajautos ir, matyt, dėl to didele dalimi vis dar kyla įvairių nacionalistinių priekaištų. Tuos skirtingus mūsų istorijos pajautimus pastaruoju metu bandoma eskaluoti. Tačiau jei tarp tautų išlieka pozityvus nusiteikimas – o jis dabar toks yra – tai viskas susitvarkys.

Abiejų šalių premjerų susitikimas gruodžio mėnesį Varšuvoje parodė, kad vienodai matome energetinio saugumo ir infrastruktūros plėtros klausimus. Atominė elektrinė Visagine ir energetikos tiltas vienodai reikalingas Lietuvai, Lenkijai ir kitoms šalims. Dėl tautinių mažumų galima apibendrinti trumpai – sąlygos yra geros, o kai kuriais atvejais, tarkime, švietimo – geresnės negu lenkų mažumos turi kitose šalyse. Tiesa, dar ne visi tautinių mažumų klausimai abiejose šalyse iki galo išspręsti. Lietuvoje yra politinė valia tuos klausimus spręsti, tačiau, siekiant pasiekti supratimą, turime palaikyti dialogą. Tikiuosi, kad kitais metais jis bus intensyvesnis.

– Neseniai prezidentė atmetė Pilietybės įstatymą, kuriame numatyta išplėsti dvigubos pilietybės išlaikymo galimybes. Kaip iš esmės, jūsų manymu, derėtų spręsti šią problemą ir ar tikrai dviguba pilietybė būtų esminis dalykas, siejantis lietuvių kilmės asmenis su Lietuva?

– Svarbiausias dalykas – turi būti išlaikytas padorumas ir atsakomybė prieš rinkėją. Kai buvo teikiamas įstatymas dėl dvigubos pilietybės, visi puikiai suprato, kad jis yra netinkamas. Bet vis tiek buvo balsuojama. Lygiai taip pat, jei prisimintume garsųjį balsavimą dėl pavardžių rašybos: visi nuspėjo galimą rezultatą. Tik vieni siekė užsidėti teisuolių aureolę ir gynė tą sprendimą, o kiti buvo atviri ir teigė, jog jei jau tai darome, turime būti tikri, kad tai neprieštaraus Konstitucijai. Mano asmeninis požiūris į dvigubą pilietybę ar papildomų raidžių naudojimą rašant pavardes nėra svarbus. Tačiau aš labai noriu, kad viskas būtų daroma sąžiningai ir atvirai, remiantis Konstitucijos raide.

* * *

A. Ažubalis apie Lietuvos užsienio politikos naudą:

Lietuvos diplomatų pasiektos rinkos apsaugos priemonės leidžia mūsų verslui sutaupyti apie 100–120 mln. litų. Smulkesnis pavyzdys – vizų atsisakymas su Turkija vien per 2009 metus mūsų žmonėms sutaupė apie 5 mln. litų. Dėl konsulinės veiklos į biudžetą per pirmus šių metų 11 mėnesių pateko jau 37,5 mln. litų.