Naujienos

Pokalbis su Europos Sąjungos specialiuoju atstovu ir misijos Afganistane vadovu ambasadoriumi Vygaudu Ušacku.

Lietuvoje viešėjote prieš tris mėnesius. Ar kas nors pasikeitė per tą laiką Afganistane?

Šioje neramioje šalyje kasdien kas nors keičiasi, nors ne visi tie pokyčiai būna laukiami. Žmonės yra pavargę, išsekę nuo trisdešimties metų karo. Europos Sąjunga, JAV, kitos geros valios valstybės, NATO stengiasi padėti afganistaniečiams siekti taikos, ramybės.

Per devynerius išlaisvinimo nuo talibų priespaudos metus pasikeitė nemažai: vėl atvėrė duris universitetai, mergaitės vėl gali eiti į mokyklas, moterys aktyviau dalyvauja politiniame ir socialiniame šalies gyvenime.

 Padedant Europos Sąjungai nutiesta 10 000 km kelių, palaikyti viešąją tvarką apmokomi policininkai, nuo 6 iki 64 proc. padaugėjo žmonių, galinčių pasinaudoti bazine medicinos pagalba.

Antra vertus, artėjant pavasariui, paprastai suintensyvėja įvairūs išpuoliai ne tik tolimesnėse šalies provincijose, bet ir sostinėje Kabule. Net iš atstovybės patalpų kartais girdime sprogimus ar susišaudymus.

Kas ten vyksta, kodėl Afganistane per tiek metų neįsivyravo taika?

Tai sunkus klausimas. Savižudžiai, išplitusi narkomanija, kontrabanda – didžiausia Afganistano rykštė. Ne taip paprasta tuos reiškinius pažaboti. Itin radikaliai yra nusiteikę fundamentalistai, daugelis jų menkai išsilavinę arba visiški beraščiai. Įsiminė vieno afganistaniečio žodžiai, nuskambėję po visą pasaulį: „Neturime jokių pajamų, tad tenka auginti narkotikus, parsiduoti į samdomas karines grupuotes. Tai ne gyvenimas, o pragaras.“ Tokie žmonės neretai ir įsilieja į savižudžių gretas. Jie pasirengę susidoroti su kiekvienu atėjūnu.

Bet jūs ne atėjūnas, o atvykote su kilnia misija padėti Afganistanui.

Aš visuomet žiūriu, kuo ir kaip galėčiau padėti afganistaniečiams – tautai, kuri dėl savo geografinės padėties šimtus metų buvo savotiškas buferis tarp kaimyninių imperijų, o dėl neraštingumo ir radikalizmo prieš dešimt metu tapo tarptautinio terorizmo židiniu. Tai kontrastų šalis. Šaltojo karo metu ji buvo karo tarp Vakarų ir sovietinės imperijos laukas. Afganistaniečių karas prieš Sovietų Sąjungą išklibino SSRS pamatus, savotiškai padėjo Lietuvai ir kitoms Baltijos šalims pasiekti laisvę ir nepriklausomybę. Vakarams pasitraukus iš Afganistano po 1990-ųjų, talibai užgrobė valdžią, šalis tapo tarptautinio terorizmo židiniu, įžiebusiu ir 2001-ųjų rugsėjo 11-osios išpuolius JAV. Negalime palikti šios šalies likimo valiai tol, kol nepadėjome jai išlieti pamatus, ant kurių afganistaniečiai patys kurtų taikią, stabilią, gerovę savo piliečiams užtikrinančią valstybę. Manau, kad tarptautinės bendruomenes paramos tam reikės ne 30 mėnesių, o greičiausiai 30 metų.

Taip ilgai? Kodėl?

Tai gana didelė nevienalytė šalis. Jos teritorija užima 647,5 tūkst. kv. km – maždaug kaip dešimt lietuvų. Taigi ką nors greitai pakeisti sunku. Tris ketvirtadalius šalies teritorijos užima kalnai, šiaurėje ir pietvakariuose plyti lygumos. Afganistanas neturi priėjimo prie jūros, savo uostų. Klimatas sausas. Tirpstant sniegui upės ir ežerai prisipildo vandens, gaila, jis nepanaudojamas. Irigacijos sistemai įrengti reikia 2 milijardų dolerių. Švarus vanduo neprieinamas net 70 proc. gyventojų.

Didžiausiuose miestuose Kabule, Herate, Kandahare, Džalalabade ir kituose irgi nestinga problemų dėl aprūpinimo vandeniu. O juk apie 80 proc. afganistaniečių gyvena kaimo vietovėse.

Kuo įdomūs šios šalies gyventojai? Kokios tautybės, religijos dominuoja?

Šiuo metu šalyje gyvena 29 mln. žmonių. Daugiau negu pusė jų yra puštūnai, penktadalis – tadžikai. Gyvena čia ir chazarai, uzbekai, turkmėnai. Labiausiai paplitusi dari kalba. Iš viso šalyje vartojama apie 30 kalbų. Išpažįstamas islamas, dauguma – sunitai. Yra net 60 pagrindinių puštūnų genčių. Stebina stiprus lojalumas genčiai, ypač už didžiųjų miestų ribų. Vyrai nedvejodami stoja ginti genties vyresniųjų. Jų žodis – svarbesnis už valdžios sprendimus. 2–3 mln. gyventojų yra klajokliai.

Afganistanas – viena skurdžiausių ir mažiausiai išsivysčiusių šalių. Kas antro gyventojo, įsikūrusio atokesnėse vietovėse, uždarbis siekia mažiau kaip du dolerius per mėnesį. Ekonomika ypač nukentėjo per sovietų invaziją ir vėlesnius konfliktus, taip pat nuo sausrų praėjusio dešimtmečio pabaigoje. Milijardai dolerių investicijų padėjo augti ūkiui, kilti gyvenimo lygiui. Tačiau ekonomiškai aktyvus tik kas trečias gyventojas. 2005 m. oficialus nedarbo lygis siekė 40 proc. Net trys milijonai jaunuolių neturi jokių profesinių įgūdžių.

Ar čia prieinamas mokslas?

Trūkstant lėšų, taip pat dėl menko saugumo ir senų tradicijų mokslas neprieinamas 80 proc. mergaičių ir merginų, 50 proc. berniukų ir vaikinų. Labai trūksta kvalifikuotų mokytojų. Tai ypač aktualu kaime. Mokyklos yra atskiros berniukams ir mergaitėms. 2001 m. vėl atidarytas Kabulo universitetas, 2006 m. – Amerikos universitetas. Aukštųjų mokyklų atsiranda ir kituose miestuose.

Kaip galėtumėte trumpai apibūdinti krašto ekonomiką?

Kol kas ji labai silpna. Nepaprastai vargana Afganistano sveikatos apsauga. Ji pasaulyje yra antra nuo galo. Kas pusvalandį po vieną moterį miršta dėl nėštumo

Iki sovietų invazijos dvi Kabulo ligoninės buvo tarp geriausiųjų Vidurinėje Azijoje. Tačiau sovietams šeimininkaujant sveikatos apsauga miestuose sumenko, o kaimuose visiškai sunyko.

Apie vieną milijoną žmonų šalyje – neįgalūs, 80 tūkst. gyventojų prarado galūnes dėl minų.

Ar tikrai būtinas Europos Sąjungos dalyvavimas atkuriant Afganistaną?

Manau, būtinas. Europos Sąjunga – viena didžiausių šios šalies donorių. Ji ir jai priklausančios šalys narės Afganistanui kasmet skiria maždaug vieną milijardą dolerių. Šiuo metu vien iš Europos Sąjungos biudžeto kasmet skiriama po 150 mln. eurų. 2011 m. žadama tą paramą padidinti iki 600 mln. eurų per trejus metus. Papildomai finansuojama humanitarinė pagalba. Tik tarptautinės bendruomenės pastangomis įmanoma kovoti su Afganistane tvyrančiais pavojais: terorizmu, ekstremizmu, narkotikų kontrabanda, tarptautiniu nusikalstamumu.

Ne mažiau, matyt, šioje šalyje yra svarbios ir žmogaus tesės.

Prieš kurį laiką žiniasklaida išplatino sužalotos jauno moters Aišos nuotrauką, šokiravusią pasaulio visuomenę. Tėvas paauglę savo dukrą ištekino už gerokai vyresnio talibo. Sulakusi 18 metų ji bandė pabėgti nuo vyro, bet sugauta neteko nosies, ausų. Galėčiau pateikti daug panašių atvejų. Viena moteris, įtarta svetimavimu, nušauta, jaunuolių pora dėl šios priežastis buvo užmėtyta akmenimis. Bet tai, atskira tema. Manau, „Valstiečių laikraštyje“ ateityje pakalbėsime ir apie tai.

Bernardas ŠAKNYS