Naujienos

"Nebijokite svajoti, tada bus lengviau žinoti, ką privalote įgyvendinti," – į socialiai remtinus, daugiavaikių bei skurdžiai gyvenančių šeimų vaikus kreipėsi Didžiojoje Britanijoje ir Lietuvoje gerai žinoma režisierė Dalia Ibelhauptaitė. Trečius metus labdaros vakarų metu ji surenka šimtus tūkstančių litų vaikų vasaros poilsiui. Šiemet organizavusi vargiai gyvenančių šeimų plaukimą baidarėmis, ji teigė ir pati nugalėjusi vieną savo baimių – nemokėdama plaukti ir bijodama vandens, neslėpdama, jog nėra sportiška, ji vis dėlto ryžosi pirmąkart tris kilometrus baidare plaukti Jūros upe drauge su beveik trisdešimties stovyklautojų būriu bei užsienio reikalų ministru Vygaudu Ušacku.

Tradicija atkeliavo iš Amerikos

D. Ibelhauptaitė labdarą lietuvių vaikams atveža jau trečius metus. Šią tradiciją į Didžiąją Britaniją atvežė tuomet Lietuvos ambasadoriumi ten dirbęs užsienio reikalų ministras Vygaudas Ušackas, kuris jau kone dešimt metų iš JAV lietuvių surenka apie 50 tūkstančių JAV dolerių vargiai gyvenantiems Lietuvos vaikams. Garsi režisierė, sako vos išgirdusi apie tokią iniciatyvą ėmėsi ją plėtoti Jungtinėje Karalystėje. Drauge su vyru Deksteriu Flečeriu ir žinomu kulinaru Džeimiu Oliveriu šiemet organizavę nebe pirmą labdaros pokylį "Gala Dinner" Londone, iš emigrantų, verslininkų surinko beveik pusę milijono litų vaikų vasaros poilsiui. Šiemet už šiuos pinigus vargiai gyvenantiems vaikams bus surengta apie trisdešimt edukacinio, sportinio, pažintinio pobūdžio stovyklų, kuriose ilsėsis daugiau nei tūkstantis vaikų. Iš viso per trejus metus D. Ibelhauptaitės surenkamos labdaros dėka galimybe poilsiauti galėjo pasidžiaugti beveik 5000 vaikų.

Jungtinėje Karalystėje su vyru Deksteriu Flečeriu ponia Dalia labdarą renka jau daug metų. "Esame prisidėję renkant lėšas Afrikos bei Ukrainos vaikams, kalnų goriloms Ugandoje, prie kitų regionų labdaringų projektų, bet prieš ketveris metus, matyt, atėjo laikas, kai labdaringą veiklą turėjau nukreipti nebe į platesnį pasaulį, o į savo kraštą, - prisiminimais dalijasi D. Ibelhauptaitė. – Norėjau pagelbėti saviems. Lietuvoje labai mažai šnekama ir dėmesio skiriama tikrajai vaikų situacijai. Tarsi stengiamasi pamiršti nepriteklių, skurdą, vargą. Nuošaly paliekami likimo nuskriausti vaikai. Tiesa, labai daug kalbėdavome apie našlaičius, pamiršdami daugiavaikes bei mažas pajamas turinčias socialiai remtinas, neįgalius vaikus auginančias šeimas."

Labdarą vaikams renkanti režisierė sako labiausiai norinti dovanoti šiems vaikams viltį. Ji net ir kelionę baidarėmis alegoriškai palygina su drąsa, ryžtu, viltimi ir tikėjimu.

"Šiems vaikams būtina suteikti šansą ir viltį. Galbūt jie po stovyklos netaps geresni ar šaunesni, tačiau blogesni jie tikrai nebus, nes stovykla jiems dovanoja tiek džiaugsmo, kad jie nori tuo džiaugsmu dalytis su kiekvienu sutiktuoju, - sako režisierė, pati pirmąkart ryžusis plaukti baidare. – Nemoku plaukti, todėl sėstis į baidarę tikrai buvo nemenkas išbandymas, mat ir sportininkė gera tikrai nesu. Tačiau dėl šių vaikų galėčiau nors ir dukart per savaitę plaukti, ir ne tik tris kilometrus."

Už užsienio lietuvių paaukotas lėšas kasmet surengiamos pažintinės, kultūrines, edukacinės, sportinės, švietėjiškas stovyklos, kuriose vaikai įgyja naujų įgūdžių, išmoksta dirbti komandinį darbą bei atveria naujas galimybes. "Siekiame, kad jiems atsivertų naujos erdvės, padedančios suvokti, kad jie gali pakeisti esamą situaciją – sunkiu darbu viskas pasiekiama. Tai nėra vien skambūs žodžiai, nes šis jaunimas yra mūsų ateitis ir jei mes dabar neprisidėsime prie to, kad jie taptų tolerantiškesni, atviresni, drąsūs, vėliau galime gailėtis, - teigia režisierė. – Dabar mūsų tikslas – išpildyti jų svajones." Už užsienyje gyvenančių lietuvių paaukotas lėšas vargingai gyvenantiesiems vaikams neperkami daiktai - lėšos skiriamos jų vasaros poilsiui, t. y. tam, kad jie, nesiskirdami nuo bendraamžių, moksleivių atostogų metu patirtų įspūdžių prieš artėjančius mokslo metus.

D. Ibelhauptaitė sako, kad Lietuva pirmauja pagal socialiai remtinų šeimų gausą Europoje. Ji yra sulaukusi pastabų, kodėl daugiausia labdaros lėšų skiriama Jurbarko, Šilalės, Tauragės ir Pagėgių regiono vaikams. "Kartais net bandoma spėlioti, neva aš ar V. Ušackas kilęs iš šių kraštų, tačiau tai yra statistiškai skurdžiausi Lietuvos rajonai, labiausiai stokojantys pagalbos", - skeptikų abejones išsklaido ponia Dalia.

Žinoma, moteris įsitikinusi, kad jos entuziazmas užkrečiamas, mat prieš keletą metų surengusi pirmąsias stovyklas pastebėjo, kad lietuviai uždari, kuklūs ir tylūs. Dabar jie jau patys klausinėja, kaip galėtų padėti rinkti labdarą.

Nors D. Ibelhauptaitė aktyviai dalyvauja labdaringoje veikloje renkant lėšas Borneo salos orangutanams (netrukus su vyru tris mėnesius ji išvyks į Borneo savanoriauti), visgi prisipažįsta, kad rinkti labdarą vaikams – mieliausia.

Drauge su vyru bei V. Ušacku režisierė jau planuoja surengti Lietuvoje šokiruojančio dokumentinio filmo apie Birmą pristatymą. "Tai taip pat bus labdaros projektas. Su vyru buvome šio filmo premjeroje Dauning gatves 10-ajame name, kur pirmąkart istorijoje premjero Gordono Brauno namuose buvo parodyta nelegaliai nufilmuota dokumentika. Jo žmona labai palaiko šią iniciatyvą. Paviešinama, kiek žurnalistų buvo užmušta filmuojant tuos vaizdus, kiek uždaryta kalėjimuose. Lietuvoje pirmiausia norėtume šį filmą parodyti Užsienio reikalų ministerijoje, vėliau pristatyti žiniasklaidai, - pasakoja režisierė. – Filmuotoje medžiagoje įamžintos budistų vienuolių demonstracijos už demokratiją, už laisvę, prieš tenykštį režimą. Labai daug tų vienuolių dingo be žinios arba buvo nužudyti. Žiūrovai mato, kaip jie kraunami į sunkvežimius, išvežami, užmušami žurnalistai. Vakariečiams tai šokiruojantys vaizdai, nors ne itin neypač kokybiškai nufilmuoti."

Eva Jagminaitė