Naujienos

Europos laukia visiškam jos susivienijimui labai svarbus mūšis – iki galo išsiaiškinti istorinę tiesą apie komunizmo nusikaltimus. Taip teigia prancūzų istorikas Stephane'as Courtois. Europos Parlamente Briuselyje šiandien vyks įvairių šalių istorikus, politikus ir visuomenės veikėjus sukvietusi konferencija „Europa 70 metų po MolotovoRibbentropo pakto“.

Konferencijoje pranešimą skaitys ir 61 metų prancūzas istorikas S.Courtois. 1997 metais su keliais istorikais jo išleista „Juodoji komunizmo knyga“ („Le Livre noir du communisme“) Prancūzijoje sukėlė milžinišką diskusijų audrą.

Kolegos istorikai, kairieji politikai ir apžvalgininkai stipriai kritikavo S.Courtois už tai, kad šios knygos įžangoje jis išdrįso lyginti nacistinės Vokietijos ir Sovietų Sąjungos totalitarinių režimų padarytus nusikaltimus.

Tarp knygų, dailių antikvarinių baldų ir kitų įspūdingų senovinių daiktų istoriko bute ant darbo stalo puikuojasi ir Lenino biustas – nusisukęs nuo puikios Paryžiaus panoramos, kuri atsiveria pro langus ir didžiulę terasą.

- Tikrai nesitikėjau pas jus pamatyti Lenino biusto. Kodėl jį pasistatėte? – pradėjau pokalbį su istoriku.

- Taip, turiu keletą prisiminimų ir iš tos epochos. Šis biustas buvo parduodamas Paryžiaus „Drouot“ antikvarinių daiktų aukcione.

Jo niekas nenorėjo, todėl ir priglobiau našlaitį Leniną, pagamintą Rytų Vokietijoje. (Juokiasi.)

- Kaip vertinate Europos Parlamente rengiamą konferenciją apie MolotovoRibbentropo paktą? Ar tokie renginiai tikrai gali pakeisti Vakaruose vyraujantį vangų požiūrį į komunizmo nusikaltimus?

- Nežinau, ar ši konferencija ką nors pakeis. Aišku tik viena – jei nieko nedarysime, tada tikrai niekas nesikeis.

Komunizmo nusikaltimų klausimais mes Prancūzijoje labai stipriai užsiblokavę. Mūsų šalies Komunistų partija buvo labai stipri – ypač po Antrojo pasaulinio karo ir iki pat devintojo dešimtmečio.

Komunistų įtaka buvo stipriai jaučiama švietimo sistemoje, dalyje žiniasklaidos, tarp istorikų. Jie primetė savo viziją, ir ypač tokie istorijos faktai, kaip nacių sąjunga su sovietais, buvo tabu.

Praėjusio amžiaus viduryje istorikai komunistai net išleido knygą „Tiesa apie 1939 metus“. Joje buvo aiškinama, kad slaptieji Sovietų Sąjungos ir Vokietijos protokolai buvo padirbti, kad Molotovo parašas buvo netikras. Tai buvo elementarus neigimas.

- „Juodosios komunizmo knygos“ įžangoje lyginate „rasės genocidą“, kurio tada ėmėsi naciai, su stalinistiniu „klasės genocidu“. Tačiau didelė dalis Vakarų intelektualų ligi šiol griežtai atsisako lyginti šiuos režimus ir jų nusikaltimus, sakydami, kad jų prigimtis ir tikslai iš esmės skyrėsi. Gal jie teisūs?

- Komunistinio režimo savaiminis tikslas jau Lenino laikais buvo sistemiškai išnaikinti buržuazijos ir valstietijos elitą.

Bet savaiminis tikslas buvo sunaikinti ir nacionalinius elitus. Juk žinome, kaip Stalinas elgėsi, kai okupavo Lenkiją arba Baltijos šalis. Žinoma, skirtingai nei Hitleris, jis nekūrė naikinimo teorijos.

Kalbant apie „klasės genocidą“, būtina suprasti, kad apibrėždamas, kas yra priešas, komunistinis režimas vadovavosi ne socialiniu, bet ideologiniu klasės apibrėžimu.

Priešas, kurį reikia sunaikinti, iš pradžių buvo nustatomas pagal socialinę priklausomybę: buržuazijos, turtingų valstiečių, dvasininkijos atstovai.

Bet per Didįjį terorą 1937- 1938 metais „klasės priešais“ jau tampa ir nacionalinės grupės. Bent pusė sušaudytų ir ištremtų žmonių yra aukos to, ką NKVD (Sovietų Sąjungos represinė žinyba. – E.U.) vadino lenkų operacija, vokiečių operacija, rumunų operacija, Baltijos šalių operacija.

Kitaip tariant, Stalinas užsiėmė ir etniniu valymu. Sovietų imperijos pakraščiuose buvo sistemiškai naikinamos nacionalinės mažumos.

Priežastys aiškios. Lenkai, lietuviai ar rumunai buvo naikinami ne todėl, kad Stalinas jų nekentė. Stalinas manė, kad šios nacionalinės grupės karo atveju gali tapti pavojingos – jos buvo naikinamos prevencijos tikslais.

- Ar jūsų sugalvotas „klasės genocido“ terminas šių dienų Prancūzijoje ir Vakaruose labiau priimtinas ir komunizmo nusikaltimai geriau suvokiami?

- Kai „Juodosios komunizmo knygos“ įžangoje pavartojau sąvoką „klasės genocidas“, kilo milžiniškas skandalas.

Prie šio leidinio prisidėjęs istorikas Nicolas Werthas protestavo labai energingai.

Buvo labai sunku, bet dabar mane iš dalies ima juokas. Štai pernai savaitraščio „Le Nouvel Observateur“ priede apie istorinę atmintį perskaičiau didelę N.Wertho publikaciją „Genocidinis badas Ukrainoje 1932-1933 metais“.

Supratimas keičiasi, įskaitant istorijos dėstymą mokyklose ir universitetuose. Tačiau tam tikras pasipriešinimas pripažįstant komunizmo nusikaltimus lieka.

- Dalis visuomenės komunizmą Vakaruose ligi šiol mini teigiamu aspektu. Lietuvoje ir kitose nuo jo nukentėjusiose šalyse tie prisiminimai kelia siaubą. Turbūt galima sakyti, kad istorinės atminties srityje Europą dar skiria nematoma, bet labai aukšta siena?

- Vakarų požiūrį vadinu „šlovinga komunizmo atmintimi“. Jums komunizmas paliko „tragišką atmintį“. Todėl mūsų dar laukia intelektualinis istorinės tiesos mūšis.

Kol didžioji Vakarų visuomenės dalis nesupras, kodėl jūsų atmintyje komunizmas paliko tragišką pėdsaką, Europa iki galo nebus suvienyta.

Dvi Europos dalys sėkmingai susivienijo politiškai, ekonomiškai ir administraciškai. Tačiau ties bendra mūsų istorija ir ypač – ties komunizmo ir jo nusikaltimų vizija dar turime padirbėti.

Jeigu istorinės tiesos mūšio nelaimėsime, Europai ateityje gali kilti rimtų tarpusavio nesupratimo ir pagiežos problemų. Tokia pagieža rytinėje ir centrinėje Europos dalyje jau jaučiama.

Edita URMONAITĖ,
LR korespondentė Paryžiuje ir Briuselyje