Naujienos

Skurdžioje Afrikos valstybėje Ruandoje misionieriaus kelią pasirinkęs lietuvis kunigas Hermanas Šulcas (72 m.) per didžiąsias metų šventes, kaip ir kasdien, bus apsuptas vargšų ir našlaičių vaikų. Neseniai kunigas viešėjo Vokietijoje ir Italijoje, kur susitiko su globojamų vaikų rėmėjais. Bet Kūčioms ir Kalėdoms grįžo į netoli Ruandos sostinės Kigalio esantį Umudugudu kaimą, kuriame jo laukia apie tūkstantį globotinių.

Šiame kaime prieš 33 metus jaunimo stovyklą, o prieš 9 metus trijų klasių progimnaziją įkūręs H.Šulcas prieš šventes vis susimąsto, kaip greitai pralėkė jo jaunystė: „Jau esu senukas, tad turėčiau sėdėti prie krosnies su pypke ir ilsėtis.”

Bet energingas kunigas nė nemano trauktis į užkrosnį. H.Šulcas nesigaili pasirinkęs gyvenimą karų išvargintoje Ruandoje: „Mano tikslas – aprūpinti vargšus vaikus, kad jie galėtų lankyti mokyklą.”

Prieš Kalėdas duodamas interviu kunigas misionierius sakė: „Į šį darbą sudėjau daug jėgų ir meilės. Dėl to mano gyvenimas Ruandoje tapo prasmingas, o pats jaučiuosi laimingas.”

– Ar Kūčių stalas bus gausus? Ar vaikai sulauks Kalėdų Senelio dovanų? – teiravausi tolimojoje Ruandoje dirbančio H.Šulco.

– Gruodį keliaudamas po Vokietiją pasibaisėjau prieššventiniu laikotarpiu – tiek daug triukšmo ir komercijos! Tai – priešingybė Kalėdų nuotaikai, kuri būdinga Ruandai.

Pirmiausia Ruandoje žmonės neturi pinigų. Kaime, kuriame gyvenu, stūkso tik lūšnos. Kiekvienoje jų glaudžiasi 8–10 narių šeimos.

Jei tokių šeimų biudžetas per metus siekia 160 tūkst. Ruandos frankų (apie 800 litų), jie – laimingi. Todėl prieš Kalėdas nėra pirkimo karštligės kaip Europoje.

Jei ruandiečiui pavyko sutaupyti prieš Kalėdas, jis eina į turgų pirkti mėsos. Tada Kalėdas galima pavadinti prabangiomis, juk vietiniai mėsos valgo du ar tris kartus per metus.

Mano globojami vaikai labai laukia Kalėdų, nes ta proga gauna naujų drabužių. Švenčių stalui kasmet parūpinu mėsos. Ruandoje būna tik ožkienos ir jautienos.

– Ar Kalėdų linksmybės nors trumpam atitolina kasdienį vargą?

– Per Kalėdas nebūna išpuoštų eglių, tačiau ne jos – šventės esmė. Kūčių naktį aukoju Piemenėlių mišias, kuriose dalyvauja globotiniai.

Jos baigiamos afrikietiškų būgnų ritmais ir šokiais – džiaugiamasi Kristaus gimimo švente.

Mūsų bendruomenės stovykloje būna įrengta gyva prakartėlė, tad vaikai natūraliai pajunta Kalėdų esmę.

Kadangi vietiniai gyvena skurdžiai, jie ir prie altoriaus ateina apdriskusiais drabužiais. Piemenys į prakartėlę atgena savo ožkas.

O ėdžiose paguldoma ne lėlė, bet kūdikis. Jėzaus gimimo istorija tampa kone tikra.

Pernai likus dviem mėnesiams iki Kalėdų mūsų stovyklos auklėtojos gatvėje rado iš bado mirštantį apie šešių savaičių pamestinuką.

Auklėtojos išgelbėjo jam gyvybę atnešusios vaiką į mūsų stovyklą, o per Kalėdas jis tapo prakartėlės simboliu ir buvo pakrikštytas.

Kiti našlaičiai jam davė Umugishos vardą, kuris lietuviškai reiškia „palaimą”.

Mano globotiniai labai myli šį mažylį ir jį prižiūri.

Panašus atvejis mūsų stovykloje buvo ir prieš vienuolika metų. Dabar tarp mūsų auga gabus moksleivis, kuris irgi buvo paliktas mirštantis gatvėje. Jis labai rūpinasi mažuoju Umugisha ir laiko jį savo broliu.

Šįmet per Kalėdas mūsų prakartėlėje taip pat bus pakrikštytas kūdikis. Jis – iš gretimo kaimo. Šis vaikas turi tėvus.

Mano globotiniai per Kalėdas įsitikina, kad Dievo nereikia ieškoti danguje už angelų ir žvaigždžių, jį galima surasti žmoguje.

– Ar tikėti Dievą svarbu Ruandos jaunimui?

– Jiems svarbu ir skaniai bei sočiai pavalgyti. Jau minėjau, kad vietiniai vos kelis kartus per metus valgo mėsą, o mano globotiniai yra labiau išlepinti. Jie kartą per mėnesį gauna mėsos.

Todėl našlaičiai laukia Kalėdų ir sočių vaišių. Jie žino, kad ant stalo bus mėsos, virtų bananų, pupų, kopūstų, pomidorų.

Tačiau per šventes Ruandoje nebūna pyragų, nes vietiniai neturi nei krosnių, nei iš ko tuos gardumynus kepti.

Vaikai gauna bananų sulčių, o sulaukę aštuoniolikos – bananų alaus.

– Ar Kūčių vakarienė valgoma po atviru dangumi?

– Šventinė vakarienė ruošiama keturiose valgyklose. Jose vaikai susėda pagal amžių. Aš taip pat turiu savo stalą. Prie jo per Kūčias dažniausiai sėdžiu su svečiais.

Nors Ruanda – Afrikos centre, keli laipsniai į pietus nuo pusiaujo, naktys per didžiąsias metų šventes būna vėsios.

Ruanda išsidėsčiusi aukštumoje. Mūsų kaimas – maždaug pusantro kilometro aukštyje.

Temperatūra vakare siekia apie aštuoniolika laipsnių šilumos.

Todėl švęsti po atviru dangumi orai nėra malonūs.

Dieną būna apie trisdešimt laipsnių karščio. O vakarop tenka apsivilkti megztinį, nes yra pavojus peršalti.

Bet Kalėdų naktį randu laiko pažvelgti į dangų ir pasigrožėti žvaigždėmis, kurios atrodo esančios taip arti.

Tuo metu atsikvepiu nuo kasdienybės, leidžiu sau pasvajoti.

Ligita VALONYTĖ, LR korespondentė