Naujienos

Grįžęs į gimtinę šis vaikinas negali prisipažinti, kad yra pagrindinis užsienyje išgarsėjusio filmo „Birmos VJ. Reportažai iš uždaros šalies“ herojus. Joshuai – tokiu slapyvardžiu jis prisistato – tai gali kainuoti laisvę iki gyvos galvos, sveikatą ar net gyvybę. Keli bičiuliai, susižavėję dokumentine juosta ir neatpažinę balso, pasiūlė pažiūrėti ir jam. Tokių šiuolaikinių karių – slaptųjų reporterių – Birmoje ir už jos ribų dirba dešimtys. „Mes rizikuojame savo gyvenimais, nes tai yra vienintelis būdas pranešti pasauliui, kas vyksta mūsų šalyje, ir jai padėti“, - interviu DELFI teigė Joshua.

Neseniai Joshua kartu nevyriausybinės organizacijos „Burma Campaign UK“ vadovu Marku Farmaneriu ir tarptautine koordinatore Zoya Phan lankėsi Vilniuje. Jie atvyko ne tik pristatyti dokumentinio filmo, kurį jau galėjo matyti šiemečio „Kino pavasario“ lankytojai, bet ir papasakoti apie Birmoje vykstančius žmogaus teisių pažeidimus. Jau porą metų gimtinėje nebegyvenantis Joshua atkeliavo nuo Tailando ir Birmos pasienio – čia jis bendrauja su etninių mažumų atstovais ir toliau renka informaciją apie situaciją šalyje.

29-erių smulkaus sudėjimo Zoya iš pažiūros primena paauglę. Kiek jaunesnis Joshua atrodo panašiai – Lietuvoje jį būtų galima palaikyti moksleiviu. Tačiau klausantis, kiek ir kokių išgyvenimų jaunuoliai spėjo patirti, kyla mintis, kad abu jau gerokai perkopę pusę amžiaus. Vieno iš karenų tautinės grupės lyderių, kurį pernai nužudė Birmą valdanti karinė chunta, duktė neilgą savo gyvenimą sudėjo į knygą „The Little Daughter“ („Mažoji dukra“), Joshua – į filmą „Birmos VJ. Reportažai iš uždaros šalies“.

„Mes taip pat elgėmės 1991-aisiais Danijoe. Važinėjome iš kaimo į kaimą ir rodėme mėgėjišką filmą apie kruvinus sausio įvykius“, - prisiminė užsienio reikalų ministras Vygaudas Ušackas, pakvietęs birmiečius atvykti į Lietuvą. Nepraėjus nė parai po Vilniaus universitete vykusio sustikimo su svečiais studentai socialiniame tinkle „Facebook“ suspėjo sukurti grupę „Burma Campaign Lithuania“, kuriai jau priklauso bemaž 300 žmonių.

Propagandos šydą nutraukia slaptieji reporteriai

Filmuoti ir fotografuoti šioje šalyje griežtai draudžiama. Valdžia pasauliui skleidžia tik cenzūruotas žinias apie gražų ir laimingą gyvenimą. Žurnalistams čia ne vieta, todėl kai kurie juostą „Birma VJ. Reportažai iš uždaros šalies“ vadina drąsos ir įkvėpimo pamoka. Mat tik drąsiausieji rizikuoja gyvybe ir bando iškelti viešumon niūrų savo krašto paveikslą.

Pernai susuktos juostos režisierius yra danas Andersas Østergaardas, tačiau be Joshuos ir jo suburtos pogrindinės grupės „Demokratinis Birmos balsas“ aktyvistų šio filmo nebūtų buvę. Apsiginklavę kišeininėmis vaizdo kameromis, jie stengiasi užfiksuoti viską, kas vyksta didžiausiame karinės chuntos valdomos šalies mieste Rangūne.

Bene pirmasis mėgėjišką kamerą išsitraukė idėjinis grupės lyderis. 2007-aisiais įkliuvęs, tačiau sugebėjęs ištrūkti Joshua skubiai emigravo į Tailandą. Iš šios šalies jis pradėjo koordinuoti didžiulio būrio slaptųjų reporterių darbą ir siųsti filmuotą medžiagą į Oslą, iš kur vaizdai pasiekdavo pasaulio televizijas. Šie neprofesionalūs, bet šokiruojantys reportažai tapo filmo pagrindu.

Ekrane atgyja 2007 m. vasaros taikios demonstracijos prieš korumpuotą diktatorišką režimą, kai budistų vienuoliai į gatves išvedė daugiau nei 100 tūkst. žmonių. Namuose įkalintai opozicijos lyderei Aung San Suu Kyi buvo leista trumpai kreiptis į didžiulę minią. Jei protestuotojų kraujas būtų užviręs ir jie būtų prasiveržę pro užtvaras, galbūt režimo pamatai būtų sudrebėję. Tačiau demonstracijos baigėsi tyliai, o kitąmet šalį užklupęs atogrąžų uraganas „Nargis“ kuriam laikui nuplovė bet kokias mintis apie priešinimąsi.

„2007 m. rugsėjį Rangūnas atrodo kaip karo zona. Po 20 val. gatvėse žmonių nėra. Lyg dykuma“, - skamba filme. Netrukus diktorius valstybinės televizijos eteryje atitaria, kad „Sky TV“, BBC ir kitos televizijos skelbia „ištisas padanges“ melo. Kitame kadre matyti upėje plūduriuojančio kareivių nukankinto budistų vienuolio nugara, kuriam pakaušyje styro metalinis strypas. Kritikai šį filmą įvertino kaip trilerį, tik labiau bauginantį už Holivudo produkciją, nes tai yra realybė.

Filmas pelnė ne tik daniškąjį „Oskarą“, bet ir pagrindinius prizus prestižiniuose dokumentikos festivaliuose Amsterdame ir Kopenhagoje, Šiemet „Sundance“ festivalyje juosta buvo įvertinta už geriausią montažą. Kelių video karių jau nebėra tarp gyvųjų, keli buvo suimti ir tardomi, tiksliau, kankinami.

Tardytojams fantazijos netrūksta

Paprašytas pasakoti, ką pats išgyveno nelaisvėje, Joshua numoja ranka: „Aš trumpai buvau suimtas – maždaug porą savaičių.“ Trukmę jis tik spėja, mat laiko pojūtis nuslopo. Už grotų vaikinas atsidūrė, kai vienas bičiulis neištvėrė kankinimų ir nurodė kai kuriuos studentus – politinius aktyvistus.

„Negalėjome meluoti visą laiką. Reikėjo pasakoti tiesą apie nereikšmingus dalykus ir taip bandyti paslėpti svarbias detales. Pavyzdžiui, negalėjome pasakyti, su kuo susitinkame“, - pasakojo Joshua.

Poros savaičių pakako, kad jis būtų sužalotas. Kadangi tardytojai nerado pakankamai įrodymų (vaikinas įtikino vaizdo kamerą gatvėje turėjęs atsitiktinai), aktyvistui pavyko ištrūkti. Jis buvo laisvas, bet sulaužyta koja. „Mane nedaug kankino. Pastatė ant aukštos kėdės, surišo rankas ir kojas. Nuolat klausinėjo to paties. Smegenys visiškai nustojo veikti. Norėjau kaip įmanoma greičiau baigti tuos pokalbius. Jie keisdavo tardymo techniką – iš pradžių vienas trenkdavo per veidą, po to atėjęs kitas pasiūlydavo kavos. Imdavo miegas, todėl nukrisdavau nuo kėdės. Apipildavo vandeniu ir vėl pastatydavo. Žiemą Birmoje būna gana šalta. Sulaikytuosius prižiūrėtojai nuogus uždarydavo į vieną patalpą ir apipildavo lediniu vandeniu. Mus laikė gyvuliais.“

Kai kuriems sulaikytiesiems nuskutamas viršugalvis ir keletą parų į tą patį tašką lašinamas vanduo. Prižiūrėtojai dažnai griebiasi metalinių strypų ar elektros srovės. Kad laisvėje nebūtų matomos kankinimų žymės, prieš išleidžiant sulaikytieji kelioms paroms paguldomi į ligoninę ir apgydomi.

Vieną kamerą – vaizdo – gali pakeisti kita – kalėjimo

Ištrūkęs iš kalėjimo ir pasitraukęs į Tailandą, vaikinas susirado vieną daną, režisieriaus asistentą, ir pasiūlė projektą – parodyti įvykius Birmoje savo akimis. Iš pradžių buvo sumanytas pusvalandžio trukmės dokumentinis filmas apie Joshuą, bet juosta pailgėjo tris kartus, o joje pasakojama ne tik apie jo išgyvenimus, bet ir apie studentų opozicinį judėjimą, karinę diktatūrą, slaptiesiems reporteriams kylančius sunkumus.

Joshua nuo 2007 m. gyvena Tailande. Į gimtinę su kamera grįžta retai – tai pavojinga ne tik jam, bet ir visam filmuotojų tinklui: „Jei mane sugautų, nežinia, ką galėtų atskleisti.“ Aktyvistas dažniausiai nuvažiuoja tik iki sienos, kur gali pabendrauti su etninių mažumų atstovais.

Grįžęs į Birmą opozicionierius tampa eiliniu praeiviu – žmonės nežino, kas jis toks. Keli draugai net rekomendavo Joshuai pažiūrėti filmą, kurį jis padėjo sukurti. Todėl vaikinas slepia ne tik vardą, bet ir veidą. Nuo žurnalistų ir filmo žiūrovų nesislepia net po kepure su snapeliu, užtat fotografuotis atsisako.

Reporteriai turi slėpti kameras, o viską, ką nufilmuoja, iš karto išvežti iš šalies ir perduoti toliau. Sugautas su kamera Joshua būtų uždarytas į kalėjimą, gal net iki gyvos galvos. Saugumo sumetimais tinklo nariai (jų yra kiek mažiau nei 200) bendrauja nebe telefonais, o trumposiomis žinutėmis internetu, kurias sunkiausia susekti.

Žadama susukti dar vieną filmą, kuriame bus ir fikcijos, padvelks romantika, atsiras mergina. Jame žadama daugiau papasakoti apie paprastų birmiečių gyvenimą.

Aukų skaičius tik spėjamas

47 mln. gyventojų turinčią Birmą valdo baimė. Daugiau nei pusė vyriausybės išlaidų atitenka armijai iš pusės milijono karių (net 70 tūkst. iš jų yra vaikai). Azijoje ji yra viena didžiausių, nors šalis neturi išorės priešų. Vienas iš dešimties vaikų miršta nesulaukęs penkerių, skelbiama „Burma Campaign UK“ tinklalapyje. Pasak Z. Phan, situacija jos šalyje kritiška,. humanitarinė krizė nesibaigia, taikoma etninio valymo politika, prieš žmones naudojami ginklai, išžudomi ištisi kaimai. Džiunglėse esą slapstosi mažiausiai 500 tūkst. žmonių, turėjusių palikti savo namus, ant sienos susibūrę 30 tūkst. pabėgėlių.

Merginą stebina abejinga pasaulio reakcija į šiuos faktus: „Nuolat pažeidžiama Ženevos konvencija, bet nematome jokių konkrečių veiksmų, kad būtų siekiama viską sustabdyti. Situacija blogėja akyse, deja, niekas nerodo intereso ką nors keisti. Jokio tarptautinio palaikymo, nei finansinės, nei moralinės paramos. Kai kurie apskritai nežino, kad Birmoje režimas žudo žmones. Tai juk kriminaliniai nusikaltimai! Negaliu patikėti, kad nėra jokios reakcijos į civilių žmonių žudymą. Juk Lietuva prieš 20 metų panašiai kovojo.“

Iš karenų, gyvenančių Rytų Birmoje, kilusi Zoya savo kailiu patyrė režimo grimasas. Kai jai buvo vos 14 metų, buvo užpultas ir bombomis atakuotas jos kaimas. Šeima buvo priversta pabėgti ir glaustis slėptuvėse, vėliau – džiunglėse, pabėgėlių stovykloje. Anot merginos, stovykloje buvo lyg kalėjime, nebuvo galima kur nors išeiti, žmonės nebuvo tikri dėl savo ateities, negavo jokios humanitarinės paramos. Pernai vasarį jos tėtį, Karenų tautinės sąjunos generalinį sekretorių, nužudė režimo agentai. Pati Zoya išgyveno tris pasikėsinimus. „Norime grįžti namo ir gyventi su saviškiais, bet negalime, nes mūsų gyvybei grėstų pavojus“, - DELFI tvirtino ji.

Kiek gyvybių nusinešė režimo vykdoma politika ir represijos, nežinia. Anot organizacijos „Burma Campaign UK“ direktoriaus M. Farmanerio, prieš dešimtmetį buvo kalbama apie milijoną aukų. Mažiausiai 2,1 tūkst. žmonių kalinami dėl politinių priežasčių, tačiau ši statistika yra tik iš didžiųjų miestų. M. Farmanerio žodžiais, politinių kalinių gali būti apie 10 tūkst. Kaliniams esą nesuteikiama tinkama medicinos pagalba, jie kone visiškai priklausomi nuo šeimų suteikiamos pagalbos. Tačiau artimiesiems nelengva – iki kalėjimų jie turi keliauti didelius atstumus, tai nemažai kainuoja, o su kaliniu leidžiama susitikti 10-15 min.

Pasak Zoyos, nemažai studentų, suimtų dėl protesto akcijų organizavimo, buvo nuteisti kalėti 65 metams, tačiau net ir anksčiau išleistiems jiems būtų nelengva gyventi, nes būtų sunku susirasti darbą.

Demokratija mėgavosi tik keliolika metų

Iki XIX a. antros pusės, kai Birmą užkariavo britai, jos teritoriją ilgą laiką valdė karaliai. Kolonistai leido gyvuoti vietos vyriausybei su ribota autonomija, kol 1948 m. šalis paskelbė nepriklausomybę. Priešingai nei dauguma buvusių britų kolonijų, ji netapo Sandraugos nare. Parlamentinei demokratijai pavyko išsilaikyti vos iki 1962-ųjų, kai generolas Ne Win įvykdė karinį perversmą ir įsitvirtino valdžioje daugiau nei ketvirčiui amžiaus.

Keliolika metų Birmą valdė revoliucinė taryba, vadovaujama generolo, sukūrusio Birmos kelio į socializmą doktriną. 1974 m. žurnale „Newsweek“ pasirodžiusiame rašinyje ji buvo apibūdinta kaip budizmo ir marksizmo nelogiškumo amalgama. Verslas, gamyba, žiniasklaida, kitos sritys buvo nacionalizuotos ar kontroliuojamos valdžios. Žodžio ir saviraiškos laisvės, teisės į susirinkimus beveik nebeliko. Šalis palengva visiškai nuskurdo.

Ne Win bei dauguma jo bendražygių pasitraukė iš karinės tarnybos ir užėmė civilius postus. 1974 m. pradėti rengti rinkimai, kuriuose galėdavo dalyvauti vienintelė Birmos socialistinės programos partija.

Nuo pat karinės chuntos valdymo pradžios kildavo pavienių protestų, kuriuos dažniausiai organizuodavo studentai ir kurie paprastai būdavo žiauriai nuslopinami. Antai 1962 m. per demontracijas Rangūno universitete žuvo 15 studentų. Žmonės pradėti sodinti į kalėjimus dėl politinių priežasčių, paplito kankinimai ir kiti žmogaus teisių pažeidimai. Pasienyje opozicinės etninės grupės įsitraukė į partizaninius karus.

Grupės imigrantų Birmoje nebuvo pripažįstami piliečiais, dėl to maždaug 300 tūkst. indų, siekdami išvengti rasinės diskriminacijos, buvo priversti išvykti iš šalies. Panašiai pasielgė šimtai tūkstančių musulmonų. Vien 1978 m. į kaimyninį Bangladešą pabėgo apie 200 tūkst. žmonių.

Režimas leido laisvus rinkimus, bet rezultatų nepripažino

1988-ųjų viduryje ryžių stoka ir bendras visuomenės nepasitenkinimas pasiekė kritinę ribą. Prie bruzdančių studentų ėmė jungtis budistų vienuoliai, civiliai tarnautojai, darbininkai, net policininkai ir kariai. Rugpjūčio 8 d. šimtai tūkstančių žmonių visoje šalyje išėjo į gatves, reikalaudami vienos partijos režimą pakeisti išrinkta valdžia. Kariai į minias nukreipė ugnį, taip nužudydami daugybę protestuotojų. Šios demonstracijos simboliškai pavadintos keturių aštuonetų (88-8-8) sukilimu.

Generolas Saw Maung surengė naują perversmą ir suformavo Valstybinę teisės ir tvarkos atkūrimo tarybą. Nesiliaujant protestams, po metų paskelbta karo padėtį. Tarybai pavyko 1989 m. gegužę surengti Liaudies asamblėjos rinkimus. Oficialus šalies pavadinimas iš Birmos sąjungos socialistinės respublikos pakeistas į Mianmaro sąjungą, o prieš keletą metų sostine pavadintas Naypyidaw („karalių miestas“), nors tarptautinėje arenoje sostine iki šiol laikomas Rangūnas.

1990-aisiais įvyko, daugumos stebėtojų nuostabai, laisvi rinkimai – pirmieji per beveik tris dešimtmečius. Daugiau nei keturis penktadalius – 392 vietas iš 489 laimėjo Aung San Suu Kyi, būsimosios Nobelio taikos premijos laureatės, vadovaujama Nacionalinė demokratijos lyga. Dar 65 mandatus gavo opozicinės etninės partijos. Tačiau taryba rinkimų rezultatus anuliavo ir atsisakė pasitraukti. Populiariausios opozicinės partijos lyderė atsidūrė namų arešte, kai kurie jos bendražygiai įkalinti (ne vienas kalėjime numirė) arba pasitraukė į užsienį. Iš viso Aund San Suu Kyi namų arešte praleido daugiau nei dešimtmetį.

Pažadėjo „disciplinuotą klestinčią demokratiją“

Praėjusio dešimtmečio pabaigoje minėta taryba pasivadino Valstybine taikos ir vystymosi tarybą. Nuo 1992 m. vadovaujamas Than Shwe, karinis režimas su dauguma etninių partizaninių grupių susitarė nutraukti ugnį. Jis paskelbė šalį vesiantis demokratijos link ir iki šiol rengia naują konstituciją. Juodraštį, kuris pasirodė 1993 m. ir kuriame įtvirtinta režimo viršenybė prieš vyriausybę bet kada ateityje, o etninės grupės marginalizuojamos, opozicija atmetė.

2007 m. rugpjūtį vėl įsiplieskė masiniai antivyriausybiniai protestai. Juos paskatino netikėtas chuntos sprendimas nutraukti subsidijas degalams, dėl kurio kuro kainos šoko į viršų dvigubai, o suskystintų dujų – penkiskart. Dešimtys protestuotojų buvo suimti. Nuo rugsėjo 18-osios į protestus įsitraukė budistų vienuoliai. Pernai pavasarį buvo surengtas referendumas dėl konstitucijos, o režimas šaliai pažadėjo „disciplinuotą klestinčią demokratiją“. Kitąmet planuojami nauji rinkimai – žmogaus teisių gynėjai baiminasi, kad jie situaciją tik pablogins.

Anot „Burma Campaign UK“, nuo pat pirmojo perversmo 1962 m. šalyje pažeidinėjamos žmogaus teisės. Situacija esą ypač pablogėjo 1988 m., kai įvykdytas naujas perversmas. Tarptautinė organizacija „Amnesty International“ tvirtina, kad kankinimai Birmoje faktiškai yra įteisinti. Ši organizacija, „Human Rights Watch“ ir kiti žmogaus teisių gynėjai nuolat skelbia duomenis apie žiaurius kankinimus, nužudymus, prievartavimus, kalinimą be teismo, masinius prievartinius perkėlimus ir prievartinį darbą. Ypač dažnai šių veiksmų aukomis tampa etininių grupių, gyvenančių pasienyje, atstovai, musulmonų ir krikščionių grupės. Budistų vienuoliai verčiami remti chuntą. Kariškiai nesibodi pakelti ranką ar ginklą net prieš vaikus.

2001 m. karinių operacijų taikiniu tapo karenų ir šanų etninių grupių gyvenamos teritorijos. Šimtai tūkstančių žmonių buvo priversti palikti savo namus. Kai kurie iš jų saugiai pasiekė Tailandą, tačiau dauguma tapo pabėgėliais savo šalies viduje.

Net už modemą gali sėsti 15 metų

Birmoje esą iš esmės negerbiamos visuotinai pripažintos pilietinės ir politinės teisės, nors šalis yra pasirašiusi dauguma šią sritį reglamentuojančių tarptautinių dokumentų. Įstatymas čia esą yra tai, ką generolai pavadina įstatymu, o jis gali būti keičiamas nors ir kiekvieną dieną. Politiniai renginiai draudžiami, opozicinės partijos atidžiai sekamos.

Teisė į susirinkimus ir saviraiškos laisvė čia negalioja, net meno parodas turi aprobuoti karinė valdžia. Cenzūros rėtis nesulaiko vos kelių nepriklausomų leidinių, atlaidžiau žiūrima tik į sporto ir lengvo pobūdžio skaitinius. Televizija kontroliuojama dar stipriau. Valstybinė žiniasklaida pilna kritikos opozicijos atžvilgiu ir chuntos generolų, kurie sako kalbas ar perkerpa kaspinus, atvaizdų. Žinių birmiečiai ieško klausydami tokių tarptautinių radijo stočių, kaip BBC ar „Amerikos balsas“. Spėjama, kad jų klausytojų būrys, lyginant su gyventojų skaičiumi, Birmoje yra pats didžiausias pasaulyje.

1996 m. buvo išleistas dekretas, jog kiekvienas, viešai kritikuojantis chuntos politiką, gali būti įkalintas iki 20 metų. Nelicencijuotas fakso ar modemo naudojimas gali būti baudžiamas laisvės atėmimu iki 15 metų.

Užsienio šalių vyriausybės iki šiol laikosi skirtingos pozicijos karinės chuntos atžvilgiu. Kol vienos ragina imtis sankcijų, kaimyninė Kinija tvirtina, kad jos nepadės išspręsti problemos. Dar 2006 m. Tarptautinė darbo organizacija pareiškė, kad Tarptautiniame Teisingumo Teisme sieks chuntos narių atsakomybės dėl nusikaltimų žmogiškumui (prievartinio darbo). Esą maždaug 800 tūkst. žmonių Birmoje yra paversti savotiškais vergais. Bene prasčiausia situacija yra šalies pietryčiuose, kur režimas ir amerikiečių bei prancūzų konsorciumas tiesia dujotiekį. Prievartinis darbas naudojamas ir turizmo projektuose.

Tarptautinis spaudimas privertė tokias užsienio kompanijas, kaip „Texaco“, „Levi Strauss“, „Triumph“, trauktis iš Birmos, tačiau ne viena tęsia veiklą šalyje. JAV taiko jai griežtas ekonomines sankcijas, tuo metu britų vyriausybė, nors ir kritikuoja režimą, tokių sankcijų kol kas nesiėmė.

Eglė Digrytė