Naujienos

Tebevyksta derybos dėl Lietuvos, Lenkijos ir Rusijos valstybių sienų sankirtos paženklinimo prie Vištyčio ežero, nors pirmoji mūsų valstybės siena Vakaruose buvo nustatyta dar 1422 metais. Lietuvos, Lenkijos ir Kryžiuočių ordino 1422 metų rugsėjo 27 dieną Melno sutartimi įteisinta siena, kurios geografinė linija beveik nepasikeitė, gali būti laikoma viena iš seniausių ir stabiliausių valstybės sienų Europoje. Keitėsi tik valstybių, esančių abipus sienos, pavadinimai.

Siena – ta pati, kaimynės – kitos

Politiniame-administraciniame kontekste ši siena vienoje pusėje nuo 1422 iki 1525 metų buvo Kryžiuočių ordino siena, vėliau ji nustatė Prūsijos hercogystės, Prūsijos karalystės, o nuo 1871 iki 1945 metų – Vokietijos ribas. Kitoje pusėje nuo1422 iki 1795 metų buvo Lietuva ir Lenkija, o carinės okupacijos laikotarpiu 1795–1916 metais – jau Rusija. 1918–1941 metais Vokietija vėl turėjo sieną su Lietuva ir Lenkija.

Dabar dalis šios sienos tapo Lietuvos ir Rusijos siena, o kita, labiau į pietvakarius esanti jos atkarpa tapo administracine Lenkijos vaivadijų riba. Unikali Rusijos padėtis: Lietuvos ir Lenkijos okupacijos metais Rusija buvo vienoje sienos pusėje, o dabar atsidūrė kitoje. Pasaulyje vargu ar būtų galima surasti panašų precendentą.

Kitas unikalus faktas tas, kad nuo 1945 metų šios sienos statusas pakito per visą jos ilgį Lenkijoje ir SSRS. Nuo 1990 metų faktiškai atkurta buvusi Vokietijos–Lietuvos siena, tik tada Lietuva turėjo sieną ne su Vokietija, o su Rusija. Vienintelė vieta prie dabartinės Lietuvos, Lenkijos ir Rusijos valstybių sienų sankirtos per visus laikotarpius išlaikė valstybės sienos statusą. Šioje vietoje bus pastatytas naujas valstybių sienų sankirtos ženklas.

Su Kryžiuočių ordinu nustatyta siena tęsėsi nuo Baltijos jūros iki Vincentavo upelio ir Peisos upės santakos (Kolno seniūnija Lenkijoje, tiesia linija apie 120 km į pietvakarius nuo Lietuvos, Lenkijos ir Rusijos valstybių sienų sankirtos). Apie šią vietovę Lenkijos šaltiniai rašo: „Prie Vincentavo kaimo 1920 metais Kauno šaulių pulko kariai sėkmingai susikovė su besitraukiančiais bolševikais, kurie bėgdami pametė daug karinės amunicijos ir ginkluotės. Dėl patrankų, kurios užklimpo pasienio upelio vagoje, Lenkijos kariai kumščiais susimušė su Vokietijos pasieniečiais“.

Karališkas ženklas – taikos vardan

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos ir Prūsijos siena valstybės sienos ženklais buvo pažymėta 1529 m. birželio 21 dieną ir nekito iki 1923 m., o Užnemunėje ir toliau į vakarus išliko iki šiol. Daugiau kaip prieš 400 metų delimituojant sieną, ginčo objektu tapo nedidelis valstybės sienos ruožas tarp Elko ir Grajevo miestų. Ginčas užsitęsė iki 1545 metų, kol galiausiai Lietuvos karalius Žygimantas Augustas nusileido, ir valstybės siena buvo pastūmėta į pietryčius Prūsijos naudai.

Ant naujai suformuotos valstybės sienos linijos kaip taikos tarp dviejų valstybių simbolį Lietuvos karaliaus Žygimanto Augusto ir Prūsijos hercogo Albrechto I įsakymu nuspręsta pastatyti valstybės sienos ženklą.

Vieta prie Elko upės pasirinkta neatsitiktinai – čia kirtosi pagrindiniai prekybiniai keliai, beje, kai kurių istorinių šaltinių teigimu, XVI šimtmetyje čia ribojosi jotvingių ir mozūrų žemės. 1545 metų rugpjūčio mėnesį buvo pastatytas valstybės sienos ženklas, ant kurio iš Lietuvos (rytų) pusės juodo marmuro plokštėse buvo išgraviruoti Lietuvos ir Prūsijos herbai bei užrašas lotynų kalba.

Užrašas joje lietuviškai skambėtų taip: „Kai Žygimantas Augustas valdžią vykdė tėvo valstybėje, o magistras Albertas I valdė, pirmasis – du Jogailos senuosius sostus, o pastarasis – Prūsų krašte, 1545 metų rugpjūčio mėnesį buvo pastatytas šis stulpas, kuris turėjo žymėti abiejų šalių sienos liniją ir atskirti abiejų valdovų teritorijas“.

Šis ženklas išliko praktiškai nepakitęs iki šiol. Vienintelis reikšmingesnis pakeitimas – ant ženklo neliko anksčiau jį puošusios juodo marmuro plokštės, kurią 1907 metais prūsai demontavo ir išvežė į Karaliaučiaus muziejų. Jos vietoje pritvirtinta klintainio kopija, ant kurios smulkiu šriftu konstatuotas atliktas plokščių pakeitimas.

1904–1907 metais paskutinį kartą buvo atliktas valstybės sienos ženklo remontas. Tuo metu ženklas žymėjo valstybės sieną tarp Vokietijos ir Rusijos. Yra išlikusios dvi ženklo nuotraukos, darytos XIX amžiaus pabaigoje ir XX amžiaus pradžioje.

Sienos ženklas po 500 metų

Šiandien šis sienos ženklas Lenkijoje yra įtrauktas į Varmijos-Mozūrijos vaivadijos lankytinų vietų sąrašą. Jei kada važiuosite Augustavo–Grajevo–Elko keliu, pervažiavę tiltą per Elko upę priešingame krante nuo Prostki gyvenvietės pamatysite kvadrato formos koplytstulpį, iš viršaus uždengtą raudonų čerpių stogeliu, tai paaukokite bent kelias minutes ir, esant galimybei, nusifotografuokite. Įsiamžinsite su neįkainojama mūsų valstybės istorine relikvija.

Jei dar atidžiau apžiūrėsite aplinką, pastebėsite į abi puses nuo ženklo besidriekiantį griovį, apaugusį medžiais. Taip vokiečiai ženklino sieną sausumoje. Tikėtina, kad šie grioviai buvo iškasti XIX amžiuje.

Tiesa, jei norėsite ta nuotrauka pasipuikuoti prieš kaimyną iš Lenkijos, galite sulaukti įvairių interpretacijų. Mat vieni aiškina, kad tai ženklas, žymėjęs LDK, Prūsijos ir Lenkijos valstybių sienų sankirtą, kiti – kad tai Lenkijos sienos su Prūsija ženklas. Tokias versijas plėtoja kai kurie vėlesnio laikotarpio Lenkijos šaltiniai. Tačiau pats ženklo apipavidalinimas – sienos ženkle atvaizduota dviejų valstybių heraldika – užrašas ir ankstesni istorijos šaltiniai byloja ką kitą.

Mums, lietuviams, šis beveik 500 metų senumo ženklas yra Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos brandumo simbolis. Jis byloja, kad jau tuomet Lietuva net pagal šių dienų kriterijus buvo moderni valstybė, turėjusi diplomatinius santykius su Šventuoju Sostu ir kaimyninėmis valstybėmis bei nustatytas valstybės sienas. Tuo galėtų pasididžiuoti ne visos valstybės, kurių vardas paminėtas daug anksčiau negu prieš tūkstantį metų.

Zenonas Kumetaitis