Naujienos

Kaip ir visame pasaulyje, taip ir Rusijoje yra išsibarstę nemažai lietuvių. Iki spalio revoliucijos turbūt didžiausias lietuvių imigracijos centras buvo ne Čikaga, ką mes dažniausiai tokiu laikome, bet Sankt Peterburgas.

Kadangi devynioliktame amžiuje šis miestas buvo imperijos sostinė, labai daug lietuvių vyko ten ieškoti geresnio bei perspektyvesnio gyvenimo. Sankt Peterburge studijavo ir tuometinė inteligentija, nes tuomet šiame mieste buvo koncentruota daugelis imperijos aukštųjų mokyklų. 1832-aisiais uždarius Vilniaus universitetą, ten buvo perkeltas ir Teologijos fakultetas, kuriame studijavo daug žymių lietuvių dvasininkų, tokių kaip vyskupai Motiejus Valančius, Antanas Baranauskas, Kazimieras Paltarokas, Jurgis Matulaitis, kunigai Maironis, Vaižgantas ir daugelis kitų. Žinoma, po spalio revoliucijos lietuvių migracija į Rusiją smarkiai sumažėjo, tačiau net ir po minėtos revoliucijos šešiose Sankt Peterburgo bažnyčiose dar kurį laiką buvo aukojamos šv. Mišios lietuvių kalba. Paskutinis Rusijos Sankt Peterburgo vyskupas taip pat buvo lietuvis – Teofilis Matulionis.

Lietuvių ir šiuo metu gyvena Rusijos Šiaurės Vakarų regione, kurį sudaro tokie pagrindiniai mietai kaip Sankt Peterburgas, Petrozavodskas, Murmanskas. Šiuose miestuose šiandien irgi gyvuoja lietuvių bendruomenės. Pirmąjį dešimtmetį po Nepriklausomybės atgavimo į šiuos kraštus važiuodavo aplankyti ten įsikūrusių tautiečių katalikų kunigas monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas. O pastaruosius šešerius metus patarnauti šioms lietuvių bendruomenėms tenka Kupiškio Kristaus Žengimo į dangų parapijos klebonui dek. dr. Rimantui Gudeliui, kuris ir dalijasi įspūdžiais bei patirtimi iš šio krašto.

Pirmiausia reikia paminėti keletą faktų apie Sankt Peterburgo lietuvių bendruomenę. Per paskutinį gyventojų surašymą apytiksliai trys tūkstančiai penki šimtai Sankt Peterburgo žmonių deklaravo Lietuvos pilietybę. Sankt Peterburgo centre, katalikų seminarijos bažnyčioje, prieš šešerius metus buvo pradėtos aukoti šv. Mišios, į kurias susirinkdavo apie 40–80 lietuvių. Bendruomenė šiuo metu vis auga ir jau turi savo parapijos chorą, o po šv. Mišių vyksta bendruomenės susirinkimai, kur aptariamos pačios bendruomenės aktualijos, parapijos ir Bažnyčios gyvenimo įvykiai. Kartais kun. R. Gudeliui tenka nuvykti ir į Murmanską, didžiausią už poliarinio rato esantį miestą, kur taip pat gyvena nemažai lietuvių, tame mieste pasilikusių dėl įvairių gyvenimo aplinkybių – pasirinktos profesijos, santuokos ir pan.

Kitas lietuvių bendruomenės prieglobstis Šiaurės Vakarų Rusijoje – Karelija. Jos sostinėje Petrozavodske yra katalikų bažnyčia. Per tūkstantį Karelijos gyventojų deklaravo Lietuvos pilietybę, tačiau lietuvių dvasininko ten nėra ir klebonui R. Gudeliui taip pat tenka ten nuvykti aukoti šv. Mišias.

Pamaldos Petrozavodsko katalikų bažnyčioje. Mišias aukoja kun. dr. R.Gudelis, šalia – Petrozavodsko vikaras kun. Michailas.

Šių metų lapkričio 5–6 dienomis buvo paminėtas Karelijos lietuvių nacionalinės-kultūrinės autonomijos 5-metis. Ta proga Petrozavodsko lėlių teatro salėje ir Medvežjegorsko kultūros namuose surengti šventiniai koncertai, kuriuose dalyvavo folkloro ansamblis iš Vilniaus „Nalšia“, Petrozavodsko lietuvių šokių ansamblis „Rasa“, Murmansko lietuvių bendrijos ansamblis „Lietuva“, Sankt Peterburgo lietuvių moterų choras „Neringa“. Susirinkusius lietuvius laišku pasveikino Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministras Audronius Ažubalis, koncertuose dalyvavo Karelijos Respublikos ir Petrozavodsko miesto valdžios atstovai. Šia proga įvyko tradiciniu tampantis Rusijos Šiaurės Vakarų regiono lietuvių bendruomenių susitikimas, kuriame dalyvavo lietuviškų organizacijų nariai iš Sankt Peterburgo, Murmansko srities, Karelijos ir Komijos respublikų. Klebonas dek. dr. R. Gudelis irgi dalyvavo minėtuose renginiuose.

Rusijos Šiaurės Vakarų kraštas lietuviams taip pat yra svarbus ir tuo, jog ten yra lietuvių tautos kankinystės vietų dalis. Tiksliau kalbant, netoli Sankt Peterburgo yra Levašovo dykynė, kur 1937-aisiais, „Stalino valymo“ metais, tiesiog pagal telefonų knygas arba parapijų sąrašus buvo naikinami žmonės, remiantis nacionaliniu pagrindu arba pagal religinius įsitikinimus. Šias kapines, kur yra nužudyta ir nemažai lietuvių, kleb. R. Gudeliui taip pat teko aplankyti lapkričio pirmomis dienomis. Minėtos viešnagės metu klebonas nuvyko į Medvežjegorską, kuris irgi yra lietuvių kankinystės vieta. Būtent Medvežjegorske prasideda Belamoro kanalas, į kurį 1945-aisiais be jokios priežasties prievarta kasti šį kanalą buvo išvežta daugiau kaip tūkstantis lietuvių. Kaip pasakojama, kai kurie iš jų buvo tiesiog paimti einantys gatve ir išvežti.

Malda Sandarmoche. Minioje meldžiasi kun. R.Gudelis, A.Daunoravičius, R. Degutis, A.Meška.

Prie Medvežjegorsko yra ir dar viena lietuvių atminimui brangi ir skaudi vieta – Sandarmochas, kur Stalinas, besiruošdamas Suomijos karui ir likviduodamas aplinkui esančius lagerius, vežė žmones žudyti. Ten buvo nužudyta nemažai lietuvių ir Sankt Peterburgo katalikų dvasinės seminarijos dėstytojų.

Kai Karelijos lietuvių bendruomenė minėjo nacionalinės-kultūrinės autonomijos 5-metį, buvo aplankytos bei pagerbtos aukščiau paminėtos kapavietės. Lietuvos užsienio reikalų ministerijos Užsienio lietuvių departamento direktorius Arvydas Daunoravičius ir generalinis konsulas Sankt Peterburge Ričardas Degutis padėjo gedulo vainiką prie paminklo Sandarmoche, Rusijos Šiaurės Vakarų lietuvių bendruomenių pirmininkai pabėrė iš Lietuvos atvežtos žemės, Sankt Peterburgo lietuvių bendrijos choras „Neringa“ sugiedojo giesmę „Ausk Marijai rožių giją“, žuvusiųjų atminimas buvo pagerbtas tylos minute. 

Taigi dažniausiai šiuo metu mes girdime apie lietuvius Amerikoje, Airijoje, Ispanijoje ir kituose pasaulio kampeliuose, tačiau, kaip matome, nemažos lietuvių bendruomenės gyvuoja ir aktyviai puoselėja lietuvybę bei katalikybę Rusijos Šiaurės Vakarų regiono miestuose, į kuriuos klebonas R. Gudelis periodiškai nuvyksta ir kurių bažnyčiose aukoja šv. Mišias.

Nida KALEINIKOVAITĖ