Naujienos

Su tavo eilėmis susitikau 2005 m. rengdama Poezijos pavasario almanachą. Tąsyk džiūgavau atradusi tai, ko seniai esu pasiilgusi poezijoje: formos ir turinio vienybę. Ypač savo burtus skleidė lakoniška, niuansuota pauzėmis, įrėminta rimais eilėraščių forma. Stebėjausi, kaip iš „literatūrinės nežinios“ (tada nežinojau, kad kažkada priklausei grupei „Svetimi“) staiga prakalbo toks brandus poetas. Dabar, kai ne per seniausiai išleidai eilėraščių rinkinį „Laikinųjų reikalų patikėtinis“ (Rašytojų sąjungos leidykla: Vilnius, 2008), prašyčiau šiek tiek papasakoti apie tą didoką pauzę, kurią „išlaikei“ nuo 1992 metų. Kodėl tokia ilga tyla ir kaip nutarei sudėti eiles „į daiktą“, t. y. į knygą?

„Svetimųjų“ antologija išėjo, rodos, 1994-aisiais, nors aktyviau kartu nesireiškėme gal nuo 1992-ųjų. Paprastai taip būtuoju laiku rašoma apie roko grupes. Gal ir ne atsitiktinis sąskambis – tais atmintinais metais ir poezijoje būta „roko maršų“ dvasios,  simbolikos, mitologijos, iš kurios ir šiandien sunku išsivaduoti. Daug buvo triukšmo, veiksmo, atoveiksmių, tad ir pauzė, tyla po to atėjo natūraliai. Kur dingau? Mokiausi diplomatijos meno, krausčiausi iš krašto į kraštą, skaičiau, auginau vaikus, šį bei tą rašinėjau – dirbau, gyvenau. Po vienos kitos publikacijos, paraginimo, stalčių ir kompiuterio atminties inventorizacijos prisiminiau Valentino Sventicko kažkada lyg netyčia ištartą frazę – turbūt tai būta tiesiog mandagaus atsisveikinimo: „Jeigu turėsi ką nors – atnešk...“ Ir atnešiau, tiksliau – atsiunčiau. Na ir dar į vieną kitą kūrybinę avantiūrą tarsi netyčia įsipainiojau. Matyt, tokios būta režisūros.

O tie prabėgę metai buvo greiti ir įdomūs – gyventa, anot Aido Marčėno, „kaip du kartus, kaip keturis kartus“. Dabar jau norėtųsi lėtesnės tėkmės, šį tą prisiminti ir pasikartoti. Tarkime, rašant eilėraščius.

Iš Lietuvos literatūrinės kasdienybės per tuos metus gal ir buvau iškritęs, tačiau turėjau galimybę patirti, kaip mūsų kultūra skleidėsi kituose kraštuose, pats tame vyksme vienaip ar kitaip dalyvavau. Buvo smagu stebėti, kaip Europos kultūra iš naujo atranda pamirštus, ištrintus lietuviškus dėmenis, o sykiu ir naują, veržlų Lietuvos meną. Tų prisiminimų ir atradimų galėjo būti dar daugiau – jei nebūtume taip dažnai patys sau kenkę, jei kultūra pas mus nebūtų podukros vietoje.   

Naująjį eilėraščių rinkinį lydi prigesinti emocijų tonai, lyg ir sąmoningai tildomas aštresnis, judresnis balsas. Man tai labai artima. Nors ir žinau, kad jau yra pasigedusių nuogesnio, atviresnio tavo santykio su pasauliu. Kiek sąmoningai pats renkiesi uždaroką ir ramią poezijos intonaciją, kurią, jei lyginčiau su lietuviškąja fotografija, gretinčiau su Vytauto Pletkaus rūku ir mistiniais tiltais?..

Aplink tiek daug triukšmo, spalvų, kad poeziją natūraliai renkuosi kaip tylos ir šešėlių teritoriją. Kokią prasmę turi triukšmo retransliavimas? Kita vertus, mielai skaitau ir „atviro nervo“ Lotynų Amerikos ar rusų poetus, bet pats taip neparašyčiau. Tai turbūt prigimties, tradicijos dalykai.  Bet ir pustoniai, nutylėjimai gali turėti sprogdinamosios jėgos – tarkim, Johaneso Bobrowskio poezija, jo „emociškai pilnakraujė kalba“. Po sarmatišku ledu ten jauti srūvant galingas versmes. Toks prislopintas, suvaldytas kalbėjimas man yra artimiausias. Tarkime, Emily Dickinson, Rilke’ė arba senoji Rytų poezija. Arba tavo minimas juodai baltas lietuviškas fotografijos menas. 

Nuolat prisimenu įstrigusį E. Ignatavičiaus eilėraštį „Seni Naujieji“:

Po išgąsdintą ateitį braido

Baisios tiesos senų pranašų

Iš Karalių beliko trys raidės bet

Visoj karalystėj šviesu

 (p. 58)

Knygoje išsivertei su nedideliu kiekiu žodžių, o tarpuose tarp jų  sualsuoja gyva eilėraščio dvasia. Kas lemia tavo eilių formos lakoniškumą: pašaliečiui neatveriamas ir viešumoje delikačiai mandagus ambasadoriško gyvenimo būdas (juk nuo 1991 m. pradėjai dirbti diplomatinėje tarnyboje), gerokai atitrauktas nuo savęs paties stebėtojo žvilgsnis ar tiesiog atrastas punktyrinis poetinis kalbėjimas – ne vienas tavo eilėraštis (su keliomis išimtimis, kaip, pavyzdžiui, eil. „Wake – up call“, kurio smagratį suka įaudrintas vidinis ritmas) labai tinka būti malda, nors jame nėra tiesioginio kreipimosi į Dievą?

Gyvenu nuolatiniame informacijos sraute, kuriame būtina pamiršti tai, ką girdėjai vakar, ir dėtis į galvą naujus dalykus. Ilgainiui atsiranda alergija šiam informacijos pertekliui, nesibaigiantiems svarbiems ir dar svarbesniems pranešimams, komentarams bei pranašystėms. Pastebėjau, kad ir buityje imu liguistai reaguoti  į ilgesnius tekstus. Ima atrodyti, kad žmonės vartoja kur kas daugiau žodžių, nei derėtų. Gal taip bandome užkalbėti naujųjų laikų baimes, o gal tiesiog bijome tylos pauzių, nes tuomet į galvą pradeda lįsti įvairios mintys. Vokietija šiuo atveju yra nuolatinio kalbėjimo ir nesibaigiančių tekstų šalis. Kaip ir Rusija, kurioje irgi teko darbuotis. Šios labai konkrečios patirtys gal ir lenkia prie šiaurietiško santūrumo ir rytietiško minimalizmo.

Tad dabar ir  poezijoje įtariai žiūriu į daugiažodes konstrukcijas, įmantrią ornamentiką. Ilgesniame tekste ieškau muzikos, architektūros, kuri tą žodžių srautą pateisintų. Ir savo tekstus dažnai ardau iki minimalios struktūros. O kartais tiesiog nesinori  į galvą iš kažkur įpūstų eilučių apkrauti savo patirčių balastu ir rašymo įgūdžiais. Tai toks eskizas ir lieka. O. Mandelštamas apie savo prozą yra sakęs – „rašau praleistomis grandimis“. Toks rašymas palieka erdvės skaitytojui atspėti, užpildyti tarpus tarp žodžių savo mintimis ir patirtimi. Išgyventi bendraautorystę.  

Dėl tikėjimo dalykų – vis labiau jaučiu atskirtį nuo krikščioniškos tradicijos ir gyvenimo ritmo, atsiradusią per mano tėvų kartą. Kažkokį nejaukumą, įsismelkiantį prieš Kalėdas, kitas katalikiško kalendoriaus šventes ar bažnytinių apeigų metu. Vaikystės prisiminimuose – senelis, skaitantis maldaknygę, močiutė, šnabždanti poterius miegamojo tamsoje. Vėliau, jau mieste, vedanti mane į bažnyčią – susigėdusį, lydimą pašaipių draugų žvilgsnių. Dabar visas tas tuštumas bandau kuo nors užpildyti, kaip ir daugelis kitų, dažniausiai eidamas aplinkiniais keliais, kurie – kaip Jurgos Ivanauskaitės atveju – kartais nuveda net iki Tibeto kalnynų.

„Didžiojo kraustymosi“ laikais buvau paliktas augti tame paskutines dienas gyvenančiame kaime – tarp didelių laukų ir dangaus, kur viskas priklausė tarsi man, tarsi – niekam. Atsimenu, kaip į mūsų vienkiemį atvedė elektrą, kaip atsirado radijas (senelis sukinėdavo rankenėlę, ieškodamas „Amerikos balso“), televizorius (kaimynas vis taikydavo šakute bakstelėti į raumeningą „Gulbių ežero“ balerinos koją). Taip į mažą ir lėtą kaimo pasaulį įsiveržė kitas pasaulis – didelis, neramus, skubantis“ – citata iš tavo esė, skelbtos Olsztyne leidžiamame žurnale „Borussia“. Ar poezija padeda prisijaukinti tą kitokį, didelį, neramų miestiškąjį pasaulį? Ką tau pačiam reiškia poezijos kūrimas, kodėl jisai reikalingas?

Pasaulio neprisijaukinsi – prisijaukinti gali tik save ir nedideles erdves aplinkui. Ta nedidelė pirmųjų (ir vienintelių) namų erdvė dabar ir keliauja kartu su manimi. Geriausiai jaučiuosi savo sodo namelyje, kuriame manęs niekas nemato, arba dideliame mieste, kur manęs niekas nepažįsta. Sunkiai prisijaukinu tarpines erdves, miestelius su smalsiais kaimynais.

Poezijos kūrimas yra malonus dialogas su pasauliu, toli esančiais arba jau mirusiais žmonėmis. Tai bene vienintelis būdas paaiškinti, dokumentuoti savo gyvenimą. Ir jei tuos eilėraščius kas nors skaito, komentuoja, vadinasi – ne tik savo.

Grįžtant prie amato reikalų – ir ambasadorius, ir poetas yra žinios nešėjai (Botschafter). Tik poeto atveju žinios siuntėjas yra neįvardytas, skiriasi ir adresatai. Studijuodamas „diplomatijos meną“ (yra joje meno – retorikos, ritualų, aktorystės) skaičiau, kad nuo amžių pradžios tarp pasaulio valstybių pasirašyta keliasdešimt tūkstančių taikos sutarčių, kurios turėjo galioti amžinai. O amžina pasirodė tik tuo metu ir dažnai tuose pačiuose rūmuose rašyta poezija.

Kokią regi šiandieninę lietuvių poeziją, į kurią ką tik atėjai kaip „laikinųjų reikalų patikėtinis“? Kas joje artima, kas – nepriimtina ar net grasu?

Lietuvoje poezija tebėra svarbi, ji vis dar veikia esamajame laike. Nesusidūriau kituose kraštuose su Poezijos pavasario masto ar Poetinio Druskininkų rudens užmojo renginiais. Pas mus vis dar knygas leidžia klasikai, didieji meistrai – reiškinys, daugelyje Vakarų šalių jau tapęs praeitimi. Čia poezija veikia akademinėse, kamerinėse erdvėse, jungiasi su kitais menais. Ko gero, taip bus ir pas mus, nors turbūt dar ne rytoj.

Skaitydamas Meko ar Nykos-Niliūno pokario klajonių po Vokietiją dienoraščius, negaliu nesistebėti jų laisva europietiška laikysena, lengvu judėjimu įvairiose kalbose ir kultūrose. Sykiu žavi ir jų iš namų atsinešti dalykai – kalbos ir saiko jausmas, aiški etinė laikysena. Iš šio lydinio gimė Lietuvos „aukso amžiaus“ poezija: Radauskas, Niliūnas, Geda, Martinaitis, Vaičiūnaitė... Pokario dešimtmečiais laisvas europietiškas poezijos, kaip ir visos kultūros, alsavimas buvo užgniaužtas, beveik neliko gyvo Vakarų kalbų ir kultūrų pojūčio. Tai kūrė „geto“ situaciją, veikė laikyseną, stabdė natūralią kraujo apytaką. Tą jaučiu ir savo kartoje. Šiandienos jaunieji jau išsiveržia iš to „geto“, migruoja, mokosi kalbų, dalyvauja tarptautiniuose projektuose. Tačiau jie jau nevaldo tų kalbos klodų, nejunta natūralaus ryšio su tradicijomis, kurios maitino vyresnių generacijų kūrybą. Ir poezija praranda anksčiau valdytas teritorijas.

Kas nepriimtina? Kaip ir kiekviename amate – atsainus darbas, lengvabūdiški vertinimai. Tradicijos, atsakomybės nesuvokimas. Šito būta visais laikais, tik dabar gal visa tai daug lengviau ir didesniais kiekiais publikuojama. Sunku susivokti šiame tekstų sraute be orientyrų, o jų – geros kritikos – vis mažėja.

Lyrine intonacija persmelktoje Ignatavičiaus lyrikoje retsykiais suskamba aštrios ironijos gaidos, netgi sarkazmas. Ar tas prasprūstantis sušiauštas poetinis kalbėjimas – prigimties dalis, o gal pakartojami „Svetimų“ akordai, kai pačioje sąvokoje „svetimas“ įrašyta priešprieša pasauliui?

Tekstai, kuriuos turi omenyje – tai savotiški autokomentarai, apverstos šio laiko ir šito pasaulio citatos. Jose nemažai mus užplūdusių svetimžodžių, telefoninės ir kompiuterinės leksikos. Tiesiog – naujos realybės, kurios negali ignoruoti. Gal tokios „kasdienybės inversijos“ ir drasko lyrinį rinkinio pamušalą, bet sykiu ir „įžemina“ kartais pernelyg lengvasvores poetines konstrukcijas. Geriau įsižiūrėjus, ir šių tekstų audinys – lyrinis, o visa kita – tik grimas, kostiumai, dekoracijos.

Manau, ironijos, sarkazmo aplinkui pakanka, nenorėčiau jų tiražuoti. Ko, man regisi, trūksta – tai susikalbėjimo, kalbėjimosi, girdėjimo ar bent klausymosi. Veriasi vis didėjančios neužgyventos erdvės, niekieno teritorijos – tarp politikos ir kultūros, tarp valdžios ir žmogaus. Erdvės, kuriose dar neseniai skambėjo Jurgio Kunčino, Gintaro Beresnevičiaus, Bronio Savukyno, Jurgos Ivanauskaitės balsai. Tai ne vien mūsų bėdos, tai – ir visą pasaulį dabar krečianti krizė. Džiaugčiausi, jeigu mano tekstai ar mano kasdieniai darbai kaip nors prisidėtų prie bandymų išklausyti ir susikalbėti. Nes kitas kelias – aprašytas eilėraštyje „Svetimi“ – kitaip manantį, kitaip kalbantį – „kitą“ – paprasčiausiai nudobti, kaip kažkada, pradėdami savo istoriją, padarėme su vargšu Brunonu Bonifacijumi. Antrąjį mūsų tūkstantmetį norėtųsi pradėti kiek šviesesnėmis istorijomis.

Odisėjas grįžta į Lietuvą

kitoks, šiaurietiškas žalumas

į ežerą įbridęs rūmas

kurį mėnulis apraudos

o kas gi apraudos mėnulį

kaip senas pinigas jis guli

pakrantės melduose ruduos

  (p. 18)

Odisėjo, grįžtančio namo, tema mane turbūt labiausiai jaudina tavo kūryboje, jei kalbėsime ne tik apie formą, bet ir apie prasmes, kurias sukaupei. Ar nesuklysiu pasakydama, kad Tave ėdančios rūdys“ – tapatybės problema, pastangos būti savo vietoje ir savame pasaulyje, kur būtų galima mojuoti tikru, ne „moliniu“ kardu, atsiremiant į Tėvynę ne iš tolo. Tokias prielaidas leidžia daryti ir strofoje išsprūdusi Tavo aimana: „kas mane prisimins / kas mane pakartos / kitą vasara, / kitą gegužį“ (p. 54).

Gyvenime, kuriame namai yra reliatyvumo teorijos dalis, reikia kitų atramos taškų. Prisimenant Thomą Manną, kuris Tėvyne vadino vokiečių kalbą, arba perfrazuojat Alvydo Šlepiko Bibliotekininką iš „Vilniaus Geto“ – mano namai yra kartu su manimi keliaujančios knygos, muzika, filmai, dar vienas kitas „užgyventas“ daiktas. Toks nuolatinis vietų keitimas sustiprina laikinumo pojūtį, bet sykiu dovanoja daug įstabių „haiku akimirkų“. Juk, tarkime, senieji japonų poetai nuolat keliavo, kad atvykėlio, keleivio žvilgsniu pamatytų tai, ko nemato nuolat vienoje vietoje gyvenantis žmogus.

Iš šių patirčių turbūt ir tas Odisėjo klonas, niekad nepriplauksiantis savo Itakės. Nenoriu čia kartoti jau madinga tapusios emigracijos temos, bet mane vis stebina keistas lietuviško būdo lydinys – žemdirbys su nomado siela. Kaip kokia augalo sėkla, stipresnio vėjelio nešamas už tūkstančio mylių, ir ten sudygstantis. Tarsi Viešpats būtų mums kažkada pasakęs: palikite savo Pažadėtąją Žemę, jums priklauso visas Pasaulis.

Na, o tavo cituojamo eilėraščio kaštonas – tai tiesiog akimirka, pražydusi tarp praeities ir būsimojo laiko. O realiame gyvenime – pro mano laikinų namų langą kiekvieną gegužę į kambarį griūvančios žydinčių kaštonų kekės.

Kalbėjosi Dovilė ZELČIŪTĖ