ŠALIS TA - AIRIJA VADINAS... ("Nauja vaga", Ignalinos raj., 2008 09 27, Nr.73, p.10/2008 10 01 Nr.74, p.6/2008 10 04, Nr.75, p.6)
Kai girdi kalbant apie Egiptą, Graikiją, Turkiją, Italiją, pirmoji asociacija, kuri iškyla iš pasąmonės – tai poilsis, turizmas, nuotykiai ir pramogos... Kai išgirsti minint Angliją, jau atsiranda ir ne visai „poilsinių“ minčių. Airijos vardą, deja, pastaruoju metu mes irgi siejame ne su turizmu. Airija – toji šalis, kuri priglaudžia mūsų ekonominius emigrantus. Į Dubliną kylančiuose lėktuvuose gali pamatyti ir verkiančių, nes jie išskraidina iš Tėvynės žmones ne savaitei, ne dviems. Išskrenda lietuvaičiai mėnesiui, pusmečiui ir, žiūrėk, tas laikas virsta metais. Dažnas – ne iš gero gyvenimo savoje Tėvynėje. Ir ne pramogoms lagaminus krauna į šią kelionę besiruošiantieji. O ir nuotykiai čia patys įvairiausi. Nebūtinai smagūs.
Respublikos regioninių laikraščių žurnalistai Užsienio reikalų ministerijos kvietimu ir rūpesčiu neseniai lankėsi Airijoje. Tikslas – susitikimai su ten jau įsikūrusiomis ir veikiančiomis lietuvių bendruomenėmis, susipažinimas su šalimi ir tuo, kuo ji vilioja kitų šalių piliečius. Viltis – sutikti kuo daugiau tų, kurie nori ir rengiasi grįžti į Lietuvą.
Iš Vilniaus oro uosto pakylame vėlyvą vakarą. Keista – lėktuve tik pora dešimčių keleivių. Nejau niekam nereikia Airijos? Bet lėktuvas nutūpia Palangoje ir čia pakraunamas taip, kad „net siūlės braška“. Kylam į vienuolikos kilometrų aukštį, mojam Baltijai, praskrendam pro Škotiją, kertam Atlantą ir mus pasitinka švytintis nakties spalvomis Dublinas. Užsienio reikalų ministerijos atstovė spaudai Daiva Rimašauskaitė greitai laukiančių būryje pamato Lietuvos ambasados Airijoje darbuotoją Mindaugą Vidugirį, kuris vėliau visas dienas mus ne tik vežios po Airiją, bet ir netaupys jau sukauptos informacijos apie šią šalį (net patars, kokį viskį geriausia vežti į Lietuvą). Vidurnaktį žurnalistų grupės pasitikti prie viešbučio atvažiuoja ir Lietuvos ambasadorė Airijoje Izolda Bričkovskienė. Ar galėjom tikėtis ko nors daugiau?
Kita diena prasideda šiltu susitikimu Lietuvos ambasadoje. Čia rikiuojame pirmąją informaciją apie Airiją, čia gauname atsakymus į pirmuosius iškilusius klausimus. Bet dienotvarkė įtempta. Sėdame į Mindaugo vairuojamą mikroautobusą ir – į kelią.
Randame laiko prisiminti pirmąją pažintį su Airija. Kai naktį su visais lagaminais ritomės į tą patį mikroautobusą, Dangyra iš Vilkaviškio pasiskubino užsiimti vietą šalia vairuotojo. Ir tik tada, kai Mindaugas jai delikačiai pasiūlė mašinos raktus, klausdamas, ar tai ji pasirengusi vairuoti mašiną, tik tada ir Dangyra, o ir kiti pamatė, kad ji įsitaisė „lietuviško“ keleivio vietoje. Airijoje ji buvo... prie vairo. Taigi jau kitą rytą žinojome, kur kieno vieta, pratinomės ir prie neįprastai, kita kelio puse važiuojančių mašinų. Kaip Anglijoje. Airiai, beje, nelabai norėtų būti lyginami su anglais. Tai jau istoriniai aspektai.
Važiuojame link Balinrobo – link vakarinės Airijos pakrantės. Kadangi atidėjusi visus savo darbus mus paslaugiai pasiryžo visą kelionę lydėti j.e. ambasadorė, turime puikią galimybę klausti, klausti, klausti. Į Lietuvos ambasadą Airijoje kasdien kreipiasi apie 80 žmonių, tenka atsakyti į šimtus interesantų skambučių. Prie visų darbų šiemet prisidėjo dar vienas – nuo liepos mėnesio penktadieniais ambasadorei tenka registruoti lietuvaičių santuokas. Rugpjūty Lietuvos ambasadoje Airijoje Mendelsonas skambėjo keturiskart. Vakar turėjo būti registruota Ramintos ir Ernesto santuoka, laukiančių eilė nutįso net iki lapkričio mėnesio.
Pastaruosius metus Airijos Respublika yra vienas populiariausių laikinosios lietuvių emigracijos maršrutų. Dar prieš keletą metų, Airijoje sutikti lietuvių buvo labai sunku. Šiandien lietuvišką kalbą išgirsti gatvėje, parduotuvėje galima vis dažniau. Lietuviai į šią salą atvyksta, viliojami kylančios ir pasauliui atviros ekonomikos, palankaus airių požiūrio į užsieniečius darbuotojus, didesnės asmeninės laisvės ir mažesnių mokesčių. Airijos pilietybę arba teisę apsigyventi Airijoje, lyginant su kitomis Europos šalimis, galima gauti gana lengvai. Per keletą metų Airijoje prieglobstį bei darbą rado tūkstančiai tautiečių. Neoficialiais duomenimis, šiuo metu Airijos Respublikoje galėtų būti apie šimtą tūkstančių. lietuvių. Gal ir daugiau… Turint omenyje, kad Airija ir plotu, ir gyventojų skaičiumi beveik lygi Lietuvai, tai gana nemažai. Kadangi absoliuti dauguma tautiečių gyvena išsibarstę po visą šalį bei dėl įvairių priežasčių nelabai noriai bendrauja, informacija apie gyvenimą svečioje šalyje yra labai padrika, epizodiška bei netiksli.
Šiek tiek apie pačią Airiją
Aĩrijos Respublika (Aĩrija) – valstybė, užimanti apie penkis šeštadalius Airijos salos, esančios į Vakarus nuo Europos žemyninės dalies. Likusią salos dalį užima Šiaurės Airija, priklausanti Jungtinei Karalystei.
Seniausieji Airijos gyventojai keltai savo šalį vadino Éire – „Vakarų kraštu“. Iš čia kilęs ir lotyniškas jo pavadinimas Hibernia. Kaimynai anglosaksai šalies gyventojus vadino airiais (angl. ire), o šalį – Ireland. Šiuo vardu ji bene dažniausiai pasaulyje vadinama, nors, kaip matome, lietuviškam šalies pavadinimui kadaise buvo pasirinktas ne angliškas, bet keltiškas variantas.
Pirmieji gyventojai Airijoje atsirado akmens amžiuje. Apie 300 m.pr.m.e., saloje pasirodė keltai. V a. pr. per britų vergus Airiją pasiekė krikščionybė. Paplitus krikščionybei prasidėjo pirmasis Airijos suklestėjimo laikotarpis, kurį nutraukė vikingų žygiai. 1169 m. Airiją užkariavo normanai ir nuo to laiko prasidėjo Anglijos dominavimas saloje. Nuo 1801 m. sausio 1 d. iki 1922 m. gruodžio 6 d. visa Airijos sala buvo Jungtinės Karalystės dalis. Nuo 1874 m., o ypač nuo 1880 m., imta siekti Airijai autonomijos, išliekant Jungtinės Karalystės sudėtyje. Dabartinė Airijos Respublikos teritorija, kuri apima 26 iš 32 saloje esančių grafysčių, susiformavo pirmojoje XX a. pusėje. 1919 m. sausio mėn., po 1918 m. gruodžio visuotinių rinkimų 73 iš Airijoje išrinktų 106 parlamento narių priklausė Sinn Féin partijai. Jie atsisakė užimti vietas britų Bendruomenių Rūmuose, o vietoje to sudarė Airijos parlamentą, pavadintą Dáil Éireann. 1921 m. gruodžio 6 d. Airijai buvo suteiktas dominijos statusas, kuris suteikė didesnį savarankiškumą vidaus politikos klausimais. Šešios grafystės Alsterio provincijoje liko Didžiosios Britanijos sudėtyje. Nuo to laiko prasidėjęs konfliktas Šiaurės Airijoje ilgą laiką temdė Airijos ir Jungtinės Karalystės santykius. 1949 m. balandžio 18 d. Airijai pasitraukus iš britų Tautų Sandraugos, šešios Šiaurės Airijos grafystės liko Jungtinės Karalystės dalimi.
Airija pagal 1937 m. Konstituciją yra parlamentinė respublika. Aukščiausioji valdžia Airijoje priklauso parlamentui, kuris susideda iš dviejų rūmų – Senato (60 narių; 11 paskirti ministro pirmininko, 6 išrinkti universitetuose, 43 išrinkti tiesiogiai) ir Atstovų Rūmų– (166 nariai). Atstovų Rūmai yra renkami visuotiniuose rinkimuose penkeriems metams. Prezidentas yra renkamas 7 metų kadencijai, ministrą pirmininką skiria prezidentas ir tvirtina parlamentas. Vykdomoji valdžia yra Ministrų Kabinetas, atsakingas Atstovų Rūmams
Tradiciškai Airija skirstoma į 32 grafystes, iš kurių 6 yra Šiaurės Airijoje ir 26 – Airijos respublikoje, šis suskirstymas vis dar naudojamas istoriniame, kultūriniame bei sportiniame kontekste. Oficialiai Airijos respublikoje yra 30 administracinių grafysčių bei 4 miestų savivaldybės.
Salos paviršius panašus į dubenį. Salos vidurio lygumą supa pajūrio aukštumos. Bet aukštumos nesudaro ištiso kalnyno, tik pakraščiais yra išsidriekę pavieniai kalnai. Pietvakarinėje dalyje aukščiausia aukštuma Karauntuhilas yra 1041 m. aukščio. Kiti kalnai – ne aukštesni, nei 1000 m. Airijoje daug pelkių ir durpynų.
Ilgiausia upė – Šanonas, teka iš šiaurės rytų į pietvakarius. Taip pat yra nemažai ežerų. Šalies kranto linijos ilgis – 3172 km.
Šiandien daugiau nei 4 milijonus gyventojų turinti šalis užima per 80 tūkstančių km². Didžiausi miestai – sostinė Dublinas rytinėje pakrantėje, Korkas pietuose, Golvėjus ir Limerikas vakarinėje pakrantėje ir Voterfordas. Mes važiuojame į Balinrobą, kur, pasak J.e. ambasadorės, daugiausia prolietuviškai nusiteikusių airių, kur pirmasis lietuvis nukrito... tiesiai iš dangaus.
*****
LIETUVIS DIDŽIAVYRIS FELIKSAS VAITKUS:
Airijoje - mylimas. Lietuvoje - užmirštas.
Tarp daugelio iškilių Lietuvos žmonių dažnas pamini Stepono Dariaus ir Stasio Girėno pavardes. Pamiršti jų neleidžia ir dešimties litų banknotas, bene labiausiai apyvartoje „skraidantis“ lietuviškas pinigas. Tik ar daug berasime šiandien tų, kurie šių iškilių vyrų mirties nesieja su lietuvių skrydžių per Atlantą baigtimi.
Po tragiško Stepono Dariaus ir Stasio Girėno skrydžio per Atlantą 1933 metais, Amerikos lietuvių bendruomenė nusprendė, kad šis skrydis turėtų būti pakartotas. Buvo pradėtos kaupti lėšos. Pakartoti Dariaus ir Girėno žygio ėmėsi Feliksas Vaitkus, Amerikoje gimęs lietuvis. Felikso Vaitkaus tėvas buvo kilęs iš Lukošaičių kaimo (Gruzdžių seniūnija), motina Marija Stankevičiūtė gimusi Žagarėje. Neeilinė paties Felikso Vaitkaus biografija.
Feliksas Vaitkus gimė 1907 metais Čikagoje, mokėsi Čikagos universitete, vėliau Kalifornijos aviacijos mokykloje, baigė aviacijos kursus. 1931 metais įkūrė nuosavą aviacijos mokyklą Viskonsino valstijoje.
Tarnavo JAV karinėse oro pajėgose. 1931 metais buvo išleistas į atsargą ir tais pačiais metais įsteigė aviacijos mokyklą Viskonsino valstijoje. Vedė aviacijos fabrikanto dukterį Martą Brotz.
Ramų gyvenimą nutraukė žinia apie lietuvių lakūnų žūtį ir noras pakartoti jų kelią. 1935 metų rugsėjo 21 dieną, sulaukus pakenčiamos oro prognozės, Felikso Vaitkaus pilotuojamas lėktuvas Lockheed L-5B, pavadintas „Lituanika II“, pakilo iš Niujorko skrydžiui per Atlantą. Netrukus „Lituanika II“ pateko į ištisinę debesų zoną. Pilotas net 17,5 val. skrido tik pagal prietaisus, dažnai keitė aukštį, kad krintant šlapdribai neapledėtų lėktuvas. Skrendant sudėtingomis sąlygomis buvo greičiau deginamas kuras.
Pastebėjęs benzino siurblio gedimą ir sunaudojęs didesnį nei planuota kuro kiekį, Feliksas Vaitkus buvo priverstas nutūpti Airijoje. Lakūnas ketino suremontuoti siurblį, pasipildyti degalų ir tęsti kelionę į Kauną, tačiau leidžiantis Balinrobo ganykloje vėjo gūsis nubloškė lėktuvą į šoną, ir buvo aplaužytas lėktuvo sparnas.
Per 22 valandas trukusį skrydį F.Vaitkus nuskrido 5100 kilometrų. Tai buvo vienintelis sėkmingas skrydis per Atlantą 1935 metais. Feliksas Vaitkus tapo šeštuoju lakūnu, vienmotoriu vienviečiu lėktuvu perskridusiu Atlanto vandenyną. Po skrydžio jis aplankė Lietuvą, kur buvo apdovanotas Vytauto Didžiojo III laipsnio ordinu. Aplankė ir tėvo tėviškę, o lapkričio 7 dieną išvyko į Prancūziją, iš ten laivu - į JAV.
Vėliau baigė studijas Čikagos universitete (filosofijos bakalauro laipsnis), studijavo technologijos institute (lėktuvų konstravimo inžinieriaus diplomas).
1940 m. lapkričio 25 d. pašaukiamas į karinę tarnybą, paskirtas Sietlo mieste gaminamų karinių serijinių lėktuvų Boeing B-17 Flying Fortress ir Boeing B-29 Superfortress vyriausiuoju pilotu-bandytoju. Iki 1946 m. balandžio 11 dienos išbandė daugiau kaip 1000 Boeing B-17 ir apie 100 Boeing B-29 karinių lėktuvų.
1946 m. sausio 2 dieną jam buvo suteiktas karinių oro pajėgų pulkininko-leitenanto laipsnis. Vėliau, pasitraukęs iš karinės tarnybos, Feliksas Vaitkus dirbo Boeing firmoje inžinieriumi.
Prasidėjus Korėjos karui, 1951 m. lapkričio 14 dieną Feliksas Vaitkus buvo pašauktas į karinę tarnybą, tarnavo Northono aviacijos bazėje (Kalifornija), vėliau perkeltas į Vysbadeną (Vakarų Vokietija).
1956 m. liepos 25 dieną ištiktas širdies priepuolio Feliksas Vaitkus mirė. Palaidotas Kohlerio kapinėse (Viskonsino valstija). Kohleryje įrengtas Felikso Vaitkaus memorialinis muziejus.
Lituanica II skrydžiui per Atlantą 1936 m. atminti išleista oro pašto ženklų laida (3 ženklai) su F. Vaitkaus portretu ir skrydžio schema.
Praėjusiais metais Lietuvos užsienio reikalų ir krašto apsaugos ministerijos, Kauno miesto savivaldybės, Lietuvos ambasados Airijoje ir Balinrobo miesto savivaldybės iniciatyva vėl gražiai prisimintas Feliksas Vaitkus. „Lietuvos dienų Airijoje 2007“ metu buvo atidaryta fotografijų paroda, skirta Felikso Vaitkaus 100-osioms gimimo metinėms, parodytas Jono Čepo ir Stasio Dargio sukurtas filmas „Atlanto nugalėtojui F.Vaitkui 100“.
Grupei Respublikos žurnalistų teko laimė pabuvoti ten, kur nukrito Lituanica II, kur praėjusiais metais rugsėjo 30 dieną šiam įvykiui atminti buvo pastatytas laikinas akmeninis žymeklis, kurio vietoje pasižadėta pastatyti paminklą lakūno skrydžiui 1935 metais įamžinti. Šitam pritaria ir Balinrobo valdžia, labai pagarbiai ligi šių dienų prisimenanti lietuvių lakūną. Airiai Feliksą Vaitką dažnai vadina užmirštuoju didvyriu, o jo nusileidimo saloje dieną ligi šiolei švenčia.
Žurnalistus kelionėje po Airiją lydėjusi Lietuvos ambasadorė Airijoje J.e. Izolda Bričkovskienė pasakojo, kad teko pakalbinti ne vieną airį, dar prisimenantį “iš dangaus nukritusį lėktuvą”. Vienas iš jų, daug pasakojęs apie to meto įvykius, gyvena globos namuose. Balinrobe. Feliksas Vaitkus patyrė airių nuoširdumą ir svetingumą. Kita vertus, jis buvo pirmas lietuvis šalyje, kur dabar manoma esant daugiau nei šimtui tūkstančių mūsų tėvynainių. Taigi dabar “nukrintančiais iš dangaus” lietuviais Airijoje jau nesistebima.
Vieta, kur turėtų iškilti paminklas drąsiajam lietuviui – graži žaliuojanti kalvelė, visai čia pat ir namai, kuriuose jis buvo priimtas nakvynei. Tolimajame Balinrobe gal nėra žmogaus, kuris nežinotų, kas tas – Feliksas Vaitkus. Tad nebus per daug, jei šalia Dariaus ir Girėno dar prisiminsim ir Felikso Vaitkaus, sėkmingai perskridusio Atlantą ir tuo pasitarnavusio Lietuvos vardo skambėjimui, pavardę.
*****
GYVENIMAS "TEN" SU MINIMIS APIE "ČIA"
Po legendinio lakūno Felikso Vaitkaus nusileidimo Balinrobe Airijai ilgokai teko laukti lietuviškai kalbančių svečių. Prieškario metais diplomatiniai santykiai tarp Lietuvos ir Airijos nebuvo užmegzti. Lietuvos nepriklausomybę Airija pripažino 1991 metų rugpjūčio 27 dieną, diplomatiniai santykiai tarp mūsų valstybių užmegzti 1991 metų rugsėjo 2 dieną. Pirmasis LR ambasadorius Airijai buvo Justas Vincas Paleckis, kuris rezidavo Londone. Dabartinė Lietuvos ambasadorė Airijoje nuo 2005 metų yra Izolda Bričkovskienė (pirmoji Lietuvos ambasadorė, reziduojanti Dubline).
J.e. ambasadorė Izolda Bričkovskienė džiaugėsi, kad jai būti šioje šalyje – didelis džiaugsmas, nes airiai lietuvius myli ir vertina. Šioje šalyje mes nesame “pasišiukšlinę”. Airija buvo viena iš nedaugelio valstybių, iškart atvėrusių savo darbo rinką 10 naujų ES narių, prisijungusių prie bloko. Bet lietuviai Airiją atrado kur kas anksčiau, nei tai buvo paskatinta valstybiniu lygiu. Visi lietuviai, šiuo metu gyvenantys Airijoje, atvykę į šią šalį iš laisvos Lietuvos. Manoma, kad pirmieji “laimės ieškotojai” iš Lietuvos Airijoje atsirado jau apie 1990-uosius metus.
Airiai gana svetingi ir tolerantiški atvykusiems, labai rūpinasi kitataučių integracija (yra net Integracijos ministerija). Kai kuriose institucijose (profsąjungose, policijojje) sąmoningai stengiamasi įdarbinti kitataučuius, kad per juos galima būtų lengviau susikalbėti su atvykstančiais. Kita vertus, padidėjus imigrantų skaičiui, imtasi ir kai kurių apribojimų: iš kai kurių šalių atvykusieji priimami tik tuo atveju, jei jie jau turi iš anksto susiradę darbą. Airija yra susirūpinusi ir savo tautiečių, kadais palikusių šalį dėl sunkių išgyvenimo galimybių, susigrąžinimu. Jų įdarbinimo agentūrų darbuotojai dažnai vyksta į tas šalis, kur emigravę airiai, ir mėgina susigrąžinti ekonominius emigrantus į savo šalį. Kada tokius žygius darys mūsų šalies Darbo biržos? Kuo suvilios svečiose šalyse sočiau, saugiau, patogiau, geriau gyvenančius?
Airijoje jau įsikūrusios lietuvių bendruomenės yra ne tik džiaugsmingas faktas, kad tautiečiai svetimoje šalyje nepasimeta, bet ir ženklas, kad čia jie „leidžia šaknis“. Oficialiai Airijos lietuviai pirmą kartą įtraukti į Lietuvos užsienio politikos ataskaitą 2004 metų gruodžio 24 dieną. Po mėnesio Airijos lietuvių bendruomenė (ALB) buvo įregistruota ir Airijos įmonių registracijos biure. 2005 metų rugpjūčio 27 dieną Dubline įvyko pirmasis steigiamasis ALB suvažiavimas.
Airijoje besilankantiems žurnalistams iš regioninių laikraščių redakcijų buvo suorganizuoti susitikimai su ALB nariais Balinrobe, Korke, Dubline. Klausimas “Kodėl jūs čia?” mūsų tautiečiams nebuvo nelauktas, bet į jį kiekvienas turėjo savo atsakymą. Kiekvieną vis kitokios aplinkybės atginė į Airiją: kai kam – svajonių, daugeliui – išsigelbėjimo salą.
Balinrobe, miestelyje, kuriame tėra du tūkstančiai gyventojų, lietuvis čia – kas dešimtas. Taigi visai nereikia stebėtis, kad gatvėje, parduotuvėje, alaus bare kas nors būtinai pasisveikins lietuviškai.
Chemijos ir fizikos mokytoja Rasa iš Jonavos mielai prisiminė Palūšę, kur kone kiekvieną vasarą atvykdavo su savo mokiniais. Dabar ji – „matuojasi airišką gyvenimą“: porą mėnesių dirba senelių globos namuose. Jos draugė Asta Airijoje jau seniai ir gerai įsitvirtinusi: verčiasi nekilnojamu turtu, ne vienam atvykusiam iš Lietuvos pirmoji pasiūlė stogą virš galvos. Balinrobe keturių miegamųjų kambarių namą galima išsinuomoti mėnesiui už 6-7 šimtus eurų. Paprastai tokiame name apsigyvena po vieną emigrantų šeimą kiekviename kambaryje. Turint omeny, kad minimali alga Airijoje 1300 eurų, taupyti gyvenimui Lietuvoje įmanoma. Jei ketinama sugrįžti... Lietuviai pasakojo, kad daugelis iš jų atvyko keletui mėnesių, užsidirbti. Bet darbas ir gyvenimas Airijoje „įtraukia“: „kartą paragavęs, negali sustoti...“ Mėnesiai virsta metais. Metus taupiai pagyvenę, krovę pinigus „į kojinę“ geresniam gyvenimui Tėvynėje, lietuviai vėliau ir Airijoje pradeda tiesiog... gyventi: ima dažniau lankytis Airijoje populiariose aludėse (pubuose), keliauja po šalį, lekia „pasišildyti“ kaip ir airiai – į Ispaniją. Ir su žurnalistais Balinrobo lietuviai panoro susitikti ne kur kitur, o pube. Tokių nedidelių jaukių užeigėlių porą tūkstančių gyventojų turinčiame mieste – apie... dvidešimt! Ir visur pilna lankytojų, smagaus šurmulio. Teko laimė paklausyti vietos muzikantų, grojančių airiškas melodijas ir pamatyti airių merginas, šokančias nacionalinius šokius. Lietuvaičiams geriausia dovana buvo lietuviški laikraščiai (liko ten ir pluoštas “Naujos vagos”). Lietuvą jiems smagiai priminė ir ignalinietiška “Kurortinė trauktinė”. Už ją dabar jau dėkoju rajono savivaldybei ne tik aš, bet ir Balinrobo lietuviai.
“Inga iš Mažeikių 6 metai. Jolanta iš Kėdainių, 6 metai. Džiugas iš Kuano, 3 metai. Robertas iš Pakruojo, 8 metai. Laima iš Klaipėdos, 7 metai. Kęstutis iš Vilniaus, 4 metai…”
Taip mums prisistatė lietuviai Korke. Bandau “pataikyti į toną: “Vida iš Ignalinos, trys dienos…” Žinoma, smagiai pasijuokiame iš tokio „stažo“. Taigi susipažinome. Nors Korke, manoma esant apie 30 tūkstančių lietuvių, ALB narių čia – tik kelios dešimtys. Kaip pasakojo bendruomenės pirmininkė Jolanta Kazlauskienė, ne visi lietuviai linkę glaustis prie saviškių. Kai kurie integraciją į kitos šalies gyvenimą supranta kaip visišką šaknų nukirtimą, savos kalbos išsižadėjimą. Kita vertus, smagiau bendrauja tie, kam Airijoje labiau pasisekė. Beje, Korke gyvenimas brangesnis: vieno kambario buto nuoma mėnesiui – apie 8-9 šimtus eurų, tad lietuviai prisipažįsta, kad normaliam šeimos su dviem vaikais gyvenimui čia reikia turėti apie 3 500 eurų. Darbą, pasak atėjusių į susitikimą, surasti nėra sunku. Darbdavys per dvi-tris dienas sugeba patikrinti žmogaus gebėjimus ir tuomet sprendžia, sudaryti su juo darbo sutartį ar ne.
Lietuviams Airijoje labiausiai trūksta... miško, nors grybų jie sugeba surasti ir miesto parkuose. Dar labai pasiilgsta silkės. Tik štai kavinėje Korke ant stalų pamatome lietuvišką „Švyturį“, net – „Bobelinę“. Iš kur visa tai? Atsakysiu – vėliau.
Dabar gi tenoriu pasakyti, kad kiekvieną pirmą mėnesio ketvirtadienį aktyvieji Dublino lietuviai susibėga į senamiestyje esančią užeigą “VAT HOUSE”, Corko bendruomenė rengia susitikimus kiekvieną mėnesio pirmą sekmadienį “La Cheila” bare, visus norinčius prisijungti prie bendruomenės veiklos kviečia ir Majo grafystės pirmininkė Miranda Jankauskienė bei jos pagalbininkė Balinrobe Asta Bautrėnienė. Tai tik keletas adresų ir pavardžių iš tų vietų, kur pabuvojome. Lietuviai visoje Airijoje “susibėga” į draugijas, kartu lanko sporto klubus, važiuoja į Airijoje populiarias žirgų lenktynes, žaidžia golfą ar tiesiog organizuoja komandas sekmadieninėms ryklių medžioklėms.
Būdami TEN, jie kartu yra ir nori būti ČIA. Ten prisimenama, kad 2006 metų gruodžio 7 dieną vienu metu įsižiebė identiškos Kalėdinės eglės Dubline ir Vilniuje, kad 2007 metų sausį Airijos lietuviai rašė “Nacionalinį diktantą 2007”, o tų pačių metų kove ALB kartu su LR Ambasada ir LR ŽŪM organizavo Kaziuko mugę Dubline. Prisiminkime vien jau tai, kip Airija balsuoja per Eurovizijas, ir suprasime, kad ten gyvenantiems mūsų ekonominimas tremtiniams rūpi Lietuva. Beveik visi sutikti lietuviai užtikrino, kad ir į Seimo rinkimus jie tikrai eis ir atiduos savo balsus, tikėdami, kad Lietuva greitai bus tokia, į kurią jie norės sugrįžti.
Vida ŽUKAUSKAITĖ
Socialiniai tinklai
