Naujienos

Ne paslaptis, kad dauguma tarptautines politines tendencijas lemiančių sprendimų gimsta būtent neformalioje aplinkoje ir todėl būna sunku identifikuoti, kas iš tikrųjų yra vienokios ar kitokios idėjos autorius, ir kaip ji atsirado. Visuomenei nežinomos diskusijos liejasi emocingai, pozicijos reiškiamos griežčiau ir laisviau. Klausimai aptariami nesivaržant „pašalinių ausų“ ar ne itin draugiškų valstybių atstovų.

Pasitaiko atvejų, kai aukšti šalies pareigūnai, nesuspėję sudalyvauti oficialiuose renginiuose, atskuba į neformaliais vadinamus susitikimus. Kas vyksta už uždarų durų ir ką ten veikia valstybės galvos, galima tik spėlioti. Formaliai tokie susitikimai nuo oficialiųjų skiriasi tuo, kad nėra pasirašomas joks dokumentas ir jokios susitikimo detalės visuomenei nepateikiamos. „Tiesiog susirinkę įvairių šalių atstovai sprendžia svarbius ir opius klausimus, derina pozicijas, dėsto savo nuomonę, nesibaimindami, kad juos išgirs žurnalistai ir puls platinti informaciją pirmuose laikraščių puslapiuose“, – kaip vyksta dažnai paslapties širma apgaubti neformalūs susitikimai neatviraudamas pasakoja Užsienio reikalų ministerijos Valstybinio ir diplomatinio protokolo departamento direktorius Darius Gaidys.

Ne visoms ausims

Dažnas politologas pripažįsta, kad neformalūs susitikimai, kuriems galioja taisyklė „ne spaudai“, apsunkina darbą akademinei visuomenei. Tačiau neformalių susitikimų ir pokalbių užkulisius puikiai žinantis buvęs užsienio reikalų ministras Antanas Valionis pripažįsta, kad didžiausias darbas padaromas būtent už uždarų durų: „Tik tokiu būdu politikoje yra derinami ir gludinami interesai.“ Anot diplomato, plačiajai auditorijai žinomos formaliosios diskusijos tėra lyg spektaklio premjera po ilgų vaidmenų gludinimo repeticijose. Politologas Raimundas Lopata taip pat įsitikinęs, kad visuomenei uždaras kompromisų ieškojimas vėliau virsta svarbiais politiniais sprendimais. „Neformalūs susitikimai yra viena pagrindinių politikos varomųjų jėgų, nors galbūt jie ir prieštarauja nuolat deklaruojamai demokratijai, procesų valdomumui ar skaidrumui“, – konstatuoja R. Lopata.

Neformaliuose pokalbiuose dalyvaujantys politikai stengiasi nesireklamuoti. Juk čia tariamasi dėl paramos, norint priimti vienokį ar kitokį sprendimą. Juk apie neformaliai sutartą palaikymą sužinojęs oponuojantis kolega, gali įvairiais gudriais žingsniais neutralizuoti arba išvis sugriauti siekius. „Todėl neformalūs susitarimai prie oficialaus stalo dažnai tampa staigmena oponentams“, – sako A. Valionis. Visi neformalūs susitarimai yra žodiniai, neužtvirtinami jokiu parašu, todėl politikas, anot diplomato, pirmiausia turi būti garbės žodžio žmogus. „Jei pažadėjai, bet neįvykdei – nesitikėk, kad kitą kartą su tavim kas nors kalbėsis rimtai. Pasitikėjimą prarasti galima labai greitai, o atstatyti jį gali ir visai nepavykti“, – sako politikas.

Susitikimai „be švarkų“

Neformaliai tariamasi visur: prie pietų stalo, geriant kavą ar rūkomajame. „Pamačius stovinčius besišnekučiuojančius du ministrus, galima spėti, kad jie tikrai ne anekdotus vienas kitam pasakoja, o derina svarbias pozicijas“, – sako A. Valionis. Neformalūs pokalbiai griežtų protokolo reikalavimų neturi, negalioja ir draudžiami dalykai. „Juk jie ir vadinasi susitikimais be švarkų“, – primena politologas R. Lopata. Ir čia galima aptarinėti įvairiausias temas. Pasak politologo, tokie susitikimai ir neformalus bendravimas suartina žmones, leidžia išnaudoti žmogiškąjį veiksnį.

Kaip teigia buvęs užsienio reikalų ministro, nėra kada galvoti apie protokolą, kai reikia greitai ir operatyviai pasikalbėti su kuo daugiau žmonių, iš kurių galima būtų sulaukti paramos ar palaikymo. „Būna, kad keliais sakiniais pavyksta pašnibždomis persimesti ir sėdus prie oficialių derybų stalo“, – sako diplomatas. Juk ne paslaptis, kad kiekvienos valstybės atstovai iš bet kokių susitikimų stengiasi išpešti kuo daugiau naudos sau.

Diplomatinio protokolo žinovas D. Gaidys sako, kad neformalūs pokalbiai dažnai vyksta ekspromtu. „Tiesa, kartais ruošiantis oficialiam vizitui, neformalus pokalbis su kitos šalies įtakingu asmeniu būna planuojamas iš anksto. Jei yra žinoma, kad reikiamas pareigūnas dalyvaus, vizito rengėjai praneša politikui apie tai, o specialistai dažnai nurodo ir temą, kurią būtina aptarti su tuo žmogumi“, – pasakoja D. Gaidys. Tačiau kai vienoje salėje sėdi daug vienodo rango pareigūnų, reikalai tvarkomi improvizuojant. Naudingi pašnekovai graibstomi ir per kavos pertraukėlę. „Bet koks kontaktas, norint išjudinti savas problemas iš mirties taško, jau yra naudingas. Tik trumpas pokalbis sėkmės dar negarantuoja. Pasikalbėjus su įtakingu asmeniu ir gavus jo pažadą pagelbėti, problema nebūtinai išsispręs“, – sako D. Gaidys.

Apie Lietuvos politikų psichologinius gebėjimus užmegzti kontaktus ir mokėti patraukti savo pusėn naudingus asmenis eksministras A. Valionis diplomatiškai nutyli. „Ir vidutinio rezultato čia niekada nerasim. Lygiai taip pat, kaip vieną koją pastačius ant įkaitusios elektrinės plytelės, o kitą ant ledo, – temperatūra bus vidutinė“, – šmaikštauja A. Valionis. Vieniems neformaliuose susitikimuose sekasi puikiai, jie drąsiai užmezga puikius šaliai naudingus kontaktus, kiti įlenda į ramų kampą ir tyliai tūno visą laiką.

Buvęs šalies diplomatijos vadovas tikina, kad Europos Sąjungos ir NATO kontekste lietuviai priskiriami labiau aktyvesniųjų gretoms. „Tas mūsų aktyvumas yra vertinamas ir pripažįstamas. Nors dažnai sukelia ir pavydo jausmą“, – pasakoja A. Valionis.

Informacija, anekdotai, nauda

Rengiant informacinius paketus vizitui, būtina surinkti faktus ir apie dalyvausiančius  – užmegzti pokalbį su svarbiu asmeniu yra žymiai lengviau, jei apie jo asmenybę žinai kuo daugiau detalių. Tuomet ir sėkmingo pokalbio tikimybė žymiai didesnė. O susitikę diplomatai gali pasikalbėti ir apie savo asmeninį gyvenimą, medžioklę, žvejybą ar golfą. „Tad idealu, jei informacinius paketus ruošiančiam personalui pavyksta išsiaiškinti pareigūnų pomėgius, interesus“, – sako D. Gaidys.

A. Valionis pabrėžia, kad kiekvienas diplomatas turėtų įsisąmoninti, kad neformalūs pokalbiai turėtų būti slapti, todėl bendraujant su užsieniečiais privalu mokėti ir kalbą. „Jei bandai į neformalius susitikimus eiti su vertėju, tai jau nėra gerai. Trečias žmogus išsklaido pasitikėjimo atmosferą, – tvirtina politikas. – Neformaliuose susitikimuose mėgstu papasakoti ir anekdotus. Deryboms tai suteikia linksmumo.“ Anot A. Valionio, ES ir NATO pareigūnai visada mielai klausosi smagių istorijų apie rusų ir lietuvių santykius: „Lietuva yra tokiame areale, kad suvokia beveik visą europietišką humorą ir netgi Rytų kaimynių anekdotus „perkanda“, o vakariečiams tai gali pasirodyti ne visai suprantama.“ Tačiau diplomatas žino, kad jei nori išlaikyti pagarbą, vertėtų juoktis ne tik iš kaimynų, kolegų, bet „paskaldyti” smagių istorijų ir apie save. „Vargu ar galima tikėtis pagarbos, jei juoksies tik iš estų. Geras tonas reikalauja ir iš savęs gerokai pasišaipyti“, – šypsosi buvęs ministras. Tačiau derėtų išvengti grubių anekdotų ir visada paisyti mandagumo taisyklių.

Dažnai neformalūs politikų pašnekesiai vyksta ne tik medžioklės plotuose, golfo laukuose ar žvejyboje. Aukšto rango pareigūnai aptarti opių klausimų susirenka ir prie alaus bokalo. „Vienas alaus bokalas žalos nepadarys. Tačiau geriant penkiolika iš eilės, vertėtų prieš tai pagalvoti, ar vėliau pavyks apversti liežuvį ir kiek savo valstybei gali pakenkti pasirodęs tokios būklės“, – apie gero tono būtinumą kalba URM atstovas D. Gaidys. Nebūtina sakyti, kad net pačiame neformaliausiame susitikime geriau netrankyti kumščiu į stalą, nesiplūsti, siekiant apginti savo pozicijas. Nors pasitaiko atvejų, kai ir aukšto rango politikams neatlaiko nervai ir šie pasiunta. Tačiau D. Gaidys apie tokius atvejus santūriai nutyli. „Nenorėčiau pasakoti čia tų nutikimų. Derybos yra derybos, kur kiekvienas kaunasi už savo valstybės interesus, ir dažnai tai tenka daryti kitų valstybių gerovės sąskaita. Jei išsideri didesnės paramos iš bendro biudžeto, suprantama, kad kažkas gaus mažiau. Ir ne visada visų nervai išlaiko diskutuojant. Dažnai po susitikimo išeinam raudonais veidais, braukdami devintą prakaitą, kupini pagiežos, bet šypsodamiesi paskelbiame visuomenei, kad nors ir nelengvai, pavyko rasti kompromisą.“

Vaidilutė Dovydaitytė