POKALBIS SU LIETUVOS UŽSIENIO REIKALŲ MINISTRU A.AŽUBALIU: „AMERIKIEČIŲ BRANDUOLINIO GINKLO MUMS DAR REIKIA“ („Frankfurter Allgemeine Zeitung“, 2010 m. balandžio 17 d., 6 psl.)
Tol, kol Europoje egzistuos tik susitarimai dėl strateginės, bet ne taktinės branduolinės ginkluotės, Lietuva pasisakys už amerikiečių atominio ginklo dislokavimą žemyne.
Pone ministre, Vokietija siekia atsisakyti jos teritorijoje dislokuotos taktinės atominės ginkluotės. Ar nenorėtumėte, kad ji būtų perkelta į Lietuvą?Mūsų Konstitucija neleidžia dislokuoti šalyje masinio naikinimo ginklų. Tačiau mes norime, kad NATO būtų nuodugniai diskutuojama dėl šių ginklų ateities Europoje, kartu atsižvelgiant ir į aljanso mūsų regione turimą įprastinę puolamąją ginkluotę.
Nejau mums Europoje dar reikia atominių ginklų?
Iki šiol Europoje egzistuoja susitarimai tik dėl strateginių, bet ne dėl taktinių branduolinių ginklų. Mes esame už visos branduolinės ginkluotės kontrolę, įskaitant ir taktinę ginkluotę. Kol visa tai nėra sureguliuota, mes pasisakome kad amerikiečių atominiai ginklai Europoje būtų. Taip paprasta pasakyti: būtų nuostabu gyventi Europoje be atominių ginklų. Tačiau mes turėtume pasverti visus ‚už‘ ir ‚prieš‘. Tuo metu, kai Vakarų Europoje vyko taikos demonstracijos prieš branduolinę ginkluotę, mums dar nebuvo aišku, ar kada nors vėl būsime laisvi.
NATO strategijoje taktinė branduolinė ginkluotė tradiciškai tarnauja atgrasyti nuo labai galingos įprastinės puolamosios ginkluotės, tarkime, didelės tankų armijos. Ar Jūs matote tokią grėsmę?
Mes atidžiai stebime Rusijos karinių pajėgų modernizavimą Kaliningrado srityje. Kariuomenės daliniai ten keičiami ultra moderniais greito reagavimo junginiais. O kai kurie ekspertai numano ten esant ir taktinę branduolinę ginkluotę. Labai atidžiai skaitėme ir naująją Rusijos karinę doktriną, kurioje teigiama, kad karinė NATO infrastruktūra kelia grėsmę Rusijai. Pagal praėjusių metų rudenį vykusių bendrų Rusijos ir Baltarusijos karinių pratybų „Zapad“ legendą buvo mokomasi atremti puolimą iš mūsų ir Lenkijos teritorijos. Tuo pat metu Rusija netoli Estijos ir Latvijos sienų surengė dideles karines pratybas, pavadintas „Ladoga“. Tačiau mano nuomone, mes – nei Baltijos valstybės, nei Lenkija – iki šiol savo kaimynams nesame suteikę preteksto tokiam kariniam scenarijui.
Ar NATO turėtų, reaguodama į Rusijos karinę doktriną, į NATO koncepciją įrašyti, kad Rusija yra grėsmė?
Ne, daug geriau yra pabrėžti, kad NATO yra ne politinis klubas, o rimta karinio saugumo organizacija, galinti reaguoti į įvairius iššūkius ir kolektyviai ginti visų savo narių saugumą. Mes neturėtume sakyti, esą Rusija taip pasielgė, tai ir mes taip darykime. Mes turėtume tvirtinti: mes jums negrasiname, bet esame pajėgūs duoti atkirtį bet kokiai grėsmei.
Kita vertus, ir NATO Generalinis Sekretorius Rasmussenas, buvo išreiškė nuomonę, kad NATO - Rusijos santykiai turi tapti glaudesni, ką apie tai manote Jūs?
Mes esame už glaudžius santykius, tačiau lygiateisiškumo pagrindu. Tai reiškia, kad Rusija privalo įvykdyti visus savo tarptautinius įsipareigojimus, pavyzdžiui Gruzijoje. Kai paliečiame šią temą, kai kurie kolegos iš kitų šalių man sako: „A, jūs nemėgstate rusų. Tačiau aš juos mėgstu, kalbama tik apie tai, ką jie patys yra pasirašę. Rusijai pačiai būtų žalinga, jei mes to nereikalautume, nes taip mes joje padrąsintume tam tikras ne visai demokratines jėgas. Pastaruoju metu bendraujant su Rusija, nors dar ir ne konkrečiais veiksmais, jau matyti tam tikrų teigiamų ženklų. Tai suteikia mums tam tikrą viltį.
Ar Rusijai ir Lenkijai suartėjus ginčytinais istorijos klausimais, tikitės panašių gestų Baltijos valstybių atžvilgiu, tarkime, sovietinės okupacijos 1940-aisiais pripažinimo?
Faktiškai Rusija Lietuvą pripažino jau 1992-aisiais Prezidento B. Jelcino ir Parlamento Pirmininko V. Landsbergio pasirašyta sutartimi. Tačiau paskui visos šios sutartys buvo padėtos į šalį, o naujoji vadovybė ėmė ne tik neigti aneksiją, bet netgi organizavo kampaniją prieš jos kaip tokios įvardijimą. Sudėtinga numatyti į priekį, bet visa tai, ką mes matome Lenkijos atžvilgiu, teikia vilties. Pradžia buvo padaryta Ministrų Pirmininkų V. Putino ir D. Tusko, kai jie kartu paminėjo 70-ąsias Katynės tragedijos metines. Ši viltis buvo dar sustiprėjo Lenkijai ir Rusijai kartu gedint, po tragiškos Lenkijos prezidento L. Kaczynskio lėktuvo katastrofos Smolenske, ir po labai atvirų ir pagarbių Rusijos ir jos politinės vadovybės veiksmų ir atviros diskusijos Rusijos viešojoje erdvėje sudėtingais Lenkijos – Rusijos istorijos klausimais.
Klausimus uždavė Konrad Schuller ir Reinhard Veser
Socialiniai tinklai
