Naujienos

1989-ieji buvo išorinės sovietų imperijos įtakos zonos žlugimo metai, o 1991 metais, draskoma vidinių prieštaravimų, subyrėjo ir pati Sovietų Sąjunga. 2009 metų lapkritį fejerverkais ir iškilmėmis buvo paminėtas gėdingosios Berlyno sienos griuvimo dvidešimtmečio jubiliejus. Dabar sukanka 20 metų, kai Estija, Latvija ir Lietuva išsikovojo nepriklausomybę su visomis pasekmėmis, reikšmingomis ne tik šioms valstybėms, bet ir mūsų šaliai.

Istorijoje nesama kitų pavyzdžių, kad imperija žlugtų praliejus tiek nedaug kraujo ir įvykus tiek mažai atvirų konfliktų, kaip atsitiko griūvant ir byrant Sovietų Sąjungai.

Tačiau kad tai nebuvo savaime suprantamas dalykas, mums ir šiandien, po 20 metų, neleidžia užmiršti keturiolika savo gyvybę paaukojusių žmonių, kuriuos Vilniuje prie televizijos bokšto sutraiškė sovietų tankai.

Bandė pasukti laiką atgal

Tada tamsiosios jėgos Maskvoje smurtu mėgino atšaldyti trijų Baltijos valstybių nepriklausomybės siekį.

Iki tol prieštaravimai Rusijoje pamažu stiprėjo.

Gruodžio mėnesį užsienio reikalų ministras Eduardas Ševardnadzė atsistatydino ir įspėjo dėl galimos naujos diktatūros.

Vadinamosios jėgos ministerijos darė vis didesnį spaudimą silpnėjančiam ir vis labiau dvejojančiam Michailui Gorbačiovui.

Ir nors būtent jos tiesiogiai vadovavo mėginimams surengti karinius perversmus Vilniuje, Rygoje ir Taline, buvo akivaizdu, kad ir M.Gorbačiovas bandė pasukti laiką atgal.

Buvo atskraidinti specialūs KGB daliniai. Įsitraukė Pskovo desantininkų divizija. Aukščiausia karinė sovietų vadovybė buvo pasiruošusi vadovauti operacijoms. Iš Kremliaus pasipylė grėsmingi reikalavimai. Staiga atsirado vadinamieji nacionaliniai gelbėjimo komitetai.

Veikimo būdas buvo daugiau nei aiškus. Bet visa tai žlugo.

Rėmėjų buvo ir Rusijoje

„1991 metų Sausio įvykiai buvo didžioji Baltijos tautų kovų už laisvę akimirka. Tai buvo užsitęsusi krizė su neaiškia baigtimi, kurioje Estijos, Latvijos ir Lietuvos žmonės parodė drąsą, ryžtą ir ištvermę – trumpai tariant, orumą.”

Taip to meto įvykius savo knygoje apibūdina Larsas Fredenas, atstovavęs Švedijai dramatiškiausiu metu. Jis, be abejonės, yra visiškai teisus sakydamas, kad būtent patys šių trijų šalių žmonės ir vadovai yra tikrieji istorinės tą mėnesį vykusios dramos karžygiai.

Tačiau buvo ir kitų svarbių veiksnių. Trijų Baltijos valstybių išsivadavimas nebūtų pavykęs, jeigu jų nebūtų tvirtai rėmę kovojantys Rusijos demokratai.

Iškart po įvykių Vilniuje į Taliną atvykęs Rusijos Federacijos prezidentas Borisas Jelcinas griežtai pasmerkė tai, kas įvyko, ir pasirašė bendradarbiavimo sutartį su Baltijos valstybių vadovais.

Maskvoje protestuodami į gatves išėjo tūkstančiai žmonių. Jie žinojo, kad jeigu tamsiosioms jėgoms pavyks Vilniuje, joms gali pavykti ir čia.

Tuomet augančiai Rusijos demokratijai buvo iškilusi tokia pat grėsmė kaip ir Baltijos tautų nepriklausomybei.

Švedai solidarizavosi

Švedijai tie metai užsienio politikos srityje buvo patys sudėtingiausi per keletą pastarųjų dešimtmečių. Tačiau solidarumas su Baltijos kovotojais už laisvę buvo stiprus. 79 „pirmadienio susirinkimai” Stokholmo centre rašė savo istoriją.

Po smurto protrūkio Vilniuje į ugningą protestą Normalmo aikštėje susirinko apie 7000 žmonių. Jame dalyvavo tuometis užsienio reikalų ministras Stenas Anderssonas, aš taip pat buvau vienas iš kalbėjusių. Su mumis buvo ir Estijos parlamentaras Lennartas Meri.

Pasibaigus susirinkimui buvo skambinama visais Stokholmo bažnyčių varpais, kad tai, kas buvo pasakyta, įgautų stiprybės. To niekada nėra buvę nuo 1945 metų taikos paskelbimo.

Šie susirinkimai tapo tikrąja stipraus Švedijos solidarumo išraiška dramatiškiausiu Baltijos šalims metu.

Normalmo aikštės balsų stiprumas taip pat turėjo reikšmės mobilizuojant tos vakarietiškos nuomonės dalį, kuri šiaip jau buvo linkusi pasisakyti už stabilumą Maskvoje.

Neverta svarstyti, kas būtų įvykę, jei 1991 metų Sausį tamsos puolimas Vilniuje, Rygoje ir Taline būtų buvęs sėkmingas. Sovietų Sąjunga veikiausiai jau buvo pasmerkta, tačiau jos griuvimas greičiausiai būtų gerokai užsitęsęs, būtų buvęs kruvinesnis ir galbūt net virtęs karu.

Neįmanoma neįvertinti 1991-ųjų Sausio įvykių reikšmės kalbant ir apie tolesnę perspektyvą.

Tamsos puolimas tą mėnesį žlugo, bet drama dar nesibaigė.

Rugpjūtį ji persikėlė į pačią Maskvą ir turėjo dramatiškų padarinių visai žlungančios Sovietų Sąjungos struktūrai.

Pasiaukota buvo ne veltui

Pastarieji du dešimtmečiai padovanojo mums naują ir geresnę Europą. Kad trys Baltijos valstybės yra Europos Sąjungos ir NATO narės, reikšminga ne tik joms, bet ir mums.

Mūsų saugumas yra daugeliu svarbių aspektų susijęs su jų saugumu, be to, mūsų nacionalinis interesas dėl jų ekonominės, socialinės ir politinės pažangos yra labai stiprus.

Dabar labai svarbu atsigręžti atgal ir prisiminti prieš du dešimtmečius vykusius dramatiškus įvykius, nesaugumo jausmą ir didvyriškumą.

Tačiau ne mažiau svarbu, kad po ekonominės krizės mes žvelgtume į ateitį ir mąstytume, kaip dar labiau stiprinti visų Baltijos valstybių bendradarbiavimą.

Praėjus 20 metų po įvykių prie Vilniaus televizijos bokšto privalome su padėka prisiminti tuos, kurie buvo pasiryžę rizikuoti viskuo, kad jų palikuonys galėtų gyventi laisvėje.

Po dvidešimties metų mes žinome, kad buvo pasiaukota ne veltui.

Carlas BILDTAS
Švedijos užsienio reikalų ministras, specialiai „Lietuvos rytui“