Naujienos

05 Šįkart norėčiau pradėti nuo pasiaiškinimo. Taip sakau dėl to, jog žmogų, kurį kalbinau, drąsiai galiu vadinti bičiuliu. Na, o mūsų susitikimas buvo panašus ne į oficialų interviu, bet į dviejų ilgokai nesimačiusių, tačiau itin palankiai vienas kito atžvilgiu nusiteikusių žmonių pasisėdėjimą. Ir tikiuosi, kad niekas nepyks dėl to palankumo, kuris atsispindės tekste, nes tarp skaitančiųjų šias eilutes, manau, tikrai bus nemažai tokių, kurie puikiai pažįsta Vytą Nevierą - vaikiną iš Meilūnų.

- Apie šį projektą plačiau galima pasiskaityti Vyriausybės interneto puslapyje...

- Aha, paskaičiau. O kai jau tai padariau, tai ir kitiems galiu perpasakoti: „Moksleiviai į Vyriausybę" - projektas, kurį kartu organizavo Lietuvos Respublikos Vyriausybė ir moksleivių organizacijos (Nacionalinė moksleivių akademija, Lietuvos moksleivių sąjunga ir Lietuvos Mokinių Parlamentas). Pagrindinis šio projekto tikslas - skatinti gabius moksleivius domėtis valstybės institucijų veikla ir tapti aktyvesniais Lietuvos piliečiais.

- Iš viso projekto dalyvių turėjo būti 29, tačiau dalyvavo šiek tiek mažiau. Po tris ar po keturis buvome paskirstyti į atskiras ministerijas.

- Kokie kompanionai tau pasitaikė?

- Vienas vaikinas buvo iš Šakių, o panelė - iš Kaišiadorių rajono. Abu dvyliktokai.

- Na, o tavo statusas šią vasarą buvo gana slidus. Jau nebe moksleivis, bet dar ne studentas...

- Konkurso sąlygose buvo parašyta, kad projekte gali dalyvauti 11 - 12 klasių pabaigę moksleiviai. Taigi aš dar galėjau dalyvauti. Paskutinę dieną išsiunčiau anketą, nes pamaniau, kad vis dėlto reikia išbandyti laimę. Sulaukiau skambučio, kad mane priėmė ir paskyrė į Užsienio reikalų ministeriją (URM).

- Užsienio reikalų, sakai. Tai turbūt jau anketoje parašei apie savo būsimą specialybę, ar ne?

- Taip, anketoje reikėjo parašyti nemažai duomenų - koks pažangumo vidurkis, kokiose olimpiadose dalyvavau. Na, mano sąrašas buvo geras.

(Pasijuokiame abu ir aš dar kartą prašau Vyto priminti didžiausius savo laimėjimus).

- Tarptautinės geografijos olimpiados bronzos medalis. Nors man mieliausia Dailės olimpiadoje laimėta trečioji vieta.

- Hmm, dailės olimpiada - man naujiena.

- Daug kas to nežino. Piešdamas jungiau dvi temas - architektūrą ir senąją lietuvių liaudies kultūrą, lietuviškas bažnyčias, jų siluetus ir saulės formos kryžius. Pats nesitikėjau, kad taip gražiai pavyks. Tuomet ir patekau į respublikinį etapą.

- Na, tai sveikinu! O dabar vėl noriu sugrįžti prie projekto. Kaip apie jį sužinojai?

- Perskaičiau Vyriausybės interneto puslapyje. Kai įstojau į TSPMI, pradėjau dažniau stebėti panašius puslapius. Taip pat šį skelbimą mačiau puslapyje „Olimpiados.lt" (prie šios svetainės veiklos, beje, prisideda kitas biržietis - Paulius Lukas Tamošiūnas, su kuriuo taip pat ruošiamas interviu - aut. pastaba).

- Kiek laiko viskas užtruko?

- Savaitę. Ministerijos savo „stažuotojams" buvo sudarę individualias programas. Mes pirmą dieną susitikome su užsienio reikalų ministru, jo kabineto nariais, kurie kaip tik ruošėsi Slovakijos užsienio reikalų ministro atvykimui. Ministro patarėjai papasakojo, ką jie dažniausiai veikia savo darbe. Projekto metu susipažinau su daug protingų žmonių ir įsitikinau, jog žurnalistai atskleidžia tik paradinę šio darbo pusę. Taip pat girdėjau kalbant, kad URM'e visi yra labai pasipūtę, nes dirba prestižinį darbą. Nieko panašaus! Žmonės ten - labai draugiški, daug dirba. O darbo jiems tikrai netrūksta ir niekas viršvalandžių neskaičiuoja. Pavyzdžiui, ministrų kabineto nariai būna darbe tol, kol neišeina pats ministras. Kartais jie išsiskirsto tik kokią devintą valandą vakaro, o jei dar vyksta susitikimai, gali būti ir vėliau.

- Darosi įdomu. Ką nuveikėt kitomis projekto dienomis?

- Vaikščiojome po visus departamentus, ištardėme personalo skyrių klausinėdami, kaip čia būtų galima įsidarbinti. Darbo sąlygos geros, o konkursai dėl darbo vietos vyksta dideli bei sunkūs.

Viena projekto diena buvo skirta mūsų „darbui". Man teko parengti pranešimus spaudai apie Baltijos kelio minėjimą Kanadoje ir Estijoje, o mano kolegos tvarkė internetinį tinklapis.

Ta savaitė, kai dalyvavau projekte, buvo ypatinga dar ir dėl to, jog vyko visų Lietuvos ambasadorių užsienio šalyse suvažiavimas, kuris rengiamas tik kartą per metus. Iš tiesų tas susitikimas su ambasadoriais man padarė didelį įspūdį. Jie tarpusavyje diskutavo, kaip pagerinti ambasadų paslaugas, kad būtų prieinama žmonėms, kai šiuo metu vis labiau mažinamas finansavimas. Iš tikrųjų ta sritis, t. y. politikos mokslai, mane domino jau nuo dešimtos klasės. Ateityje norėčiau būti diplomatu.

- Gal jau net ir kokią šalį esi nusižiūrėjęs?

- Nusižiūrėti visuomet galima, tačiau tapti ambasadoriumi - ne taip paprasta. Na, o kalbant apie šalis, mane labiausiai traukia Rytai arba Lotynų Amerika.

- O kokie tavo paties pirmieji įspūdžiai universitete?

- Labai patiko tradicinė VU fakultetų eisena Gedimino prospektu iki centrinių rūmų. Ypač todėl, jog man teko garbė nešti savo fakulteto vėliavą, nors tai yra antrakursių privilegija. Čia man pagelbėjo aukštas ūgis. Apskritai, šiemet mūsų fakultetas eisenoje ypatingai išsiskyrė, nes sugalvojome temą. Išsinuomojome kadilaką, kuriame sėdėjo naujasis instituto vadovas R. Vilpišauskas, o studentai vilkėjo juodais kostiumais, su juodais akiniais nuo saulės - tarsi asmens sargybiniai. Taigi iš karto atkreipėme visų dėmesį, žmonės juokėsi ir mus fotografavo...