Naujienos

„Jonas Rimša buvo susižavėjęs Pauliu Gauguinu. Neatsitiktinai Pietų Amerikoje lietuvių dailininkas laikomas savu Gauguinu“, – sakė prezidentas Valdas Adamkus.

Lietuvos dailės muziejaus surengtoje J.Rimšos retrospektyvoje „Tropikų šauksmas: Argentina-Bolivija-Taitis“ – net 105 dailininko kūriniai.

„Ši paroda tęsia renginių ciklą, kuriame pristatome Lietuvos dailės muziejui dovanotas išeivijos kūrėjų kolekcijas.

Muziejaus užsakymu monografiją apie J.Rimšos kūrybą rengia parodos kuratorė menotyrininkė Nijolė Tumėnienė“, – „Lietuvos rytui“ sakė muziejaus direktorius Romualdas Budrys.

Dailės muziejaus kolekcija – tik ketvirtadalis parodos.

Keli kūriniai – iš kitų muziejų, o dauguma darbų – iš privačių kolekcijų.

Mėgstamiausias tapytojas

Net keturiolika paveikslų iš savo dailės kolekcijos parodai paskolino kadenciją baigęs prezidentas V.Adamkus. Jau daugelį metų būtent J.Rimšos darbai puošia jo namų sienas.

„Dabar labai tuščia, ateini tarsi ne į savus namus“, – sakė 83 metų V.Adamkus, paklaustas, ar nesunku buvo trumpam išsiskirti su pamėgtais paveikslais.

„Labai liūdna juos nuėmus.

Bandėme vietoj jų pakabinti ką nors kita. Juk turime nemažai paveikslų. Vienus esame patys pirkę, kitus gavę dovanų. Ir vieną atnešiau, ir kitą – ne tas.

Matyt, su J.Rimšos darbais esame suaugę nuo senų laikų.

Tai mūsų gyvenimo dalis“, – žvelgdama į pamėgtus paveikslus muziejuje V.Adamkui pritarė ir jo žmona Alma.

Ji prisiminė J.Rimšą kaip labai šiltą ir įdomų žmogų, kuris niekada neužmiršo savo šaknų.

Kažkada pas Lietuvos atstovą Urugvajuje Kazimierą Graužinį A.Adamkienė matė J.Rimšos tapytą Lietuvos vaizdelį – trobelė, sniegas, eglės, vežimas su arkliu. Dailininkas ilgėjosi namų, tad piešdavo tai, ką prisimindavo.

O pirmąjį tapytojo J.Rimšos darbą A. ir V.Adamkai nusipirko Buenos Airėse užsukę aplankyti dailininko sesers, su kuria Lietuvoje mokėsi toje pačioje gimnazijoje.

Parodoje šis darbas įvardintas kaip „Moters portretas“, nors A.Adamkienė prisimena, kad jis vadinosi „Liūdesys“.

„Šis kūrinys turi savo charakterį. Kasdien į jį žiūrėdamas vis atrandu ką nors nauja. Aš juo žaviuosi ir džiaugiuosi, kad jį turiu. Man jis – neįkainojamas“, – susižavėjimo paveikslu neslėpė V.Adamkus.

Prezidentas jau seniai yra tapęs J.Rimšos ambasadoriumi ne tik tarp išeivijos lietuvių, bet ir Lietuvoje. Jo manymu, J.Rimša iki šiol yra vienas mažiausiai žinomų išeivijos dailininkų.

Todėl svarbu, kad kuo daugiau Lietuvos žmonių pamatytų jo darbus. Ypač jauni žmonės, kuriems J.Rimša galėtų būti pavyzdys ir savo kūryba, ir sugebėjimu svetur išlaikyti lietuviškąją tapatybę.

Rūpėjo, kas vyksta Lietuvoje

- Kuo jus domino J.Rimšos asmenybė, kad kalbėdavotės ištisas valandas? – paklausiau parodą apžiūrinėjančio V.Adamkaus.

- J.Rimšos paveikslai išreiškia jo dvasinę būseną. Jis buvo energingas, be galo jautrus, šiltas žmogus. Tai atsispindi jo paveiksluose.

Jie kupini energijos. Kiekviename paveiksle glūdi judesys, veiksmas, nėra jokio sustingimo. Galbūt todėl ir aš kiekvieną rytą pasižiūrėjęs į tuos paveikslus išeinu labai energingas. (Juokiasi.)

J.Rimša dažnai tapė inkus, jų civilizacijos likučius, išmanė ir tos tautos istoriją.

Su ašaromis akyse kalbėdavo apie vergiją ir žiaurumus tais laikais, kai ispanai viešpatavo Pietų Amerikoje.

- Gal kalbėdavotės ir apie Lietuvos okupaciją?

- Kalbėdavomės. Prisipažinsiu, raginau jį vykti į Sovietų Lietuvą. Bet jis sakė, kad puikiai supranta Lietuvos padėtį ir į tokią Lietuvą nenori važiuoti.

Tiesa, man pavyko įkalbėti, kad jo kūryba turėtų pasiekti tėvynę.

Kadangi turėjau galimybę lankytis Lietuvoje kaip JAV delegacijos narys aplinkos apsaugos klausimais, tuometiniam Dailės muziejaus direktoriui Pranui Gudynui esu atvežęs ne vieną J.Rimšos darbą.

- Kas jus nustebino, kai susipažinote su J.Rimša?

- Mane sužavėjo, kad žmogus, kuris būdamas šešiolikos metų paliko Lietuvą, išlaikė lietuvybę savo širdyje.

Kai būdamas Buenos Airėse nusipirkau pirmąjį J.Rimšos paveikslą, jis man išrašė pažymėjimą.

Tame lape buvo pavaizduotas Lietuvos Vytis ir lietuviškai užrašyta: „Lietuvos dailininkas Jonas Rimša.“

Man beveik iš rankų iškrito tas raštas.

Nuo vaikystės Lietuvos nematęs ir net lietuvių kalbą pamiršęs žmogus niekada nei savo kilmės, nei tautos neišsižadėjo, visada tuo didžiavosi.

Gyveno bohemiškai

- Ar J.Rimša buvo bohemos žmogus?

- Jis gyveno bohemišką gyvenimą. Puikiai prisimenu, kaip jis pasakojo, kad, neturėdamas darbo, be giminių ir pažįstamų atsidūręs Argentinoje, Buenos Airių parke miegodavo po galva pasidėjęs tiesiog laikraštį.

Taip jis pradėjo savo gyvenimą toli nuo Lietuvos. Bet žingsnis po žingsnio ėjo į priekį.

Vienas didžiausių jo laimėjimų – Bolivijoje įkurta meno akademija.

Dauguma šios parodos darbų sukurti už Bolivijos ribų. Mat Bolivijoje prezidento dekretu buvo nustatyta, kad J.Rimšos darbų negalima išvežti iš šalies, nes tai – tautos vertybė, turtas.

- Kalbama, kad jūs padėjote J.Rimšai patekti į Taitį, kur kūrė ir P.Gauguinas?

- Tai pasidarė įmanoma po mano surengtos jo parodos Čikagoje.

Paroda buvo be galo sėkminga. Išpardavėme beveik visus paveikslus.

- Ar J.Rimšos darbus pirko ir lietuviai?

- Vien tik lietuviai. Tad pinigų buvo pakankamai. Aš sutvarkiau visus formalumus, ir jis šešiems mėnesiams išvyko į išsvajotąją žemę – Taitį.

Kaip per atidarymą paminėjo parodos kuratorė N.Tumėnienė, vienas gražiausių P.Rimšos kūrinių, kuris atspaustas ir parodos katalogo viršelyje, yra nutapytas būtent Taityje.

* * *

Nutapė per tūkstantį paveikslų

* J.Rimša (1903-1978) – vienas ryškiausių lietuvių išeivijos dailininkų, apdovanotas aukščiausiu Bolivijos apdovanojimu – Andų kondoro kavalieriaus ordinu. Bolivijos vyriausybė iš dailininko įsigijo apie 300 paveikslų ir perdavė juos svarbiausioms valstybės įstaigoms.

* Dailininkas gimė Svėdasų miestelyje, augo Kaune. Paklusdamas tėvo valiai Vienoje baigė siuvimo ir kirpimo mokyklą. Tačiau svajojo ne apie siuvėjo karjerą, o apie meno mokslus. 1931-1934 m. mokėsi tuo metu stipriausioje visoje Pietų Amerikoje Buenos Airių dailės akademijoje.

* 1943 m. Bolivijoje, Sukrėje, J.Rimša įsteigė meno mokyklą, jai vadovavo. Valstybei pritrūkus lėšų mokykla buvo uždaryta, o J.Rimša, atsirinkęs dvidešimt vieną gabiausią mokinį, įsteigė privačią dailės mokyklą. Šios mokyklos auklėtiniai tapo žinomi kaip Rimšos grupė. Savo mokinius jis rėmė finansiškai, ne vieną jų savo lėšomis išsiuntė mokytis į Europą.

* J.Rimša nuolat keliavo. Gyveno Argentinoje, Bolivijoje, JAV, Taityje. Persikeldamas į naują vietą dažnai sudegindavo savo ankstesnius paveikslus. Atšventęs 50-metį pareiškė, kad nori tapyti kitaip, ir uždraudė išleisti apie jį parašytą monografiją.

* Dailininkas yra nutapęs per 1000 paveikslų, surengęs daugiau nei 30 parodų.

Rūta MIKŠIONIENĖ LR korespondentė