Naujienos

Svarbiausia – neprarasti optimizmo. Tokia filosofija vadovaujasi Afganistane nuo balandžio dirbantis Europos Sąjungos specialusis atstovas Vygaudas Ušackas. Jis jau pelnė su juo dirbančių asmenų pagarbą. Bet kad visos ES misija būtų sėkminga, to nepakaks.Tremtis ar karjeros šuolis?

Nauja galimybė dar labiau atsiskleisti, o gal savo kailiu patirti, ką reiškia bombų sprogimai pakelėse?
Tokiomis kone pašaipiomis spėlionėmis į Afganistaną buvo išlydėtas buvęs Lietuvos užsienio reikalų ministras V.Ušackas. Nedaugelis tuomet galėjo ir iki šiol negali paaiškinti, koks lietuvio kelionės tikslas.
Galų gale ir pats V.Ušackas iš pradžių vargu ar įsivaizdavo, ką jis – Europos Sąjungos diplomatinės misijos Afganistane vadovas – veiks toje šalyje. Ką tokiame tolimame, skurdžiame ir smurto draskomame krašte iš viso veikia ES?
Juk jei palyginsime su NATO, Bendrija negali pasigirti nei įspūdingu misijos finansavimu, nei įtaka.
Tačiau optimistu save laikantis V.Ušackas į naujas pareigas žiūri kaip į dar vieną rimtą iššūkį. Ir bando savo energija uždegti visus: nuo pavaldinių, kolegų iš kitų institucijų, žurnalistų iki paprastų afganų.

Kalbų skirtumai – ne kliūtis

Vietiniai – netgi ir dirbantys su V.Ušacku – lietuvio pareigūno pavardę ištaria sunkiai.
„Usaškac, Usakas... Ak, kaip jūs, po galais, ištariate tokį žodį“, – liežuvį laužo net užsienio žurnalistai.
Ar tai tik nebus blogas ženklas, kad apie lietuvio užimamas pareigas ir jų svarbą dar niekas nežino?
Bent jau smalsumo ir dėmesio kraštui, iš kurio atvyko ES pasiuntinys, vietos gyventojams netrūksta.
Antai aukštos tvoros apsuptoje Europos Sąjungos atstovybėje prieš atvykstant V.Ušackui puikavosi didžiulis plakatas, kuriame iš paukščio skrydžio nufotografuota Trakų pilis.
„Mums šis vyras labai patinka, – galva energingai linkčiojo jaunas, gal 20 metų afganas padavėjas, kuris kiek sutrikęs svarstė, ką patiekti – ar arbatos, ar vyno. – Ambasadorius yra labai draugiškas, mandagus.“
ES misijoje dirbantys afganai pernelyg nesukdami galvos vadina V.Ušacką būtent taip – Ambasadorius.
Iš didžiosios raidės. Ir nors ne visi jie žino, kur yra toji ES, mokanti jiems atlyginimus, misijos vadovas čia – itin svarbus ir gerbiamas asmuo.
V.Ušackas tarsi kuklinasi vertindamas savo kalbų mokėjimo įgūdžius, kurie daugelį priverčia kilstelėti antakius.
Antai su žurnaliste iš Danijos jis laisvai bendrauja daniškai, su apsaugininkais britais sveikinasi angliškai su britišku akcentu, o jau išmoktais puštūnų arba dari kalbų žodžiais šypsodamasis apsikeičia su vietos gyventojais.

Pranoko savo pirmtaką italą

Aplinkinius užbūręs V.Ušackas tik dar sykį patvirtino savo, kaip viešuosius ryšius labai gerai išmanančio žmogaus, reputaciją. Tai krinta į akis vos ne kiekviename žingsnyje.
„Mano tautietis V.Ušacko pirmtakas sėdėdavo savo kabinete užsidaręs ir dažnai nė nesisveikindavo su pavaldiniais. O jūs tik pažiūrėkit į šį vyruką – kaip stengiasi, tikras italas, ar ne?“ – šypsodamasis V.Ušacką su buvusiu ES pasiuntiniu Afganistane italu Ettore Sequi palygino kolega žurnalistas.
Tuo tarpu V.Ušackas neformalių pokalbių metu laido juokelius, leidžia visiems atsipalaiduoti ir pasijusti tarsi draugų būrelyje.
Apgaulingas jausmas. Lietuvis merkia akį ir vos ne tiesiogiai prisipažįsta – norėtų išvengti sudėtingesnių klausimų. Juk šiaip ar taip Afganistane dirba vos du mėnesius.

Baimė pasakyti per daug

„Afganistane ką nors pakeisti reikės labai labai daug laiko“, – pabrėžia V.Ušackas ir padaro reikšmingą pauzę. Netoliese sėdintis jo patarėjas akivaizdžiai įtempia ausis.
„Patys matote, ką padarė dešimtmečiai konfliktų, o dar sudėtinga kultūra. Žinoma, mes turime čia būti kiek galima trumpiau. Bet kad mūsų jauni vyrai bei moterys galėtų kuo greičiau grįžti namo, turime dar daug pasistengti“, – sako V.Ušackas.
„Vakar kalbėjau su generolu Stanley McChrystalu ir pasakiau jam, kad numatyta karių išvedimo pradžios data – 2011 metų vasara yra nereali. Jis su tuo sutinka.
Kita vertus, negalime juk pasilikti čia amžinai, o ir afganai negali tapti išlaikytinių tauta“, – aiškina ES atstovas.
Kad pasisektų, esą tereikia geresnio koordinavimo ir bendravimo tarp visų tarptautinių organizacijų, dirbančių Afganistane.
„Ar tai reiškia, kad NATO ir ES bendradarbiavimas Afganistane šlubuoja?“ – klausiu ir ne pirmą sykį pastebiu nežymų raukymąsi – nemaloni tema.
Tačiau kalbas apie trintį tarp NATO bei ES atstovų V.Ušackas energingai neigia ir tikina, kad jo santykiai su tarptautinių saugumo palaikymo pajėgų (ISAF) vadu generolu S.McChrystalu – kuo puikiausi.
Pokalbio metu (gegužės pabaigoje. – V.S.) dar niekas neįtarė, jog S.McChrystalas netrukus bus atleistas iš pareigų už kritiškas kalbas JAV administracijos atžvilgiu.
Generolas jas pasakė ne kam kitam, o žurnalistams „neoficialių pokalbių“ metu.
Tarsi nujausdamas ką negera, tarsi bijodamas, kad Ambasadorius neprišnekėtų, ko nereikia, jo patarėjas iš pradžių nervingai kelis sykius kosteli, o tada mandagiai įsiterpia į pokalbį.
„Tikrai nėra jokios trinties, puikiai bendradarbiaujame“, – žvilgčiodamas į tuštėjančias vyno taures tvirtina V.Ušacko patarėjas.
Pats V.Ušackas jau kiek vėliau lyg netyčia prasitars, koks iš tikro yra tas NATO ir ES bendradarbiavimas.
„Neseniai lankiausi Herate. Ten NATO atstovai ir ES policijos (EUPOL) misijos pareigūnai tik prieš man atvažiuojant pirmą sykį susitiko. Nors abi misijos veikia jau senokai“, – pridūrė lietuvis.

Šalies rakštis – korupcija

Suderinti interesus, kai skiriasi įtaka ir galia, – nepaprastai sunku. Tik kitąmet metinis ES misijos Afganistane biudžetas pasieks 200 mln. eurų, kurie bus skirti įvairiems projektams šalyje.
Dar milijardą, anot V.Ušacko, pridės pavienės ES šalys, su kuriomis koordinuojamas lėšų skyrimas.
„Sunku lygintis su amerikiečiais, kurie kasmet vien socialiniams ir ekonominiams projektams skiria apie 30 mlrd. dolerių. Bet mes mėginame dėlioti savo prioritetus ir koordinuoti veiklą“, – teigia lietuvis.
Sunkiausia, ES pasiuntinio teigimu, yra ne gauti, o paskirstyti pinigus. „Taip, aš galiu prašyti pinigų iš Briuselio, nors tam turi pritarti ir visos 27 ES šalys, bet esmė – kaip tuos pinigus panaudoti“, – sako V.Ušackas.
Primenu diplomatui ne sykį girdėtus Afganistano vietos valdžios nusiskundimus – esą šalies vyriausybė pirmoji gauna teisę į ES teikiamas lėšas. Provincija lėšų kartais ir nesulaukia.
„Taip, viena pagrindinių problemų yra korupcija.
Neturime iliuzijų – Afganistanas vargu ar kada garsės kaip sėkmingiausiai su korumpuotais pareigūnais kovojanti šalis.
Bet pastangų jie deda“, – nutęsia V.Ušackas, nors jo paties veide aiškiai matyti abejonė.
Iš tiesų: Kabulo gatvėse kabo milžiniški plakatai, kuriuose pavaizduoti demonstratyviai atkišę rankas pareigūnai. „Neimsiu kyšio, o tu?“ – skelbia plakatas vienoje labiausiai korumpuotų pasaulio valstybių.

Policininkų rūpesčiai

EUPOL, kurios tikslas – rengti Afganistanui policijos pareigūnus, nė žodeliu neužsimenama apie galimą korupciją.
EUPOL misijoje dirbantys keli šimtai policijos pareigūnų iš Bendrijos šalių, tarp jų ir Lietuvos, užsiėmę kitais rūpesčiais – vietos policininkus tenka visko mokyti iš naujo.
Net ir tuos pareigūnus, kurie EUPOL rengiamus kursus lanko ne pirmą sykį.
„Daug vietos policininkų žūva tarnybos metu, dezertyruoja, o dėl stulbinamo neraštingumo juos mokant reikia turėti labai daug kantrybės ir laiko – pastarojo mums trūksta“, – pasakojo vienas danų pareigūnas.
„Ir finansavimo. Mums trūksta žmonių, kurie galėtų efektyviai veikti visoje šalyje ir greičiau mokyti vietinius.
Bet daugiau žmonių nėra, nes nėra finansavimo“, – antrino suomių pareigūnė.
Ne vienerių metų patirtį tarptautinėse misijose turinti Lietuvos policininkė Rasa Juškevičienė teigia puikiai žinanti lietuvių policininkų darbo sąlygas.
„Bet kai pamačiau vietinių... sunku net patikėti“, – linguodama galva teigė R.Juškevičienė, kartu su lietuvių kariais dirbanti Goro provincijoje.
Tačiau patys afganų policininkai būriui žurnalistų vėliau prasitarė – jiems trūksta ne šiaip finansavimo ir priemonių dirbti savo darbą.
„Trečią mėnesį negauname atlyginimo“, – prisipažino maždaug 20 metų pareigūnai.
Pareigūnai vis nervingai žvilgčiojo į baimę keliantį afganų policijos pulkininką. Policininkai paaiškino, kad ES mokamus atlyginimus dalija būtent jis – naujutėliais kaubojiškais batais pasipuošęs į ketvirtą dešimtį įžengęs kresnas vyras.
„Teisingai padalija“, – ironijos neslėpė vienas policininkų, rodydamas į savo apiplyšusius batus.
Todėl nenuostabu, jog policija yra viena institucijų, kuria afganai pasitiki mažiausiai.

Keliuose nėra taisyklių

Žinoma, kasdienis smurtas taip pat nepalengvina eilinių pareigūnų darbo. Chaotiškose Kabulo gatvėse, kuriose lyg muziejuje stovi vos du veikiantys šviesoforai, niekas nepaiso kelių eismo taisyklių. Jų tiesiog nėra.
Sustoti prie degančio raudono šviesoforo signalo – kone iššūkis arba net įžeidimas. O važiavimas ne sava eismo puse priešpriešinio automobilio vairuotojui po nosimi ar gatvėmis drąsiai vaikštantys pėstieji – įprastas reikalas.
Ir nieko čia drąsaus, viskas – Alacho valioje, tad kam tie šviesoforai? Tokio požiūrio laikosi ir vairuotojai.
Vieninteliai, kurie gali stabdyti eismą Kabule, yra policininkai. Patikros postų žiedą visame mieste įrengę pareigūnai panorėję gali stabdyti bet kurį automobilį ir reikalauti patikrinti jį ir jo keleivius.
Net jeigu patikrinimas – tik formalumas.
Mat skaityti nemokantis pareigūnas pasą dažnai laiko aukštyn kojomis.

Bendruomenėse nieko nauja?

Po keleto tokių patikrų ir, rodos, tik per plauką išvengę susidūrimų kelyje atvykstame pas kitą afganų pareigūną – žmogų, kuris atsakingas už vienos Kabulo bendruomenės plėtrą.
Išgirstame, kad Jungtinių Tautų Organizacijos remiama programa, pagal kurią Kabulo mikrorajonai įgyja galimybę susitvarkyti bendruomenėje, spręsti buities problemas, veikia kuo puikiausiai. Ir parodo tai turinčią pagrįsti lentelių raizgalynę.
Joje tarsi sovietiniais laikais penkmečio planas viršijamas – už numatytus pinigus pastatyta daugiau namų, nutiesta daugiau puikių vandentiekių, griovių ar gatvių.
Bendruomenių išrinktos atskiros vyrų ir moterų tarybos esą puikiai bendrauja tarpusavyje ir su užsienio donorais.
Tačiau apsilankius išliaupsintose bendruomenėse žmonių akyse matyti baimė – neprišnekėti, ko nereikia
Bet vis vien prasitaria – moterys, nors ir sudariusios savo tarybą, iš esmės jokio sprendžiamojo balso neturi.
Afganų pareigūno aiškinimai, kaip bendruomenėje puikiai sugyvena tradiciškai nesutariančios chazarų ir puštūnų etninės grupės, išsisklaido kaip dūmas. Puštūnų bendruomenėje beveik nėra, mat visi pabėgo arba negavo paramos.
Tokią padėtį puikiai pailiustruoja šiukšlynas, kuriuo paverstas kadaise čia gyvenusios puštūnų šeimos kiemas. O chazarų kiemai spindi švara ir tvarka.
Vos už kelių šimtų metrų Kabulo gatvėse tvyro visiška netvarka – policininkai ima kyšius. Tokiu pat būdu į miestą patenka ir talibų savižudžiai, kurie vėliau susisprogdins gatvėse.

Žodžiai ir veiksmai nesutampa

V.Ušackas galiausiai konstatuoja – bendrauti su Afganistano pareigūnais nėra lengva.
„Viena sako, antra galvoja, trečia daro, ir viskas keičiasi labai greitai.
Dar reikia priprasti“, – pabrėžia V.Ušackas. Tačiau, pasak lietuvio, optimizmo prarasti jokiu būdu nevalia.
Galbūt todėl V.Ušackas taip energingai šnekėjo ir apie mano viešnagės dienomis vykusį didįjį afganų susirinkimą – Loja džirgą. Šiais metais ji vadinta Taikos džirga.
Į jos pristatymą Afganistane reziduojantiems ambasadoriams žurnalistų būrį įtraukęs V.Ušackas įsitaisė garbingoje vietoje – šalia JAV ir Vokietijos ambasadorių, priešais Taikos džirgos organizatorių Farooqą Wardaką. Šis akivaizdžiai išsisukinėja nuo gražių, tarsi į saldainių popierėlį įvyniotų, bet vis dėlto kandžių ambasadorių klausimų.
V.Ušackas mėgino kitą taktiką – iš pradžių apipylė F.Wardaką liaupsėmis už puikų Taikos džirgos organizavimą. O tada nekaltai paklausė, kokių realių žingsnių galima būtų tikėtis.
Atsakymas buvo jau ne pirmą kartą girdėtas Afganistane: „Talibai yra mūsų broliai. Kodėl liejame kraują? Verčiau siekime taikos.“
Šalia sėdintis Afganistano prezidento Hamido Karzai jaunesnysis brolis Ahmedas Wali Karzai linkčiojo galva.
Ir skvarbiu žvilgsniu tarsi patvirtino, kas bus tiems, kurie nenorės siekti taikos H.Karzai pasiūlytomis sąlygomis.

Gubernatorius buvo tiesmukas

Tačiau svarbiausia Afganistane – įtaka. O ją turi kone kiekvienas bent kiek svarbesnis žmogus. Užsitikrinti ją siekiama įvairiausiais būdais.
Antai Afganistano šiaurėje esančios Balcho provincijos gubernatorius Ustadas Atta Mohammadas Nooras sostinėje Mazari Šarife sėdi paauksuotoje kėdėje.
Aršus kovotojas prieš sovietų valdžią bei talibus pelnė ne tik aplinkinių pagarbą bei paramą, bet ir H.Karzai įtarumą.
Šios valstybės prezidento ir U.A.M.Nooro keliai susikirto ne kartą. Bet pastarasis buvo pernelyg įtakingas, kad H.Karzai ryžtųsi visam laikui pašalinti jį iš posto.
Juo labiau kad U.A.M.Nooras garantuoja saugumą ir stabilumą provincijoje.
Tačiau trintis išliko, ypač dėl pinigų.
„Taip, kai kas nepatenkinti, kad ES piniginę paramą pirmiausia skiria centrinei valdžiai“, – gubernatoriaus nepasitenkinimo šaltinį pripažįsta V.Ušackas.
Susitikimas su gubernatoriumi iš pradžių nežada nieko gero. Ištaiginguose gubernatoriaus rūmuose gaiviai vėsu, tačiau varginantis 49 laipsnių karštis lauke V.Ušacką bei U.A.M.Noorą verčia greičiau spręsti reikalus.
ES pasiuntinio pasakojimas apie Bendrijos paramą Afganistanui, įskaitant Balcho provinciją, nesužavi gubernatoriaus.
Nuobodžiaujančio buvusio karo vado akys akivaizdžiai klajoja po salę – suprask, ne pirmas ir ne paskutinis vakariečių pareigūnas, su kuriuo tenka susitikti tik iš mandagumo.
Gubernatoriaus laikysena kaipmat pasikeičia, kai ES pasiuntinys prabyla apie pinigus.
Bet susidomėjimas greit dingsta, mat ES sumos – 200 mln. eurų finansavimas per metus – nepadaro šiam vadovui didelio įspūdžio. Juk vien iš amerikiečių galima tiek gauti per mėnesį.
Į kelis kartus V.Ušacko diplomatiškai pakartotą klausimą „tai kokios paramos jums dar reikia?“ U.A.M.Nooras konkrečiai neatsako. Bet leidžia suprasti, jog norėtų labiau tiesioginio ES ir Balcho provincijos bendradarbiavimo.
V.Ušackui prabilus apie moterų teises, gubernatoriaus veidas iš viso paniursta. O atsisveikinant iš jo lūpų išsprūsta daug ką pasakanti frazė: „Atleiskite, ambasadoriau, bet mums to negana.“

Daugiau klausimų nei atsakymų

Tampa akivaizdu, kad daugiausia, ką pasiekė V.Ušackas vizito Mazari Šarife metu, – tai akis į akį susitiko su legendiniu U.A.M.Nooru.
Tik kažin ar užmegzti kontaktai, kuo V.Ušackas taip rūpinasi, bus itin vertingi. Todėl kyla klausimas – ar verta ES čia iš viso būti?
„Mes galime padaryti tai, ko negali NATO. Tarkime, mokyti policininkus, pasieniečius.
Taip užtikrintume ir greitesnę NATO karinės misijos pabaigą, kad mūsų broliai ir seserys sugrįžtų į savo namus“, – įsitikinęs V.Ušackas.
Tačiau jei Bendrijai abejonių nekyla, nereiškia, kad jų nėra čia – Afganistane.
Su ES misija kaip nors susiję afganai sutartinai tvirtino esantys patenkinti Bendrijos buvimu. Tačiau daugelis paprastų afganų niekaip negalėjo apsispręsti, ar labiau norėtų vakariečių pasitraukimo, ar jų finansavimo šaltinių.
V.Ušackas pripažįsta, kad padėtį Afganistane reikia vertinti realistiškai, todėl greitų rezultatų tikėtis neverta.
Vadindamas save tiesiog pasiuntiniu, diplomatas pripažino, kad Briuselis kartais tikisi pernelyg greitų ir konkrečių rezultatų
„Reikia pamatyti realią terpę. Būnant Vilniuje ar kitose ES sostinėse galima pamanyti, kad viskas čia lengvai išsprendžiama.
Tačiau tiesiogiai viską patyrus, pamačius, kas dedasi konkrečioje vietoje, iš karto kyla daugiau klausimų nei atsakymų“, – kalbėjo V.Ušackas.
Lietuvis sako žinantis tik tai, ką jam teks daryti – plėsti bendradarbiavimą ir koordinavimą su afganų valdžia, tarptautinėmis organizacijomis bei valstybėmis.
Norint tai padaryti, vien puikių V.Ušacko organizacinių gebėjimų neužteks.
Į ES atstovus Afganistane vis dar žiūrima atsargiai, nors Bendrijos atliekamą darbą sunku paneigti.
Savo ruožtu abejonių turi ir Briuselis.
Bet tiltų tarp Briuselio ir Kabulo statybomis užsiėmęs V.Ušackas nepraranda optimizmo. Jo išties nėra ko prarasti. Nors Lietuvoje V.Ušacko išvykimas į Afganistaną buvo vadinamas tremtimi, Kabule apie tai beveik nieko nežinoma.
Tolimoje šalyje lietuvio postas vertinamas kaip tramplinas atlikti karjeros šuolį.
Esą tereikia gerai pasirodyti Afganistane, kuriame Europos Sąjunga turi būti labiau matoma. O būti matomas V.Ušackas ir nori, ir, atrodo, gali.

* * *

ES misija Afganistane

Europos Komisija savo atstovybę Afganistane įkūrė 2002 metų vasarį, o ES tapo viena didžiausių šios karų nuvargintos šalies donorių.
Nuo 2002 iki 2009 metų ES Afganistanui tiesiogiai skyrė 1,8 mlrd. eurų paramos, įskaitant 282 mln. eurų humanitarinę pagalbą.
Apie 70 proc. ES paramos tenka centrinei Afganistano valdžiai, likusi dalis – atskirai finansuojamiems projektams.
Pagrindinės ES veiklos kryptys yra provincijų ekonominė, saugumo, žemės ūkio plėtra, sveikatos apsauga.
Didžioji lėšų dalis tenka įvairiems kaimo plėtros projektams – pavyzdžiui, vietos ūkininkai skatinami kultivuoti alternatyvą aguonų derliui, jiems sudaromos sąlygos auginti kviečius, migdolus.
Taip pat remiami infrastruktūros ir rekonstrukciniai projektai – automobilių kelių, geležinkelių tiesimas.
Siekiama stiprinti ir vietos valdžią.
Itin daug dėmesio skiriama 2007 metais įkurtai ES policijos misijai – EUPOL. 265 pareigūnai iš 22 Bendrijos valstybių, tarp jų ir Lietuvos, moko Afganistano policininkus. Šie savo ruožtu vėliau mokys savo kolegas afganus.
ES misijos Afganistane biudžetas pernai buvo 150 mln. eurų. Tikimasi, kad šiemet jis išaugs iki 200 mln. eurų.
ES specialiuoju pasiuntiniu Pakistane ir Afganistane bei ES misijos vadovu šioje šalyje V.Ušackas tapo vasarį. Jį iš kelių kandidatų pasirinko ES aukštoji įgaliotinė užsienio reikalams ir saugumo politikai Catherine Ashton.

Vaidas SALDŽIŪNAS
LR spec. korespondentas, Afganistanas