Naujienos

Oskaras Koršunovas - vienas žymiausių teatro režisierių Lietuvoje. Nuolatiniuose kūrybiniuose eksperimentuose gyvenantis vyras neseniai grįžo iš gastrolių Gruzijoje, kur viešėjo pirmąjį kartą. Neišsemiamais įspūdžių lobynais menininkas sutiko pasidalinti ir su DELFI skaitytojais.

- Tai jūsų pirmoji viešnagė Gruzijoje?

- Pirmoji. Taip jau išėjo, kad nei tais tarybinias laikais, kai buvome vadinamoios „broliškos respublikos“, nei vėlesniais - Gruzijoje viešėti neteko, tačiau visuomet jutau kultūrinį ryšį. Pradedant draugų pasakojimais apie gruzinų vaišingumą, jų papročius... Taip pat neišdildomą įspūdį yra palikęs Eimunto Nekrošiaus spektaklis "Pirosmani, Pirosmani" apie garsųjį gruzinų menininką. Na ir, žinoma, gruzinų kinas. Vienas mano mėgstamiausių režisierių - Otaras Joseliani. Ir atvykus į Tbilisį, viskas atrodė kaip gruzinų filmuose. Beje, viena iš mano stalo knygų yra gruzinų filosofo Merabo Mamardašvilio. Gruzinai turi ypatingą humoro ir poezijos pojūtį, kuris atsispindi ir gyvenime, ir mene. Ypač įdomus yra jų lėlių teatras.

- Kas šioje šalyje Jums paliko didžiausią įspūdį?

- Karas ir tikėjimas. Tik atvykęs į Gruziją, supratau kaip esu paveiktas propagandos. Iš tiesų, viskas yra kitaip. Gruzija yra tiesiog virtusi įkaite didžiųjų valstybių žaidimo, kurios sprendžia savo strategijas, kurios neatsižvelgia į mažas tautas, jų kultūrą, papročius, likimą, galiausiai į pačius žmones. Rusija eilinį kartą pasirodė esanti absoliuti agresorė, vieną daranti, kitą kalbanti. O Europa tiesiog užmerkia akis. Aš irgi prieš važiuodamas į Gruziją buvau skeptiškai nusistatęs dėl išskirtinės Lietuvos pozicijos Europos Sąjungoje Gruzijos atžvilgiu. Ir tikrai, ji nėra pragmatiška, bet teisinga. Dabar aš ja didžiuojuosi. Globalizacija su pragmatiška verslumo dvasia tiktai gimdo blogį ir tai akivaizdžiausia nuolat iškylančiuose skauduliuose - karo židiniuose, kaip kad Gruzijoje. Visos tos strategijos nevertos vaiko ašaros. Sąžinės nebuvimas priveda prie totalios vertybių ir, galiausiai, ekonominės krizės.

Kitas dalykas - tikėjimas. Nesu matęs taip giliai ir gražiai tikinčios tautos. Krikščionybė į Gruziją atkeliavo su pirmaisiais apaštalais: pirmieji misionieriai ten buvo Evangelijose minimi apaštalai. Taigi, Krikščionybė ten siekia beveik du tūkstančius metų, o valstybine religija ji tapo ketvirtame amžiuje. Ten neapsakomo grožio vienuolynai ir cerkvės, statytos IV-VI amžiuose. Taip pat aplink senąją sostinę kalnuose matyti olos - pirmųjų krikščionių vienuolių gyvenimo ir maldos citadėlės. Gruzinų istorija yra nuolatinės kovos už savo tikėjimą istorija, juk aplinkui musulmoniški kraštai.

Vieną rytą ant tilto, tiesiai prieš mūsų viešbutį, susirinko labai daug žmonių, šventiškai apsirengusių jaunų ir senų, vienuolių procesijos su kryžiais, ikonomis, žvakėmės. Jie mėtė upėn gėles. Kai mes paklausėme, kas čia vyksta, mums papasakojo tūkstančio metų senumo istoriją, kad kitatikiams užėmus Tbilisį šventos relikvijos, ikonos buvo suneštos ant to tilto, o gruzinai buvo verčiami eiti tas šventenybes niekinti, spiaudyt ir trypti. Kas nesutiktdavo, tiems nukirsdavo galvas ir mesdavo į upę. Tokiu būdu dauguma miesto gyventojų buvo nužudyti, nes niekas nesutiko išsižadėti savojo tikėjimo. Tokių dienų gruzinų istorijoje yra labai daug, kaip ir šventųjų kankinių, kurių atminimas saugomas cerkvėse. Jos nevirto muziejais, jos gyvos, pilnos tikinčiųjų. Beje, komunizmo laikais jų bažnyčia buvo persekiojama netgi daugiau negu Lietuvoje. Buvo uždarytos beveik visos šventyklos. Bet dabar jaučiamas didžiulis tikėjimo atgimimas, galbūt tai susiję ir su karu. Dabartineje situacijoje didžiausias autoritetas jiems yra ne prezidentas, o jų patriarchas, kuris, beje, ir prikėlė jų bažnyčią. Žmonės tai vadina Lozoriaus stebuklu.

Gruzinai nebūtų gruzinais – nepaisant akivaizdaus skurdo ir bedarbystės, jie nepraranda linksmo būdo ir vaišingumo. Ir tai daro bene didžiausią įspūdį. Prie stalo keldami tostus gruzinai užmiršta visus savo vargus. Jų virtuvė labai gera, neįmanoma neapsivalgyti, ypač tais chinkaliais. Tai tokie didžiuliai koldūnai, kurių „statusas“ prilygsta mūsų cepelinams.

Ir dar - negalima nepaminėti garsiųjų Tbilisio pirčių, kurias buvo aprašęs dar Puškinas. Tai visiškai unikalios pirtys, pastatytos ant karštų sieros versmių. Nuo jų kildinamas Tbilisio pavadinimas

- Kuo skiriasi publika Lietuvoje ir Gruzijoje?

- Temperamentu. Dosnesnė plojimams, nors galbūt ir čia pasireiškia jų svetingumas. Ir dar. Pastebėjau, kad šalyse, kurios išgyvena sunkmečius, teatras priimamas daug nuoširdžiau. Taip buvo ir per gastroles Sarajeve bei Kosove.

- Kiek laiko viešėjote Gruzijoje?

- Nepilną savaitę, bet pamatėme ir išgirdome tikrai daug, nes gruzinai su pasididžiavumu pasakoja ir rodo savo šalį.

- Ar žadate sugrįžti į šią šalį?

- Taip. Gruzinų teatras kviečia mane statyti spektaklį. Man tai įdomu, nes tokioje egzistenciškai ribinėje situacijoje, kurioje yra visa šalis, teatras įgauna didesnę svarbą. Ir pats darbas tampa atsakingesnis, iškyla tokios temos, kurios neaktualios saugioms visuomenėms.

- Ką reiškia žodis „tėvynė" gruzinui ir ką lietuviui, galbūt galėtumėte palyginti?

- Dabar gruzinams žodis tėvynė reiškia maždaug tą patį, ką mums reiškė 91-ųjų sausio 13-ąją.

Viltė Žukauskaitė