Naujienos

Izraelį ir žydų tautą su pokomunistinėmis Vidurio ir Rytų Europos valstybėmis sieja labai specifinis problemų ir potencialių galimybių rinkinys. Šiandien, prabėgus dviems trečdaliams amžiaus nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos ir dviem dešimtmečiams po sovietų imperijos žlugimo, ši pasaulio dalis vis dar lieka nesuprasta – bent jau iš žydų ir Izraelio perspektyvos žvelgiant.

Atėjo laikas pasitelkti logiką sprendžiant problemas, kuriose pernelyg dažnai aistros nustelbdavo sveiką protą. Izraelis ir Vidurio bei Rytų Europos šalys turi daug bendro, tad radus sutarimą dėl bendros žydų ir etninių šio regiono tautų kančių istorijos įmanoma nutiesti kelią vaisingam bendradarbiavimui.

Ilgus šimtmečius platus teritorijos ruožas, įspraustas tarp vokiškai kalbančių ir rusų žemių, nuo Baltijos iki Juodosios jūros, buvo didžiausios žydų bendruomenės pasaulyje namai. Šiandien šiame regione yra, abėcėlės tvarka, Baltarusija, Čekija, Estija, Latvija, Lenkija, Lietuva, Moldova, Rumunija, Slovakija, Ukraina ir Vengrija.

Paini ir skaudi praeitis

Kai vėlyvaisiais viduramžiais žydai buvo persekiojami ir vejami iš vokiškai kalbančių kraštų, tūkstančiai jų pajudėjo į rytus – kartais vietos valdovų kvietimu. Maždaug 500 metų (o kai kuriais atvejais ir daug ilgiau) žydai gyveno čekų, slovakų, lenkų, rumunų, vengrų, ukrainiečių, lietuvių ir kitų tautų kaimynystėje. Būta persekiojimo laikotarpių, tačiau ir abiem pusėms naudingo bendradarbiavimo metų.

Ankstesniais amžiais pavieniai žydų engimo atvejai buvo motyvuojami religija, nors buvo ir ekonominių konfliktų. Tačiau XIX ir XX a. iškilęs nacionalizmas pakurstė ir antisemitizmo augimą.

Tautinės daugumos į žydus ėmė žiūrėti kaip į priešus ar kliūtis jų nacionaliniams siekiams. Tariamame konflikte buvo ir naujų elementų. Pradėjo įsigalioti požiūris į žydus kaip į neasimiliuojamą mažumą, tarp vietos gyventojų ėmė plisti mintis, kad žydai yra priešo, valdančiųjų tautų (vokiečių, vengrų ar rusų), sąjungininkai bei korumpuojančios modernybės nešėjai. Prie to prisidėjo ir giliai įsišaknijęs pyktis, kad kai kurie žydai tapo antinacionalistinių kairiųjų ideologijų šalininkais.

XX amžiuje persekiojimas šiame regione stiprėjo, jį kurstė vietinės fašistų partijos ir dideli antisemitiniai judėjimai. Viso to kulminacija, žinoma, buvo holokaustas. Daugybė Vidurio ir Rytų Europos gyventojų kolaboravo su vokiečiais – tiek individualiai, tiek kaip įvairių judėjimų nariai – ir buvo žydus žudžiusių vokiečių dalinių savanoriai.

Tad žydų kolektyvinėje atmintyje ryškus antisemitinis santykių su Vidurio ir Rytų Europos gyventojais aspektas. Beveik be išimčių visi žydai iš čia pabėgo arba buvo išžudyti. Antisemitizmas ir netgi pogromai neišnyko net ir po karo. Sovietų okupacijos pabaigoje ir posovietiniais metais Vidurio ir Rytų Europoje atsigaunant nacionalizmui, daugelis šių šalių – arba bent jau svarbūs jų visuomenių elementai – istorinius antisemitus ėmė skelbti didvyriais, bet ne tiek dėl jų veiklos prieš žydus, kiek dėl jų kovos su komunistais.

Tačiau ką reikia manyti, kai – paimkime tik vieną pavyzdį – Ukraina entuziastingai reabilituoja ir įamžina tokį vadą kaip Semionas Petliūra, kuris atsakingas už tiek daug žydų mirčių?

Vis dėlto tai dar ne visa istorija. Kaip minėjau, būta ir ilgų vaisingo bendradarbiavimo bei draugystės tarp žydų ir jų kaimynų laikotarpių. Galingos jėgos Vidurio ir Rytų Europoje per pastarąjį šimtmetį, kai ten dar gyveno nemažai žydų, priešinosi arba bent jau nepritarė antisemitizmui.

Pavyzdžiui, Lenkijos socialistai ir Lenkijos nepriklausomybės kovų vadas Jozefas Pilsudskis manė, kad antisemitizmas kenkia Lenkijos nacionaliniams interesams ir yra dėmė šalies garbei.

Užuot laikius šiuolaikinę Vidurio ir Rytų Europą bei jos istoriją visuotinio antisemitizmo židiniu, daug tiksliau būtų joje įžvelgti kovą dėl antisemitizmo – kovą, kurioje įvairios grupės ir pavieniai žmonės laikėsi skirtingų požiūrių.

Gruodį Jeruzalėje vykusiame Pasaulio antisemitizmo forume Lietuvos užsienio reikalų ministras Vygaudas Ušackas paklausė: „Kaip gali būti, kad kol vieni lietuviai rizikavo gyvybėmis gelbėdami savo žydų kilmės kaimynus, kiti vykdė nusikaltimus ir siuntė juos į mirtį?“ Nors skaičiai abiejose pusėse nebuvo proporcingi (didžioji Lietuvos visuomenės dalis žydų naikinimą stebėjo su entuziazmu arba šaltu abejingumu), vis tiek reikia pateikti klausimą - kaip kiekvienos iš šių šalių žmonės rinkosi puses šioje kovoje ir ko galime pasimokyti iš šio proceso?

Šiuo atžvilgiu Vidurio ir Rytų Europos istorija nė kiek nesiskiria nuo Vakarų Europos. Panagrinėjus Prancūzijos istoriją – jau nekalbant apie Vokietijos ar Austrijos – paaiškėja, kad šiuos du regionus sieja gerokai daugiau paralelių nei paprastai matoma.

Taigi nereikia nei idealizuoti, nei demonizuoti istorinių žydų santykių su Vidurio ir Rytų Europos tautomis. Taip pat svarbu suprasti, kad nors šių šalių nuosaikūs konservatoriai, liberalai ir socialdemokratai buvo draugiški ar bent jau abejingi žydų klausimui, didžiausi priešai telkėsi kraštutinėje dešinėje – socialiniai reakcionieriai ir bekompromisiai nacionalistai – bei kraštutinėje kairėje – komunistai, ypač po to, kai jie paėmė valdžią.

Kraštutiniai dešinieji norėjo išžudyti arba ištremti žydus, o kraštutiniai kairieji siekė prievartinės asimiliacijos, kuri sunaikintų žydų bendruomenę ir religiją.

Akivaizdu, kad pirmieji buvo daug blogesnė perspektyva, tačiau ir pastarieji padarė milžiniškos žalos ir sukėlė neapsakomų kančių. Vis dėlto žydai kol kas daugiausia pripažino tik vieną šios lygties pusę.

Nacių veiksnys ir holokaustas

Vidurio ir Rytų Europos tautoms, atsidūrusioms tarp vokiečių ir rusų, likimas nebuvo maloningas. Ketvirtajame ir penktajame dešimtmetyje jos buvo priverstos rinktis tarp nacizmo ir komunizmo doktrinų, už kurių tykojo tradiciniai jų priešai.

Ir nors žydams nebuvo kitos išeities kaip tik pirmenybę teikti sovietams ir komunizmui, o ne vokiečiams ir nacizmui, jų kaimynai dra galėjo rinktis. Daugelis Vidurio Europos gyventojų manė, kad vokiečiai – jei jau reikia rinktis – yra mažesnis iš dviejų blogių.

Būtent čia ir slypi painiausi Vidurio Europos tautų ir žydų nesutarimai, kai jie prisimena šį siaubingą istorijos laikotarpį.

Po trumpos, bet žiaurios sovietų okupacijos, kuri baigėsi 1941-ųjų birželį įsiveržus vokiečiams, daugelis lietuvių, latvių ir estų nacionalistų rėmė vokiečius ir netgi kovojo jų pusėje. Baltarusijoje ir Ukrainoje daugelis žmonių, gyvenusių ir kentėjusių nuo sovietinio režimo, taip pat perbėgo į kitą pusę ir savo likimą susiejo su vokiečiais.

Vengrija, Rumunija (kartu ir dabartinė Moldova) ir Slovakija (anuomet Čekoslovakijos dalis), kurios tarpukariu buvo nepriklausomos valstybės, prisijungė prie Vokietijos pusės ir padėjo sunaikinti savo žydų kilmės piliečius.

Lenkai ir čekai vieningiausiai ir tvirčiausiai kovojo su naciais. Žinoma, dalis lenkų prisidėjo prie savo bendrapiliečių žydų žudynių, nors priešinosi vokiečiams ir kovojo su jais, kad išsaugotų savo tautą, tapatybę ir atgautų laisvę. Tam tikra prasme tas pats vyko ir čekų žemėse.

Akivaizdu, kad negali būti jokios užuojautos ir supratimo iš žydų ar Izraelio pusės tiems žmonėms, kurie kolaboravo su vokiečiais ir prisidėjo prie Galutinio žydų klausimo sprendimo. Tačiau šioje istorijoje yra dar du elementai, kurie buvo gerokai apleisti, bent jau žydų versijoje. Galima ir reikia parodyti šiokį tokį supratimą, kad šioms tautoms iškilo objektyvi dilema (kuri jokiu būdu nepateisina žydus apvaginėjusių ir žudžiusių nusikaltėlių). Be to, galima rasti netgi bendros lemties jausmą, kurio pagrindas – kartu išgyventa kančia komunizmo laikais.

Komunistų veiksnys

Maždaug pusę šimtmečio, nuo 1940-ųjų iki 1990-ųjų – Vidurio ir Rytų Europos šalys buvo arba paverstos satelitais, arba jėga prijungtos prie SSRS. Vidurio ir Rytų Ukraina bei Rytų Baltarusija sovietų jungą kentė nuo pat komunizmo įvedimo po bolševikų revoliucijos. Asmeninė ir tautinė priespauda buvo įprastas reiškinys sovietų režime. Tad priešiškumas komunizmui šiose šalyse giliai įsišaknijęs, o jų tautiniai atgimimai, prasidėję 1990-aisiais, buvo persunkti istorinės perspektyvos, pabrėžiančios šią temą.

Kadangi jie pagrindiniu savo naujųjų laikų istorinės patirties priešu laikė komunizmą (fašizmas ir nacizmas vaidino tik antraplanį vaidmenį), o žydai pagrindiniu blogiu laikė fašizmą ir nacizmą, neišvengiamai kilo perspektyvų konfliktas. Jį dar labiau sustiprino tas faktas, kad žydai neretai visus vidurio ir rytų europiečius kolektyviai laiko piktadariais, o šie dažnai žydus sieja su komunizmu arba bent jau aklumu grobstymams ir kančioms, kurias patyrė sovietinėje sistemoje gyvenę žmonės.

Šis konfliktas nėra nei neišvengiamas, nei pageidaujamas, o nuomonės, kuriomis jis remiasi, taip pat yra labai netikslios. Trumpai tariant, nors neįmanoma paneigti, kad kai kurie žydai buvo komunistai – ir dalis jų netgi vaidino svarbų vaidmenį partijoje, slaptojoje policijoje, ir valdžios aparate po komunistų įsitvirtinimo – jie sudaro tik labai nedidelę žydų bendruomenės dalį.

Žinoma, jų skaičių smarkiai išpučia antisemitai. Be to, reikia pripažinti – ir aiškiai pasakyti – kad žydai komunistai veikė prieš, o ne gindami, žydų interesus.

Keista, tačiau šią problemą dar labiau paaštrina žydų nenoras pasmerkti komunistų nusikaltimus. Nors sovietai Antrojo pasaulinio karo metu iš nacių išties išvadavo daugybę žydų – taip pat ir nemažai mano šeimos narių – tai nepaneigia milžiniškos žalos, kurios komunizmas atnešė žydų tautai prieš karą, po jo ir kartais netgi karo metu. Žinoma, negalima ignoruoti ir SSRS bei jos sąjungininkų paramos Izraelio priešams, kuriems po karo tiekė ginklus ir netgi mokymus teroristams, nužudžiusiems daugybę Izraelio piliečių.

Tad kodėl žydai, ir ypač Izraelis, neturėtų įvardyti komunizmo dideliu jų pačių engėju ir pripažinti, kad jų kaimynai Vidurio ir Rytų Europoje kentėjo nuo tų pačių rankų?

Kalbėti apie sovietinę priespaudą ir kalbėti apie holokaustą jokiu būdu neprieštarauja vienas kitam. Klaidinga manyti, kad dėmesys despotiškiems stalininio režimo veiksmams kažkokiu būdu neišvengiamai paneigia masinių žydų žudymų tose šalyse unikalumą ir svarbą. Mintis, kad kalbėjimas apie sovietų vykdytus vietos gyventojų trėmimus yra antisemitizmo išraiška, supriešina Vidurio ir Rytų Europos tautų tapatybę bei istoriją su žydų. Tai netikslu ir neduoda jokios naudos.

Istorijos slėpti neverta. Iki 1991-ųjų, gyvuojant Sovietų Sąjungai ir sovietų blokui, didžioji dalis tiesos apie siaubingą lietuvių, latvių, lenkų, ukrainiečių ir kitų tautų priespaudą buvo slepiama.

Šių žmonių tautiniame atgimime didelį vaidmenį atlieka noras pabrėžti, kas jiems nutiko, ir apsakyti savo kančias. Jie tam turi visišką teisę ir jokia galia pasaulyje negali ir neturi jiems kliudyti. Ir kodėl mes, žydai, turėtume priešintis šiam siekiui, jeigu tik jo nelydi holokausto neigimas arba pateisinimas? Argi didžiausias mūsų prioritetas – surengti „kentėjimo varžybas“, kuriose šias dvi priespaudos išraiškas apibrėžtume kaip viena kitai prieštaraujančias, o ne viena kitą sustiprinančias?

Vietoj to turėtume kaip žydai ir Izraelio piliečiai dalyvauti šiame procese – dėl kelių svarių priežasčių.

Viena iš jų – tai, kad daug žydų buvo sovietinių nusikaltimų aukos. Lietuvoje, kur žydai sudarė 5 proc. gyventojų, maždaug dešimtadalis ištremtųjų 1940-1941 metais buvo žydai. Vienas tokių – Menachemas Beginas (šeštasis Izraelio valstybės premjeras, – lrytas.lt pastaba). Nors tremtis į Sibirą išgelbėjo gyvybes tiems, kurie ištvėrė ten laukusius sunkumus, tai nebuvo tiesioginis sovietų režimo tikslas.

Beveik tūkstantį žydų NKVD daliniai sušaudė Katynėje ir kitose Lenkijos karininkų žudynių vietose – kartu su dešimtimis tūkstančių etninių lenkų. Tarp tūkstančių Rytų Lenkijos žydų, kurie su lenkais buvo siunčiami į darbo stovyklas, buvo ir mano šeimos narių. Kiti žydai buvo šaudomi dėl to, kad buvo religingi, bundistai, sionistai arba vadinamosios buržuazijos nariai. Kai kurie netgi buvo perduoti į nacių rankas.

Ar šių žydų – ir dešimčių tūkstančių kitų, kritusių nuo sovietų kulkų arba gulaguose – kraujas vertas mažiau, nei tų, kuriuos nužudė vokiečiai ir jų talkininkai?

Net jeigu J.Stalino režimas užima antrą vietą ir gerokai atsilieka nuo nacių savo brutalumu ir efektyvumu, jis taip pat buvo nukreiptas prieš žydus ir prisidėjo prie jų kančių. Jeigu ne sovietų ir nacių sąjunga, A.Hitleris nebūtų galėjęs pradėti karo. J.Stalinas naciams perdavė kai kuriuos žydų lyderius. Ir nepamirškime, kad sionizmą sovietinis režimas paskelbė kriminaliniu nusikaltimu.

Sovietų Sąjungoje tiek prieš karą, tiek po jo uždaryta daugybė žydų mokyklų, sinagogų ir kultūros institucijų. Vykdyta visuotinė kampanija, kurios tikslas – visiška asimiliacija, nominaliai įtraukimas į komunistinę visuomenę, tačiau praktiškai – į rusų tautą.

Žinoma, buvo ir pažangos galimybių, tačiau už jas reikėjo sumokėti savo tautos atsižadėjimu. Net ir tie žydai, kurie sutiko sumokėti šią kainą bei tie, kurie nuoširdžiai tikėjo komunizmu pateko į kalėjimus arba buvo nužudyti. Mažai trūko, kad šeštojo dešimtmečio pradžioje J.Stalinas pradėtų masinį pogromą, kuriam, daugelio istorikų manymu, kelią užkirto tik paties diktatoriaus mirtis.

Antra priežastis, kodėl turėtume prisijungti prie Vidurio ir Rytų Europos tautų pastangų priminti ir atskleisti tikrąjį represijų ir masinių žudynių mastą, yra siekis padėti žydams ir visiems kitiems suprasti, kad antisemitizmas nėra išskirtinai politinės dešinės bruožas. Tai ypač svarbi tiesa šiuo metu, kai pagrindinis antisemitizmo ir neapykantos žydams bei Izraeliui šaltinis Vakaruose yra kairieji, kurie save teisina tvirtinimais, jog yra atsparūs šiam užkratui.

Trečia, jei žydų santykis su Vidurio ir Rytų Europos tautomis apsiribos vien reikalavimais nuolat išpažinti savo kaltę dėl holokausto, jis nebus produktyvus ir greičiau sukels pasipiktinimą nei nuoširdų atsakomybės pripažinimą – jau nekalbant apie nuoširdžią atgailą.

Galiausiai lieka žydų komunistų klausimas. Dalis jų kankino ir žudė vietinius gyventojus – tarp jų ir kitus žydus – tarnaudami slaptosiose sovietų tarnybose. Antisemitai pasinaudoja šiuo faktu, kad pakurstytų neapykantą žydams, lygiai kaip tą darydavo naciai (ši mintis puikiai išreikšta Latvijos muziejuje, skirtame tiek holokaustui, tiek vokiečių ir sovietų okupacijai).

Žydai išmoktų vertingą pamoką, įsisąmoninę, kad kai kurie iš jų išdavė juos pačius. Žydai komunistai labiau nei kas kitas prisidėjo prie žydų religijos, kalbos ir kultūros naikinimo Sovietų Sąjungoje ir jos satelitinėse valstybėse. Tai svarbi tiesa šiandien, kai kraštutiniai kairieji, tarp kurių yra ir žydų, šmeižia Izraelį ir siekia jam pakenkti ar netgi jį sugriauti.

Trumpai tariant, bendradarbiavimas su Vidurio ir Rytų Europa siekiant suprasti ir tiesą apie praeitį ir jos svarbą dabarčiai yra mūsų moralinis ir politinis interesas. Tam reikia pripažinti jų kentėjimą Antrojo pasaulinio karo metu tiek nuo nacių, tiek nuo stalinistų – bei niokojimus, kuriuos jie patyrė per pusę amžiaus po jo. Vienas svarbus elementas siekiant šio tikslo – mokyti vaikus Vakarų mokyklose ir apie nacizmo siaubus, ir apie komunizmo kainą bei nusikaltimus.

Šią temą turėtume nagrinėti nuoširdžiai. Lygiai kaip negalima dėl nacių kolaborantų – kad ir kiek jų buvo – veiksmų kaltinti visos visuomenės, visi žydai neturėtų būti laikomi atsakingais už nedidelės mažumos darbus, ypač kai ši mažuma veikė ne kaip žydai, o kaip žydų tautos priešai.

Kai mes reikalaujame – visiškai teisėtai – kad jie pripažintų kaltę dėl mūsų kentėjimo, tačiau atsisakome pripažinti jų pačių sunkią padėtį okupantų priespaudoje, sukuriame konfliktą, kuriuo gali ir išties pasinaudoja antisemitiniai elementai. Turėtume pradėti atvirą dialogą, gerbdami jų istorinę patirtį, kuri nėra svetima ir daugeliui žydų. Remdamiesi solidarumu totalitarizmo akivaizdoje galime eiti išvien, kaip draugai.

Kokia svarbi istorinė atmintis šioms šalims, parodo faktas, kad Lenkijos prezidentas Lechas Kaczynskis suplanavo specialią kelionę, kad galėtų paminėti Katynės žudynių metines toje vietoje, kur jos vyko. Deja, ta kelionė baigėsi katastrofa, kai sudužus lėktuvui žuvo jis pats ir dešimtys Lenkijos politikos elito atstovų.

Kalboje, kurią prazidentas L.Kaczynskis turėjo pasakyti Katynėje, jis prisiminė daugiau kaip 21 tūkst. Lenkijos karininkų mirtį nuo sovietų rankos ir pridūrė: „Šis genocido nusikaltimas įvykdytas J.Stalino valia ir aukščiausių Sovietų Sąjungos pareigūnų paliepimu“, o jam kelią atvėrė „sąjunga tarp Trečiojo Reicho ir Sovietų Sąjungos“.

Ar šitoks žodžio „genocidas“ vartojimas kaip nors sumenkina holokausto atmintį? Nors galima ginčytis dėl termino tinkamumo kitu pagrindu, atsakymas yra toks: žinoma, kad ne. Nesvarbu, ar pavadinsi tai genocidu, ar ne – kas įvyko, buvo sisteminis bandymas išžudyti „žmones, kurie sudarė mūsų tautiškumo pagrindą savo nepalenkiamu tarnavimu tėvynei“, siekiant, kad išties nepriklausoma Lenkija niekada nebeiškiltų.

Kaip ir holokausto atveju, taip ir sovietų vykdytose masinės lenkų žudynėse „mirties grioviai turėjo amžiams paslėpti nužudytųjų kūnus ir tiesą apie nusikaltimą. Pasaulis neturėjo jos sužinoti. Iš aukų artimųjų buvo atimta teisė viešai gedėti, nubraukti ašaras ir prisiminti mylimus žmones. Žemė uždengė nusikaltimo pėdsakus, o melas turėjo jį pašalinti iš kolektyvinės atminties“.

Šie nusikaltimai yra ir žydų istorijos dalis, nes tarp aukų buvo ir žydų, kurie žuvo dėl ištikimybės šalims, kurių piliečiai buvo, dėl savo socialinės padėties, pamaldumo arba politinių įsitikinimų. Atėjo laikas žydams paminėti jų gyvenimus ir kančias – kaip kad prisimename tuos, kuriuos nužudė fašistai.

Racionali sąjunga: Vidurio ir Rytų Europa ir Izraelis

Pagrindinė priežastis, dėl kurios ryšiai praeityje turėtų būti partnerystės pagrindas, o ne konfliktų šaltinis, yra ta, kad šiandien šių dviejų pusių bendradarbiavimas yra ne tik svarbus, bet ir lengvai pasiekiamas. Dėl bendros istorinės patirties, Vidurio ir Rytų Europos valstybes bei Izraelį sieja panašios problemos ir ne tokie jau skirtingi pasaulėžiūriai.

Kadangi pokomunistinės valstybės yra vienos palankiausiai Izraelio atžvilgiu nusiteikusių vyriausybių pasaulyje, jos tapo Izraelio lobistėmis Europos Sąjungoje bei kitose vietose, kur Izraeliui beviltiškai trūksta draugų. Mūsų šaliai tai labai svarbus turtas.

Kas paaiškina tokį elgesį? Iš dalies istoriniai ryšiai su žydų tauta – kaltės ir sentimentalumo mišinys. Kartu tai reakcija į prieš Izraelį nukreiptą politiką, kurią buvo primetęs komunistinis blokas. Nemažai šio regiono gyventojų draugystę su Izraeliu laiko laisvės ir demokratijos išraiška – ryžtingu totalitarinės praeities atmetimu.

Maža to, Izraelio priešai – ypač islamistai – dažnai siejami su totalitarinėmis diktatūromis, primenančiomis sovietų primestąsias Vidurio Europoje. Negali neprisiminti Lenkijoje Šešių dienų karo metu vyravusių nuotaikų, kai daugybė lenkų džiaugėsi, kad „mūsų žydai nugalėjo jų arabus“.

Kitas esminis elementas yra panaši Izraelio bei Vidurio ir Rytų Europos šalių pasaulėžiūra, kurios erozija Vakaruose sudaro nemažą Izraelio tarptautinių sunkumų dalį. Aplinkybės šias šalis verčia realistiškai žiūrėti į tarptautinius konfliktus, grėsmes, poreikį apsiginti ir kaimynų agresiją – suprasti, kad šie dalykai nėra tik praeities problemos.

Štai kelios pagrindinės mus siejančios idėjos:

- Panieka diktatūrai ir įsitikinimas, kad tokiais režimais negalima pasitikėti. Nuo tokių režimų nukentėjusios tautos niekada negali lengvabūdiškai žiūrėti į autoritarines vyriausybes, ignoruoti diktatūroms būdingus žmogaus teisių pažeidimus arba painioti demokratijos trūkumus su didžiosiomis ir fundamentaliomis diktatūros ydomis.

- Ideologija. Tautos, valdytos arba patyrusios ideologiškai motyvuotų vyriausybių arba judėjimų smurtą, niekada nežiūri pro pirštus, kai tokios sisteminės idėjos peržengia pragmatinius sumetimus ir prisideda paskatina siaubingus socialinius, ekonominius ir politinius sprendimus.

- Nuolaidžiavimas. Mes suprantame, kad diktatoriškų arba ekstremistinių ideologinių judėjimų neįmanoma sustabdyti nuolaidžiaujant arba atgrasinti bandymais puoselėti geresnį supratimą. Agresiją galima sustabdyti arba sunaikinti tik aiškiai rodomu pasiryžimu gintis bei atgrasymo priemonėmis, sąjungomis ir tikėjimu savo pačių tiesa.

- Tautiškumas. Šimtmečius kovoję už tautiškumą ir žinodami, ką reiškia gyventi be jo, mes teigiame nacionalinės tapatybės svarbą tradicine tautos prasme – žmonių, turinčių tapatybę, kultūrą ir istoriją. Žinoma, tai neturėtų trukdyti teisingai elgtis su mūsų tarpe gyvenančiomis mažumomis, tačiau pati tauta neturėtų būti naikinama neprotingai siekiant būti vien skirtingų kultūrų rinkiniu. Tiesą sakant, būtent šiuo klausimu mes turime šiandien bendradarbiauti. Šiais laikais, kai nacionalizmas laikomas nepriimtinu blogiu, mes turime patvirtinti mūsų bendrą tikėjimą tautiškumo verte. Mus taip pat sieja patyrimas, kad į grasinimus tų, kurie mus nori ištrinti iš žemėlapio, privalu žiūrėti rimtai.

- Vakarų civilizacijos išsaugojimo ir gynimo svarba. Mes tikime, kad Vakarų civilizacija yra geriausia visuomenės ir valdymo forma. Kaip ne kartą parodė istorija, ji sugeba ištaisyti savo trūkumus. Pažanga įmanoma tik veikiant jau esamų pasiekimų rėmuose.

- Būtinybė pasikliauti savo jėgomis ir poreikis sutelkti Vakarus. Nors Izraelis bei Vidurio ir Rytų Europos valstybės iš esmės palaiko gerus santykius su JAV ir Vakarų Europa, mus sieja suvokimas, kad Vakarų demokratijos yra ne visiškai patikimi sąjungininkai. Ardomoji veikla, kurią šioms demokratijoms daro kairioji politika, pacifizmas, tikėjimas iš troškimo ir kiti veiksniai, kelia tiesioginę grėsmę šalių, esančių didžiųjų agresorių „fronto linijoje“, egzistencijai.

Vidurio ir Rytų Europos gyventojams šios temos nėra vien abstraktūs klausimai. Izraeliui grasina daugybė šalių ir judėjimų, norinčių jį sunaikinti; lygiai taip pat ir mūsų draugai Vidurio ir Rytų Europoje turi savo pagrįstų baimių ir konfliktų. Pavyzdžiui, 2009-ųjų liepą prezidentas Barackas Obama gavo atvirą laišką nuo 22 Vidurio ir Rytų Europos lyderių, tarp jų – septynių buvusių premjerų arba prezidentų ir devynių buvusių užsienio reikalų arba gynybos ministrų iš Bulgarijos, Estijos, Vengrijos, Latvijos, Lietuvos, Rumunijos ir Slovakijos.

Laiške rašoma: „Mes iš savo istorinės patirties žinome, koks skirtumas, kai Jungtinės Valstijos stoja už savo liberalias demokratines vertybes ir kai nestoja. Mūsų regionas nukentėjo, kai Jungtinės Valstijos priėmė sovietų viešpatavimą čia, ir turėjo naudos, kai Jungtinės Valstijos pasinaudojo savo galia kovodamos už principą“.

Laišką pasirašę lyderiai bijo atsigaunančių Rusijos ambicijų ir Vakarų nuolaidumo, kuris juos atiduotų Maskvos įtakos sferai. Juos ypač sujaudino Rusijos-Gruzijos karas, kurio metu jie pamatė, kad „Atlanto aljansas stovėjo, kol Rusija niekino pagrindinius tarptautinių susitarimų principus ir šalies, kuri yra NATO Partnerystės taikos labui narė, teritorinį vientisumą, tesindamasi savo įtakos sferos gynimu“.

Deja, viltys, kad Rusija „po narystės NATO ir ES galiausiai susitaikys su mūsų visišku suverenumu ir nepriklausomybe, neišsipildė. Vietoje to Rusija veda atvirą ir slaptą karą prieš šias valstybes, naudoja „šliaužiančio bauginimo“ taktiką ir įvairias priemones „nuo energetinių blokadų ir politiškai motyvuotų investicijų iki papirkinėjimų ir manipuliavimų žiniasklaida, siekiant įgyvendinti savo interesus ir sugriauti transatlantinę Vidurio ir Rytų Europos orientaciją“.

Izraelis palaiko normalius santykius su Rusija, tačiau Maskva vis dažniau elgiasi kaip Irano, Sirijos ir „Hezbollah“ sąjungininkė. Izraelio ir Rusijos santykiai yra sudėtingas klausimas ir Jeruzalė jokiu būdu nenori pakenkti savo ryšiams su Maskva. Tačiau Izraelį su Vidurio ir Rytų Europos valstybėmis vis tiek sieja panašūs interesai – neleisti Rusijai vaidinti aktyvaus vaidmens radikalių prieš Vakarų ir ypač JAV interesus nukreiptų jėgų sąjungoje, kenkti tarptautiniam stabilumui ir rodyti agresiją demokratijos fronto linijoje esančioms valstybėms.

Vidurio ir Rytų Europos gyventojai taip pat puikiai žino, ką reiškia Lecho Walesos, Lenkijos kovos su komunizmu didvyrio, skundas – net jei jie laikosi ir kiek nuosaikesnio požiūrio: „Pasaulis neturi vado. Jungtinės Valstijos kitoms šalims visada buvo paskutinis išsigelbėjimas ir viltis. Viltis, kad kai pasaulyje būdavo vykdoma neteisybė, galima buvo pasikliauti Jungtinėmis Valstijomis. Šiandien mes praradome šią viltį“.

Fronto linijos valstybės Rytų ir Vidurio Europoje bei Izraelyje – pasaulyje yra ir daugiau tų pačių idėjų ir rūpesčių siejamų šalių – privalo ne tik bendradarbiauti tarpusavyje, bet ir susivienyti į lobistinę grupę, pradėti tvirtą idėjų kovą ir pasirūpinti, kad ši viltis nedingtų. Turime stengtis, kad Vakarai neprarastų ryžto susiremti su grėsme, kurią šiandieniniame pasaulyje kelia totalitariniai agresoriai.

Barry RUBINAS

***

Barry Rubinas yra Izraelio politologas, Pasaulio tarptautinių reikalų tyrimų centro (GLORIA) direktorius ir žurnalo „Middle East Review of International Affairs“ redaktorius.