Naujienos

Tai, kad Bukarešte NATO narės nusprendė kol kas neatverti durų naujoms narėms, neturėtų būti signalas Lietuvai, siekusiai Ukrainą ir Gruziją atvesti į Šiaurės aljansą, atsisakyti aktyvios Rytų politikos. Tai – tik signalas Vilniui, kad reikia veikti dar aktyviau. Taip NATO ir Rusijos viršūnių susitikimo Bukarešte rezultatus siūlo vertinti Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas Tomas Janeliūnas.

- Ar po NATO sprendimo atidėti Ukrainos ir Gruzijos prisijungimą mūsų diplomatija pralaimėjo?

- Tiek šį, tiek visus kitus Bukarešto susitikimo rezultatus visi stengiasi pristatyti kaip savo laimėjimą.

Lietuviai aiškina, jog svarbiausias dalykas – tai, kad NATO patvirtino savo pasiryžimą priimti Ukrainą ir Gruziją bei svarstyti šiuos dalykus jau gruodį.

Tvirtinama, kad tai – aktyvių Vilniaus pastangų vaisius.

Rusai tvirtina, kad tai – Maskvos pergalė, vis labiau didėjančios Rusijos įtakos ir mažėjančio Vašingtono svorio įrodymas.

Tai rusams stengiasi įteigti ir Kremliui pajungta spauda.

Manau, kad adekvačiausias – vakariečių požiūris. Jie konstatuoja – tai tik sprendimo atidėjimas, ir tiek.

- Ar atidėjimas – Rusijos pergalė? O gal Ukraina ir Gruzija tiesiog neatitinka stojimo į NATO standartų ir reikalavimų?

- Manau, kad lemiamas dalykas vis dėlto buvo būtent šių šalių vidaus padėtis.

Kita svarbi priežastis – skubotas, nepamatuotas ir net šiurkštus Vašingtono daromas spaudimas kitoms šalims.

JAV prezidentas net nesivargino dėstyti dalykinių argumentų, kad įtikintų sąjungininkus savo teisumu.

Kai kas sako, kad tokia George'o W.Busho elgsena – viešųjų ryšių spektaklis.

Aš manau, jog tai lėmė jo kadencijos pabaigos aplinkybės. Jo administracija nusprendė, kad ką nors reikia daryti toje srityje, kurioje kai kas turėjo būti nuveikta jau prieš keletą metų.

Rusijos veiksnį laikyčiau mažiausiai lemiančiu. JAV besipriešinusios NATO šalys, pirmiausia Prancūzija ir Vokietija, siekė savo tikslų, kurie tiesiog sutapo su Rusijos interesais.

- Kokie šiuo metu yra tikrieji Rusijos ir NATO, Maskvos ir Vakarų santykiai?

- Santykiai tarp Vakarų ir Rusijos toliau lieka šalti, net įšaldyti. Vakaruose laukiama, kol pasikeis Kremliaus šeimininkas.

Galbūt net manoma, kad po to Vakarų ir Rusijos santykiai gali keistis.

Tačiau aš manau, kad Rusija ir toliau vadovausis principu „skaldyk ir valdyk“, bendraus tik su atskiromis šalimis, o Vakarai ir toliau neturės bendros pozicijos Rusijos atžvilgiu.

Tai, jog Bukarešto susitikimas parodė, kad santykiai iš esmės nesikeis, – labiausiai Maskvą turintis džiuginti faktas.

Vis dėlto yra kelios aplinkybės, iš pirmo žvilgsnio gal nereikšmingos, bet rodančios, kad Maskva negali per daug džiaugtis.

Tarkim, prezidentui V.Putinui NATO nesuteikė tribūnos. Tai ženklas, kad Vakarai nebetoleruos jo išsišokimų. Antra, patys rusai, prieš tai gerokai pasimaivę, nusileido dėl kai kurių dalykų, susijusių su raketinės ginkluotės dislokavimu Europoje.

Todėl galima spėti, kad Vakarai iš tiesų jau pradeda elgtis su Kremliumi kaip ir su kitais sunkiai prognozuojamais režimais.

Pats Kremlius taip pat ima suprasti, kad agresyvi propaganda ir įžūlus elgesys sulauks pasipriešinimo arba į jį tiesiog nebus kreipiama dėmesio.

- Kaip jūs vertinate padėtį NATO viduje ir kaip tai gali atsiliepti Lietuvai? Ar tai, kad silpnėja JAV pozicijos, nepakenks mūsų šaliai?

- Nuogąstavimai, kad Aljansas gali suskilti ir net išsivaikščioti, skambėję per Vilniaus viršūnių susitikimą, pasirodė nepagrįsti. NATO valstybės pademonstravo, kad gali susitarti.

Pavyzdžiui, sutardamos dėl tokio jautraus dalyko kaip karinė misija Afganistane.

Taip, gali būti, kad JAV dominavimas Aljanse artėja prie pabaigos. Tačiau tai nėra blogai.

Prancūzija juk sugrįžo į aktyvią politiką Aljanse, jo karines struktūras. Apskritai, NATO pamažu virsta iš tiesų demokratišku, daugiašaliu forumu.

Tai – į naudą ir Lietuvai bei kitoms mažoms šalims, jei jos siekia būti tarpininkai tarp įvairių šalių, o ne kokio nors hegemono vasalai.

Vytautas Bruveris ("Lietuvos rytas")