Naujienos

Vos išlipusi iš lėktuvo Jungtinių Amerikos Valstijų ambasadorė Anne Elizabeth Derse (56 m.) Lietuvoje pasijuto lyg namuose. „Lietuva man primena Amerikos vidurio vakarus – tą dalį, iš kurios esu kilusi“, – sako moteris.

Gyvenimas su keturiais vaikais pasaulio vietose A.E.Derse nevargino – kaip tik tai ji laiko vienu didžiausių diplomato darbo pliusų. Jos vyras – taip pat diplomatas, bet iš tarnybos pasitraukė prieš penkerius metus.

„Mums teko gyventi Azijoje, Kaukaze, prie Persijos įlankos. Jauniausia mūsų duktė Jane gimė Singapūre, jos broliai ir seserys augo Filipinuose, Pietų Korėjoje, Belgijoje. Labai skirtingos vietos, bet mums patinka“, – sako ambasadorė.

– Jane, ar tau irgi patiko keliauti po pasaulį kartu su tėvais? Kodėl apsigyvenai su jais Lietuvoje? – teiraujuosi jauniausios – 22 metų ambasadorės dukters, pernai baigusios politikos ir arabų kalbos studijas.

– Man patinka keliauti – tai pati geriausia mokykla. Pavyzdžiui, nebūčiau tiek sužinojusi apie Lietuvą ir jos istoriją, jei nebūčiau čia atvykusi. Tad, sužinojusi apie mamos paskyrimą, nusprendžiau pasinaudoti galimybe pažinti naują šalį. Jau buvau Latvijoje, Lenkijoje, ketinu važiuoti į Sankt Peterburgą. Manau, mes visi iš tėvų paveldėjome keliautojų geną.

Jane dar turi 29 metų seserį Joy ir 24-erių dvynius Elizabeth ir Williamą. Visi jie išsibarstę po Ameriką ir Filipinus.

Lietuvoje mergina nesėdi sudėjusi rankų – rūpinasi JAV ir Baltijos šalių fondo reikalais. Padeda ruoštis 9-ajam iškilmingam šio fondo renginiui, kuris vyks gegužę Vašingtone.

„Kaip tik šiemet daug dėmesio bus skiriama Lietuvai, nes minimas jūsų Nepriklausomybės 20-metis. Jaučiuosi laiminga, galėdama prie to prisidėti, – tikina Jane. – Skirtingai nei mamai, man labiau patinka šiltesnis klimatas, bet labai norėjau pamatyti sniegą. Jis magiškas, o apsnigtas miestas, ypač šviečiant saulei, atrodo dar gražesnis“.

– Ne kiekvienoje diplomatui paskirtoje gyvenamojoje vietoje jis gali jaustis tarsi namie. Kas padeda jums susikurti namus? – teiraujuosi ambasadorės.

– Namai yra ten, kur tavo širdis. Nesvarbu, kurioje šalyje atsidurtume, stengiamės save apsupti mielais daiktais. Po visą pasaulį kartu keliauja mano senelės paveikslas, iš mamos paveldėtos kėdės, anytos dovanota reprodukcija, knygos. Vaikams svarbūs šie daiktai, nesvarbu, kur juos matė augdami – Vašingtone ar Singapūre. Jie padeda jiems visur jaustis lyg namie.

– Ką veikiate, kai turite laisvą vakarą?

– Mums patinka būti gryname ore, mėgstame sportuoti. Turime dviračius, slides. Pasisekė, kad netoli namų yra toks gražus Vingio parkas. Patinka sėdint priešais židinį skaityti, klausytis muzikos. Po dvidešimties metų pertraukos pradėjau megzti. Mėgstame gaminti. Vyras – pats geriausias virėjas šeimoje. Juk esi puikus virtuvės vadovas, – Anne pažvelgia į nustebusį vyrą.

– Kokią virtuvę mėgstate? – kreipiuosi į ambasadorės vyrą Edwiną.

– Dviejų rūšių: vasarą – ant grotelių keptą mėsą, o žiemą – troškinius, – smagiai atsako.

– Kaip jums pavyko sukurti didelę šeimą ir dar siekti didelės karjeros?

– Sakoma, kad diplomatinę tarnybą atlieka ir diplomato šeima. Artimieji aukojasi, bet juk yra ir gerų dalykų, pavyzdžiui, vaikai lankė puikias tarptautines mokyklas. Mums pasisekė, nes paprastai su vyru gaudavome paskyrimą į tą pačią šalį.

– Jane, tavo vaikystė nebuvo įprasta, vis palikdavai draugus ir keldavaisi į kitą šalį. Ar sunku būti diplomatų vaiku?

– Vaikystėje tai daryti lengviau, nes tada greitai susižavi naujais dalykais. Pamenu, kai mama išsitraukė žemėlapį ir, rodydama į Briuselį, pasakė: „Štai čia. Vyksime į Europos centrą“, krykštavau iš džiaugsmo. Žinoma, praleidus Briuselyje šešerius metus, buvo sunkiau palikti draugus, bet pačius artimiausius įgijau studijuodama JAV.

– Keisti gyvenamąją vietą nėra lengva, bet vaikai išmoko svarbaus gyvenime dalyko – prisitaikyti, – aiškina A.E.Derse.

– O žinote, kas buvo paskui? Anne išsitraukė žemėlapį ir pasakė: „O dabar važiuosime į TIKRĄ Europos centrą“. Ir parodė Lietuvą, – ambasadorės vyro pastaba sukelia juoko bangą.

– Gerbiama Anne, ar norėtumėte, kad vaikai sektų jūsų pėdomis?

– Noriu, kad vaikai eitų savu keliu. Visi jie pasirinks darbą svečiose šalyse, nes tokia karjera jiems gerai pažįstama. Jiems patinka įkvepianti nauja aplinka.

– Ko reikia moteriai, kad ji galėtų sėkmingai užauginti keturis vaikus ir kartu sugebėtų eiti atsakingas pareigas?

– Labiausiai jai reikia palaikymo – vyro ir visos šeimos. Kai mano tėvai buvo gyvi, jie atvažiuodavo ir padėdavo mums prižiūrėti vaikus. Vasarą vaikai net kelis mėnesius praleisdavo pas senelius.

Daugelį metų su vyru tedarėme du dalykus: dirbome ir pasikeisdami prižiūrėjome vaikus. Turėjome atsisakyti asmeninių poreikių. Dabar, kai jie tapo savarankiški, nuostabu iš naujo atrasti dalykus, kuriuos mėgome anksčiau. Jaučiamės taip, lyg būtume antrąkart susituokę.

Prisimenu, kaip anyta sakydavo, kad po penkiasdešimtmečio prasideda patys gražiausi gyvenimo metai. Dabar ją suprantu. Išties net ir būdama 56-erių džiaugiuosi gyvenimu.

– Kiek kalbų mokate?

– Labai gerai kalbu prancūziškai ir itališkai, pakankamai gerai – azerbaidžanietiškai. Prieš atvykdama iš Azerbaidžano į jūsų šalį mokiausi kalbėti lietuviškai.

Ir toliau kas rytą prieš darbą mokausi kartu su mokytoja, bandau oficialias kalbas sakyti lietuviškai, – visa tai ambasadorė ištaria lėtai, bet taisyklinga lietuvių kalba. – Tai yra sunki, bet įdomi kalba. Mokydamasi kalbų atsipalaiduoju, man tai lyg protinis žaidimas, dėlionė.

Būdama šešiolikos, sumaniau dalyvauti konkurse dėl mėnesio prancūzų kalbos pamokų Paryžiuje ir jį laimėjau. Įsivaizduokite, pirmąkart išvažiavau į užsienį ir patekau į tokį gražų miestą! Man tai padarė tokį įspūdį, kad nusprendžiau gyventi ir dirbti užsienyje.

Grįžusi namo pasirinkau prancūzų kalbos studijas, o paskui – tarnybą Užsienio reikalų ministerijoje. Beveik trisdešimt metų dirbu diplomate. Tai yra nuostabi karjera.

– Jei nebūtumėte diplomatė, ar jūsų rengimosi stilius būtų kitoks?

– Žaviuosi gražiais dalykais, taip pat gražiais rūbais, makiažu. Anksčiau diplomatai dėvėjo uniformą. Mielai ir dabar tai daryčiau, nes taip paprasčiau. O jei daugiausia laiko praleisčiau namuose, mūvėčiau džinsus.

– Ar mėgstate kartu su dukterimi apsipirkti?

– Ne! Ačiū Dievui, kad galima apsipirkti internetu. Girdėjau, kad Lietuvoje yra daug įdomių dizainerių, bet mane žavi ir tai, kiek daug lietuvės mezga ir siuva. Viena moteris Utenoje man padovanojo savo nertą šalį. Lietuviai supranta ir vertina grožį. Tai matyti ir meno kūriniuose, ir aprangoje.

– Kokie maži malonumai praskaidrina jūsų kasdienybę Lietuvoje?

– Mėgstu gurmanišką maistą. Rezidencijoje turime nuostabią virėją. Pati gaminu, jei turiu laiko. Tai smagi ir atpalaiduojanti veikla. Dievinu rankų darbo šokoladą su aitriaisiais pipirais, taip pat mėgstu jūsų juodą duoną ir sūrį. Kadangi man patinka tiek daug skanių dalykų, kasryt turiu sunkiai padirbėti sporto klube. Bėgant metams ten lankysiuosi vis dažniau, nes man svarbu gerai jaustis.