Naujienos

Gegužės 1-ąją sukako penkeri metai, kai Lietuva įstojo į Europos Sąjungą. Ar narystė šioje organizacijoje pateisino mūsų lūkesčius? – „Valstiečių laikraštis“ klausė užsienio reikalų ministro Vygaudo UŠACKO.

Prieš penkerius metus, rengiantis referendumui dėl Lietuvos narystės ES, euroskeptikai gąsdino, kad Lietuva bendrame katile praras savo tautinę tapatybę. Tačiau apžvalgininkai pastebi, kad ES kaip tik tapo netikėtos laimės šaltiniu valstybių periferijoje esantiems regionams, kurie ne mažiau didžiuojasi savo unikalia kultūra ir tradicijomis nei didžiosios nacijos. Ar, Jūsų nuomone, mūsų žemaičiai, dzūkai ir aukštaičiai sugebėjo pasinaudoti ES regioninės politikos teikiamomis galimybėmis?

Nemanau, kad teisinga šventą tautinės tapatybės išsaugojimo siekį supriešinti su naryste ES, ar net globalizacija. Atvirkščiai, narystė ES tampa papildomu akstinu kryptingai puoselėti tautiškumą. Kita vertus, narystė ES atveria kelius prekių, paslaugų, kapitalo ir asmenų judėjimui, kartu – ir lietuvybės sklaidai Europoje bei už jos ribų. Grįžimas namo, į Europą, leido mums savo tautinę tapatybę iškelti į naujas aukštumas, praplėsti jos geografi nes ir kultūrines ribas.

Šiandien lietuvių kalba skamba Strasbūre ir Briuselyje. Tūkstantmetėje Lietuvos istorijoje pirmą kartą lietuvių kalba įvardijama kaip ofi ciali Europos kalba. Įsivedus eurą, Lietuvos simbolis Vytis bus ant ES pinigų. Tik pagalvokite, kada Lietuvos istorijoje Lietuvos simboliai puikavosi ant Europos valiutos? Taigi Lietuvos tautiškumas tampa Europos civilizacijos dalimi.

ES regioninė politika yra tęstinis procesas. Jei dar nepasinaudojome šios politikos teikiamais privalumais, galime pasitaisyti. ES mums suteikia unikalų šansą panaikinti ekonominius ir socialinius skirtumus tarp regionų, stiprinti tarpusavio ryšius. Viena svarbiausių ES paramos 2007–2013 metų naujovių – dalis ES pinigų (šiuo metu apie 11 proc. ES struktūrinių fondų, t. y. apie 2,6 mlrd. litų) pradėta skirstyti regioninio planavimo būdu, t. y. paskirstoma Lietuvos regionams proporcingai jų gyventojų skaičiui. Tokiu būdu kiekvienam Lietuvos regionui tenka konkreti suma, o savivaldybės pačios sprendžia, kokias sritis plėtoti, kurie projektai yra aktualiausi konkrečiam regionui.

Daug vilčių į ES dėjo Lietuvos žemdirbiai. Tačiau narystė ES nevisiems atnešė laukiamą gerovę. Skurdo, girtuokliavimo, pavydo kaime nesumažėjo. Kai kuriuose regionuose beveik nebeliko jaunimo, kiti tapo tyrlaukiais – dešimtimis kilometrų čia nesutiksi nė vieno žmogaus. Ne mažiau dramatiški procesai, regis, vyko ir kitose ES šalyse, pavyzdžiui, Portugalijoje. Ar galėtumėte pasverti: iš narystės ES Lietuvos kaimas labiau išlošė, ar pralošė?

Turiu vienareikšmį atsakymą – Lietuvos kaimas tik išlošė. Tos problemos, kurias paminėjote, – ilgalaikės Lietuvos kaimo izoliacijos, ekonominės ir socialinės atskirties rezultatas. Būta gilių istorinių žaizdų, kai žmonės atskirti nuo savo žemės, prislėgti sunkaus gyvenimo nematė savo ūkio, kaimo ateities vizijos.

Turi praeiti laiko, kaimo žmogus turi pamatyti perspektyvą, o ji, manau, vis labiau ryškėja – ES parama prisideda kuriant modernius ir konkurencingus ūkius, kaimo verslą, plečiant kaimo turizmo galimybes, diegiant gyvenimo kokybę užtikrinančią infrastruktūrą. Manau, kad vis daugiau žmonių įžvelgs modernėjančio kaimo privalumus ir grįš į kaimą.

Lietuvai įstojus į ES labai išaugo emigracija. Jums teko nemažai bendrauti su tautiečių bendruomenėmis JAV ir Didžiojoje Britanijoje. Kaip vertinate šį reiškinį? Ar įžvelgiate ir teigiamų emigracijos pusių?

Emigracijos reiškinys neišvengiamas atsivėrus sienoms, atsiradus laisvei pažinti pasaulį, mokytis, dirbti ir gyventi ten, kur patrauklesnės ekonominės bei socialinės sąlygos. Kita vertus, išvykę žmonės yra labai vertingas Lietuvos turtas, galintis daug prisidėti prie tolesnės Lietuvos, kaip modernios ir stiprėjančios valstybės, plėtros. Juk daugelis šių žmonių įgijo neįkainojamos patirties, pamatė pasaulio, išmoko kalbų ir yra naudingi ne tik sugrįžę, bet ir dirbdami Lietuvai svetur.

Mūsų tikslas – skatinti lietuvius išlaikyti saitus tiek tarp savęs – puoselėjant bendruomeniškumo tradicijas, kalbą, papročius, tiek su Tėvyne. Tam, manau, pasitarnautų ir aktyvesnis užsienio lietuvių dalyvavimas Lietuvos politiniame gyvenime. Laikas pagalvoti apie tai, kaip galėtume užtikrinti tinkamą jų atstovavimą Lietuvos Respublikos Seime.

Vakarų Europoje populiarūs anekdotai apie lenkų santechniką iš dalies rodo menkinantį „senųjų europiečių“ požiūrį į atvykėlius iš naujųjų ES šalių. Tai liudija ir nenoras įsileisti pigesnės darbo jėgos iš Rytų, ir įnirtingas Vakarų politikų pasipriešinimas rytiečių siekiui realiai įteisinti laisvą paslaugų judėjimo principą, numatytą dar ES steigimo sutartyje. Kada, Jūsų nuomone, realiai pajusime, kad Europos padalijimas baigėsi?

Esu įsitikinęs, kad Lietuvai politinis Europos padalijimas baigėsi, kai tapome ES nariais, tačiau, kaip ir naujai susikūrusioje šeimoje, atsiradus naujam ES nariui, reikia laiko susigyventi, apsiprasti, pajusti bendro gyvenimo privalumus. Be to, pačioje ES vyksta dinamiški procesai tobulinant vidaus rinką, šalinant kliūtis ir verslui bendrauti tarp šalių narių.

Naujų narių įsiliejimas sustiprino ES, o veržli ir inovatoriška nauja darbo jėga pagyvino daugelio šalių ekonomiką ir buvo naudinga ES vartotojams. Kita vertus, natūralu, kad padidėjusi konkurencija sukeldavo tam tikrą įtampą.

Noriu pasidžiaugti, kad nuo gegužės 1 d. Belgijai visiškai atvėrus savo darbo rinką, liks tik trys ES valstybės – Vokietija, Austrija, Danija, – taikančios laikinus apribojimus, tiesa, net ir jos juos švelnina.

Tačiau liko infrastruktūrinis, monetarinis padalijimas. Vis dar esame izoliuota ES energetinė rinka, kelias automobiliu iš Vilniaus į Krokuvą trunka iki 16 val., nesame euro zonos nariai. Mūsų dar laukia daug darbų. Kad juos atliktume, reikia bendro Vyriausybės, politikų, verslo ir kitų visuomenės atstovų sutarimo dėl Lietuvos prioritetų ateinantiems penkeriems metams.

Daugiau kaip 50 metų gyvuojanti Europos Sąjunga susiduria su naujais iššūkiais. Kai kurių apžvalgininkų nuomone, ES šiuo metu išgyvena didžiausią krizę nuo jos įkūrimo. Kita vertus, pripažįstama, jog ES dėka Europoje įvykusios permainos pranoko drąsiausius lūkesčius, o pusės amžiaus laikotarpis tūkstantmetėje Europos istorijoje yra tikras stebuklas. Kokios, Jūsų nuomone, yra stipriosios ir silpnosios šios unikalios sąjungos pusės? Kokią regite ES ir kokią Lietuvos ateitį joje?

Esu įsitikinęs, kad iššūkiai stiprina, skatina įvertinti klaidas, veikti veiksmingiau ir vieningiau. Būdami ES nariai, įsilieję į 500 mln. ES piliečių jungiančią laisvą vidaus rinką, perimdami kitų šalių narių gerąją praktiką ir patys prisidėdami prie bendrų ES sprendimų, turime išskirtinę galimybę solidariai atremti šiuos iššūkius bei būti stiprūs žaidėjai globaliame pasaulyje.

Lietuvos vizija Europoje: stipri, atvira, konkurencinga ir įtakinga valstybė, šalis, iš kurios niekas nenorėtų išvykti, o išvykę lietuviai norėtų sugrįžti. Stipri Lietuva stiprioje ES.

Didelė galimybė ir iššūkis Lietuvai – Lietuvos pirmininkavimas Europos Sąjungai 2013 m. Būsime matomi, formuosime ES veiklos darbotvarkę ir bendrus sprendimus.

Lietuva kartais kritikuojama, kad užsienio politikoje pernelyg didelį dėmesį sutelkė į demokratijos plėtrą Rytuose, kur daug draugų iš sovietų lagerio laikų, ir deda per mažai pastangų įgyti naujų draugų Vokietijoje, Prancūzijoje ar Didžiojoje Britanijoje. Ką apie tai manote?

Saugi kaimynystė yra natūralus ir bendras visų ES šalių narių prioritetas. Lietuvai kelia rūpestį stabilumo padėtis Rytuose. Prisiminkime šūkį, su kuriuo ėjome į NATO ir ES: kad saugumas ir stabilumas nedalomas. Su tokiu pačiu šūkiu į ES ir NATO duris beldžiasi ir Gruzija, Ukraina, kitos suartėti su Europa siekiančios šalys.

Kiekviena ES narė turi tam tikra savo nišą: vieni geriau išmano Šiaurės Afrikos reikalus, kiti – Artimųjų Rytų. Natūralu, kad Europos Sąjungoje mes apie tuos kraštus daug kalbame, nes juos pažįstame, ir tas mūsų žinojimas Europoje vertinamas.

O įgyti naujų draugų Vokietijoje, Prancūzijoje ar Didžiojoje Britanijoje mus įpareigoja bendra narystė, darbas ES institucijose priimant visos sąjungos sprendimus. Tam skiriu ypatingą svarbą. Tapęs ministru šias šalis pasirinkau pirmiesiems savo vizitams. Taigi plėtojame glaudžią partnerystę su Berlynu, Paryžiumi, Londonu bei kitais ES partneriais.

ES finansinė parama Lietuvai

2004–2006 metais Lietuvą pasiekė 7,3 mlrd. litų ES paramos, 2007–2013 metais – 41,6 mlrd. litų, t. y. beveik 6 mlrd. litų kasmet. Šios lėšos naudojamos keliams tiesti, aplinkosaugai, verslo, žemės ūkio ir kaimo plėtrai, darbuotojams mokyti, mokykloms bei ligoninėms modernizuoti. ES parama labai svarbi švelninant ir dabartinio sunkmečio pasekmes.

ES parama žemės ūkiui sudaro apie 25 proc. visų jo pajamų, 2003–2007 metais Lietuvos kaimo gyventojų pajamos išaugo 93 proc., o žemdirbių – beveik tris kartus.

ES narystės naudą žemės ūkiui rodo ir tai, kad žemės ūkis 2009 metais pirmąjį ketvirtį išvengė tokio ekonominio nuosmukio, kokį patyrė kitos šalies ūkio šakos.

Arvydas Jockus