Naujienos

Liepos 20-27 dienomis Birštone vykęs antrasis pasaulio lietuvių menininkų pleneras „Migruojantys paukščiai“ sukvietė Belgijoje, Italijoje, Norvegijoje, JAV, Didžiojoje Britanijoje, Vokietijoje ir Olandijoje gyvenančius įvairių sričių lietuvių kūrėjus ir grupę Lietuvoje dirbančių menininkų. Plenero tikslas - sutvirtinti saitus tarp emigrantų ir Lietuvos kūrėjų, paskatinti bendrus jų kūrybos projektus ir diskutuoti apie migracijos įtaką menininko tapatybei. Diskusijų ir bendrų projektų metu kilusios idėjos visuomenei buvo pristatytos spaudos konferencijoje liepos 25 dieną.

Šio projekto idėjos autorė Jolanta Rimkutė, apibendrindama savaitės darbą Birštone, sakė, kad šiemet plenero dalyviai nagrinėjo imigracijos temą ir koncentravosi ties dviem reikšmėmis: imigracija kaip susiliejimas („imigranto“ menininko, asmens, piliečio tautinės tapatybės susiliejimas, „ištirpimas“ svetimoje etnokultūrinėje erdvėje) ir imigracija kaip išsiskyrimas, t.y. imigruojančiojo kultūrinio kodo išlaikymas kitoje, svetimoje kultūrinėje terpėje bei panaudojimas kūrybiniam, asmeniniam tapatumui išlaikyti.

Iškeltos problemos sąlygiškai suformavo tris darbo grupes, kuriose gimė pradinės idėjos projektams, kurie bus įgyvendinami tiek Lietuvoje, tiek ir kitose užsienio šalyse: „Atvirumas – žmogiškoji vertybė“, „Erdvės atradimas migruojant“ ir „Nėra to „AŠ“.

- Kartais migracija suteikia unikalią galimybę pamatyti save, savo gimtinę ar tapatybę iš šalies, moko augti, tobulėti, praturtina naujomis patirtimis ar įžvalgomis. Imigracija šiuo metu tapo neišvengiamu iššūkiu Lietuvai. Dalindamiesi mintimis su menininkais, kurie jau ilgą laiką gyvena svečiose šalyse, mes ieškome būdų, kaip atrasti dialogą su kitu žmogumi, toleruojant jo tapatybę. Džiaugiamės, kad šio projekto pagrindinis rėmėjas -  Užsienio reikalų ministerija, o šiemet - ir Birštono savivaldybė,- kalbėjo Jolanta Rimkutė. Ji padėkojo Birštono miesto šeimininkams už galimybę iš arčiau pažinti šį unikalų kraštą ir jo žmones.

„Migruoti – tai būti laisvam“

Kuo panašūs ir kuo skiriasi šiais ir praėjusiais metais vykę plenerai? – paklausiau projekto autorės Jolantos Rimkutės.

- Apie tai dar negalvojome, bet kiekvienas pleneras yra savaip unikalus. Gal labiausiai ir bijočiau lyginti. Panašūs - išskirtinių plenerų vyksmo vietų koloritu. Praėjusiais metais šis pleneras vyko Ventės rage, šiemet –Birštone. Bendra - ieškojome atsakymų į klausimus: kodėl jaunas menininkas renkasi migraciją; ką jis įgyja, o ką praranda; ką jam reiškia sugrįžimas į ČIA; migracija - kas tai: praradimai ar atradimai.

Šie metai labai produktyvūs. Po praėjusių metų plenero mes labai daug ką permąstėme, patobulinome ir patikslinome pačią plenero programą, stengėmės, kad dalyviai būtų kuo labiau užimti. Smagu, kad šiais metais į plenerą atvyko Amerikos lietuvis Paulius Budraitis (trečios išeivijos kartos atstovas), dvi merginos iš Norvegijos - grafikė, dizainerė, tekstilininkė Kristina Daukintytė Aas ir grafinio dizaino specialistė Darija Sapozenkova Hauge (jos susitiko Birštone viena apie kitą nieko nežinodamos). Lina Kusaitė (tarpdisciplininės veiklos atstovė) ir Rasa Alksnytė (choreografė) iš Belgijos dalyvavo ir praėjusių metų plenere, todėl šiemet jos buvo aktyvios mūsų pagalbininkės. Pleneru susidomėjo tapytoja ir grafikė Rita Pranaitytė iš Italijos, muzikė Danaja Thierbach iš Vokietijos, garso meno ir garso dizaino specialistė Lina Lapelytė iš Didžiosios Britanijos bei grafinio dizaino meistrė Indrė Klimaitė iš Olandijos. Kiekvienas dalyvis pripažįsta, kad keliauti – migruoti yra puiku, tai reiškia būti laisvam nuo suvaržymų, ką ir suteikia menas.

- Kodėl pasirinktas toks dalyvių santykis: aštuoni menininkai iš Lietuvos ir aštuoni kūrėjai iš užsienio?

- Ilgai ieškojome optimaliausio santykio. Na, 10 ir 10 yra per daug, žmonės jaučiasi suvaržyti, o 5 ir 5 - lyg ir per mažai. Būna taip, kad paskutinę minutę kas nors negali atvykti, pasikeičia planai. Dar pastebėjome, kad sklandžiausiai darbas vyksta grupėse, kurias sudaro trys žmonės. Nuostabiausia, kad bendram darbui susibūrę į grupes skirtingų charakterių, skirtingų požiūrių ir temperamento žmonės sukuria įspūdingą projektą ir jį įgyvendina, nors šiaip meno žmonės labiau yra individualistai ir linkę dirbti po vieną, o ne grupėje. Šiandien, daugeliu atveju, komandinis darbas daug produktyvesnis, nes komandoje atsiranda dialogas, taip randamas optimaliausias sprendimo būdas.

,„Nėra to „AŠ“

Režisierius iš JAV Paulius Budraitis šiuo metu gyvena Lietuvoje ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje dėsto vaidybą. Jo paklausiau, kodėl šiame plenere pasirinko darbą grupėje „Nėra to AŠ“.

-Nenoriu hiperbolizuoti, bet dalyvavimas šiame seminare yra tam tikros mano svajonės išsipildymas. Turėjau galimybę kalbėti man aktualia tema – migracijos tema. Tai svarbu - turėti progą pabūti su kitais menininkais, kurie išgyvena labai panašius jausmus, kuriuos jaučiu ir aš, būdamas tai Amerikoje, tai Lietuvoje. Kartais labai sunku rasti žmonių, kurie supranta, kaip migracija gali paveikti tavo mąstymą ir kūrybą. Nuostabu buvo ne tik sutikti tiek bendraminčių, jausti tą supratingumą, bet ir galėti drauge su jais kurti. Mūsų darbo grupės projektas gavo gana provokacinį pavadinimą „Nėra to AŠ“. Tas pavadinimas kyla iš mūsų patirties, jis ir pasako, ką reiškia tas migracinis gyvenimas, atskleidžia vidinius pamąstymus. Projekte mes kalbame apie tai, kaip radikalūs konteksto pakeitimai žmogui gali išprovokuoti tą supratimą, kad tai, ką tu vadini „Aš“, yra labai nepastovus dalykas. Pradedi galvoti, kas tai yra ir ar jis, tas „Aš“, iš viso egzistuoja. O gal mes visi esame kažkokiame procese, ir, kad tas procesas, tas „AŠ“ yra nefiksuota abstrakcija. Apie tai aš seniai mąstau, todėl gal ir neatsitiktinai pasirinkau darbą būtent šioje grupėje, nes žmonių, kurie nori apie tai kalbėti, tai nagrinėti, tikrai nėra daug. Ši patirtis man buvo labai įdomi, dėl to buvo verta čia atvykti.

Tapatybė. Tarp istorijos ir ateities

Susirinkusieji į plenero „Migruojantys paukščiai“ projektų pristatymą buvo pakviesti į fotomenininko Arturo Valiaugos fotoparodos „Trakų karaimai. Daniliškių sentikiai“ atidarymą. Anot autoriaus, jį domina tautinė tapatybė ir jos kitimo procesas šių laikų kontekste. Fotoparodos nuotraukų serijas sudaro atskiros panoraminės nuotraukos, sumontuotos iš atrinktų vaizdų.

- Ekspozicija refleksuoja vieno namo su panašiais, ir tuo pačiu skirtingais kambariais idėją. „Trakų karaimai. Daniliškių sentikiai“ yra nedidelė tęstinio fotografijos projekto „Tapatybė. Tarp istorijos ir ateities“ dalis. Visos šios fotografijos sukurtos 2007 metais,- kalbėjo parodos autorius.

Arturas Valiauga domisi ir savo kūryboje įamžina istoriškai susiformavusias, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės geopolitinio palikimo suformuotas bendruomenes: karaimus, totorius, žydus, rusus, ukrainiečius, baltarusius, Lietuvos čigonus.

„Žmogus – Arklys“

 Plenero dalyviai ir svečiai buvo pakviesti pasižiūrėti dokumentinį filmą apie kaimyną, Užuguosčio krašto žemdirbį Joną ir jo arklį, apie egzistencinį ryšį tarp jų, apie žmogaus pasiaukojimą ir tarnavimą gyvuliui. Šio filmo scenarijaus autorius, operatorius ir režisierius Audrius Mickevičius. 

Rasma Strikauskienė