Naujienos

Šiandieninės dinamiškos kasdienybės srautuose data „nuo - iki“ dažniausiai tampa statistika. Nors kai kurie gyvenimai tampa legendomis, monografiniais tomais, o kai kurie palieka sąrašus neatsakytų klausimų ir plačius apmąstymų laukus... Prabėgo vieneri metai po Nepaprastojo ir įgaliotojo ambasadoriaus Kazio Lozoraičio mirties. Prisiminkime ambasadorių kitaip, tai yra atsisakydami tik sauso biografinių skaičių ir faktų kartojimo, bet įsiklausydami į jo pasakytus žodžius, atsitiktinai tarsteltas frazes...

Anos nepriklausomybės metais Lietuvos užsienio reikalų ministro Stasio Lozoraičio tarnybiniame bute kartais klegėdavo ne tik du jo sūnūs Stasys ir jaunėlis Kazys, bet ir vos ne pulkas to meto inteligentų, intelektualų, artimai bendravusių su Lozoraičių šeima, vaikų. Bet jei ministro darbo kabinete, kuris kartais tapdavo užsienio reikalų ministerijos priimamuoju, būdavo svečių - antrame aukšte vyraudavo mirtina tyla. Prisimindamas tai, ambasadorius Kazys Lozoraitis kartą tarstelėjo: „Mes, abu vaikai, žinojome, supratome ir vertinome Tėvo darbų svarbą. Mūsų nereikėjo drausti ar reikalauti rimties. Mes negalėjome kitaip.“ Ar tik ne ši frazė „įkalino“ abu ministro sūnus vėliau apsispręsti dirbti Lietuvai, pasirinkti ir diplomatų kelią. Šiandien galime tik spėlioti, kad jei ne okupacija ir nelengvi pirmieji krašto Nepriklausomybės įtvirtinimo žingsniai, gal abu broliai Lozoraičiai būtų pasukę nuo politikos ir diplomatijos į priešingą pusę ar stovėję nuo viso to kiek atokiau. Pastebėsime, kad ir dėl Tėvo užimamų diplomatinių pareigų, ir vėliau dėl kraštą ištikusios tragedijos, K. Lozoraitis tėvynėje gyveno vos kelis metus (1932-1939). Tačiau jis, kaip ir kiti šeimos nariai, savo gyvenimą bei darbus paskyrė Lietuvai, ją atstovavo. Nes, kaip kartą pats buvo išsitaręs, tai jam atrodė prasmingiau...

Vatikanas ir Lietuva. 1922 metų pabaigoje popiežius Pijus XII de jure pripažino Lietuvą. Diplomatiniai abiejų šalių santykiai nenutrūko ir vėliau, per visą tragiškai audringą XX amžių. Okupacijos metais K. Lozoraitis du dešimtmečius (nuo 1972 m.) dirbo Vatikano radijo lietuviškų laidų redakcijoje. Vėliau tapdamas Lietuvos Respublikos Nepaprastuoju ambasadoriumi ir įgaliotuoju ministru prie Šv. Sosto, jis ne tik pratęsė savo šeimos tradicijas (trečias šeimos narys šiose pareigose), bet ir užtvirtino svarbius Lietuvos ryšius su Vatikanu. Nors paskutinį savo gyvenimą tarpsnį ambasadorius tarsi įrėmino kredencialų ir oficialumų rėmuose, bet tai neužgožė jo paprastumo, žmogiškumo, šilumos. Iškalbinga - Kazio Lozoraičio sielos draugu buvo ir popiežius Jonas Paulius II...

Lozoraičiai savo gyvenimus paskyrė kovai už kraštą, kuri trūko ištisus dešimtmečius. Apie tai liudijančių dokumentų, archyvų ar asmeninių, tūkstančiais skaičiuojamų knygų, pargabenimas į Lietuvą, nebuvo vien tik privatus Kazio Lozoraičio interesas ir rūpestis. Jo frazė, kalbant ir apie minėtų dokumentų svarbą, „Vyrai, mes ne amžini. Skubėkime daryti gerus darbus“ reiškė tą patį pasišventimą, kuriuo gyvi buvo ir jo senelis Motiejus Lozoraitis (varpininkas, XIX-XX amžių sandūros tautinio atgimimo šviesuolis), ir tėvas Stasys Lozoraitis, ir brolis Stasys.

Metai be Kazio Lozoraičio. Tai ne vien tyla, bet ir iškalbingas vieno žmogaus gyvenimas.

Asta PETRAITYTĖ