Naujienos

Šie žmonės, nors kiekvieną dieną vilki uniformas, nekariauja. Jie lanko vaikus mokyklose ir dovanoja knygas bei aitvarus. Moko juos rasti ant kelio padėtą sprogmenį. Užtikrina ramybę per rinkimus. Padeda ruošti policininkus. Gydo sužeistus ar ligos užkluptus gyventojus. Vakarais žaidžia krepšinį.

Džiaugiasi kalnuose rastu bulvių lauku, pietums išvirta kopūstų sriuba ir lauktuvių gauta lietuviška dešra, juoda duona ar laikraščiu, tegul ir poros savaičių senumo. Jie – Afganistano Goro provincijos atkūrimo grupės (PAG) kariai, atvykę į šį kalnuotą kraštą ne kariauti su talibais, o padėti karo nualintam ir gamtos nelepinamam kraštui atsistoti ant kojų.

Savo misiją Gore baigia devintoji PAG pamaina, suformuota Generolo Romualdo Giedraičio artilerijos bataliono karių pagrindu. Be maždaug 150 mūsų šalies karių ir civilių, čia tarnauja ar dirba žmonės – kariai, karo medikai, civiliai pareigūnai – iš Danijos, Gruzijos, Japonijos, JAV, Kroatijos, Rumunijos ir Ukrainos.

Visą būrį sudaro apie 200 žmonių, tarp jų yra dešimt moterų. Tarp aptarnaujančio personalo galima pamatyti atvykėlių iš tokių egzotiškų šalių, kaip Filipinai ir Šri Lanka.

"Nenustebčiau pamatęs Flinstone'us"

Mėnulio užkariautojai – tokia frazė apie čia dislokuotus karius ateina į galvą skrendant virš Afganistano kalnų ar leidžiantis ne viename šios šalies oro uoste. Išlipus iš lėktuvo Kandahare, Kabule ar Čagčarane apgaubia smėlio ir dulkių šydas, akis dažniausiai užkliūva ne už daugiaaukščių pastatų, kokių tikėtumeisi milijoniniame Kabule, ar snieguotų viršukalnių, kurios turėtų supti kalnuose įsikūrusį Čagčaraną (taip būna, bet tik šaltuoju metų laiku). Kandahare, kur tarnauja Lietuvos specialiųjų operacijų pajėgų kariai, kasdieniuose pokalbiuose vadinami specukais, ar Čagčarane, kiek akis užmato, vien rudi atspalviai: nuo visai šviesaus, paplūdimį primenančio pietuose iki sodrios terakotos spalvos šiauriau.

Čagčarane tarnaujantys kariai turėtų jaustis jei ne kaip Mėnulyje, tai bent kaip dykumoje. Po stovyklą patogiausia vaikščioti mediniais takeliais, nes žengęs vos žingsnį į šoną patenki ant smėlio. Naktį, kai būna taip tamsu, kad savo batų nematai, taip ir atsitinka, jei nepataikai laiku pasukti. Pačiame mieste net ir tokio patogumo nėra – tik šią vasarą Lietuvos dėka buvo pradėta asfaltuoti pirmoji gatvė visoje Goro provincijoje. Apie lengvai pravažiuojamus kelius čia, daugiau nei 2 km aukštyje, kol kas galima tik pasvajoti. Tiesa, taip ruda būna ne visada: žiemomis kalnus nukloja sniegas, o atšilus sužaliuoja žolė ir medžiai, kurių čia visai nedaug.

Neseniai Čagčarane lankęsis amerikiečių žurnalistas Michaelas Yeonas pajuokavo, jog nenustebtų pamatęs čia pro šalį žingsniuojančius Fredą ir Wilmą Flintstone'us.

PAG visuomenės informavimo karininkas kapitonas Marius Varna surengia trumpą ekskursiją po nedidelę stovyklą, įsikūrusią visai šalia oro uosto: čia – ramovė, ten – valgykla, čia kariai sportuoja, o ten gyvena, toliau – dušai ir tualetai. Keliaujame apžiūrėti stovyklą supančios panoramos. Netoli už tvoros, kurios viršus apraizgytas spygliuota viela, į viršų „lipa“ daugybė vienaaukščių namelių, tarytum susiliejančių su pačiu kalnu. Nieko keisto – statybinės medžiagos žmonės randa tame pačiame sklype: kasa molį, iš jo lipdo plytas ir renčia būstus. Pasak M. Varnos, čia – jau naujosios architektūros pavyzdžiai – su didesniais langais. Anksčiau žmonės spietėsi žemiau, arčiau Harirudo upės, o įsikūrus PAG miestas ėmė plėstis ir čia.

Smėlis, saulė ir žydras dangus – atrodo, ko daugiau reikėtų tobuloms atostogoms. Bet karių gyvenimas Čagčarane nė iš tolo neprimena poilsio. „Vakar mūsiškiai susprogdino keliasdešimt sprogmenų, – lyg niekur nieko pokalbį pradėjo kapitonas. – Čia nuolat taip. Sovietai, užuot viską susprogdinę, kai traukėsi po karo, sprogmenis užkasdavo. Dabar dirba vietos išminuotojai – metras po metro tikrina žemę. Jei randa sprogmenų, kviečiasi mus. Kai bus viskas išvalyta, tada bus ramu.“

Kariai net moko Gore gyvenančius vaikus atpažinti sprogmenis, kuriuos, pavyzdžiu, ant kelio gali būti palikę teroristai. Pašnekovas prisiminė, kad kartą mažieji iš tiesų aptiko sprogmenį ir kariams nurodė, kur jį rasti.

"Mes - nekariaujantis PAG'as"

Prieš misiją kariams rengiami apmokymai, jie žino, kad tarnybos ir gyvenimo sąlygos bus visai ne tokios, kaip Lietuvoje, bet pirmi įspūdžiai nusileidus Čagčarane vis tiek nustebina ar net pribloškia. Provincijos centre situacija dar patenkinama, nes čia sukasi didesni pinigų srautai, dirba administracija, verda gyvenimas. Tuo tarpu važiuoti į kaimus psichologiškai būna sunku. „Kartą matėme kokių 4-5 metukų mergaitę (tikslų amžių sunku pasakyti, nes dėl saulės nudegintos odos žmonės čia atrodo gerokai vyresni). Jos kojos atrodė taip, kaip mano senelės, gyvendavusios kaime ir visą gyvenimą vaikščiodavusios basomis“, – pasakojo M. Varna.

Atokiai kalnuose esanti ir viena neturtingiausių šalyje Goro provincija – palyginti rami. Izoliacija ne tik neleidžia provincijai sparčiau vystytis, bet ir padėjo jai apsisaugoti nuo smurto protrūkių, kurie kamuoja daugumą kitų Afganistano rajonų. Kalnai tapo savotiška apsauga nuo talibų. PAG-9 rotacijos, trunkančios nuo gegužės, metu kariai nė karto nepatyrė tiesioginės atakos. Tik pačioje pradžioje toli prieš važiuojančias mašinas buvo susprogdintas vienas sprogmuo – taip gyventojai esą pademonstravo nenorą, kad kariai ten važiuotų. Iš viso pet lietuvių buvimo Gore laiką iš čia negrįžo vienas žmogus – pernai pavasarį žuvęs seržantas Artūras Jarmalavičius.

„Mes – nekariaujantis PAG'as, – tvirtino M. Varna. – Čia – ne taip, kaip pietuose, kur žūsta kariai. Vietiniai patys stengiasi užtikrinti saugumą ir neremia sukilėlių. Jie sako norintys gyventi taikiai ir ramiai. Vien PAG buvimas provincijoje daugeliui žmonių reiškia saugumą. O mes deklaruojame, kad atvykome tik padėti, kad Afganistanas yra jūsų šalis ir patys turite ją atkurti.“

Nors kraštas atrodo gana taikus, kariai apsidrausdami kiekvieną kartą patikrina visų į stovyklą grįžtančių automobilių apačias. Kariai niekada nepalieka jų be priežiūros, bet teoriškai įmanoma, kad kas nors gali pritvirtinti sprogmenį. Pavyzdžiui, pro šalį ėjęs vaikinas netoliese paliko kanistrus. Kol kariai aiškinasi, kas juose, gali nepastebėti kitų prie mašinos prieinančių žmonių. Dėmesį gali nukreipti ir netikėtas tolimas šūvis, didelės delegacijos narių kvatojimas.

Dėkojo už ramius rinkimus

Vienas didžiausių šios rotacijos PAG išbandymų buvo rugpjūtį vykę šalies prezidento rinkimai. Kariai, padedami iš Herato atsiųstos italų kuopos su keliais sraigtasparnais, užtikrino jų saugumą.

„Žmonės matė, kad yra naujų karių, transporto priemonių. Kai rinkimai baigėsi, paskambino vienas vyras padėkoti . Jam pasakiau, kad saugumą užtikrino ne vien tarptautinės pajėgos, bet ir vietos policija, dislokuoti nacionalinės armijos daliniai. Rezultatus davė bendras saugumo užtikrinimas, bet vietiniai išskyrė mus. Padėjo ne vien tai, kad mes dirbome per rinkimus, bet pats faktas, kad buvome ir prieš, ir po rinkimų. Budėjome, bet į pačius rinkimus nesikišome. Tai yra Afganistano rinkimai, todėl tarptautinės pajėgos turi likti nešališkos. Visą laiką pabrėždavome, nepalaikėme nė vieno kandidato. Žmonės, atrodo, tai suprato.“

Karių teigimu, Goro provincijos administracijoje dirbantys žmonės per rinkimus palaikė dabartinį prezidentą Hamidą Karzai'ų, bet dauguma gyventojų, tarp kurių yra nemažai tadžikų, stojo tadžikų kraujo turinčio Abdullah Abdullah, buvusio užsienio reikalų ministro, pusėn. Tiesa, ne visiems Goro rinkėjams suprantama, kam rinkimai apskritai reikalingi – esą sunku su neraštingais žmonėmis kalbėti apie tokias aukštas materijas.

Susižavėjo "Misija Sibiras"

Kai kurių PAG karių, vadinamų CIMIC'ais (angliškų žodžių civilinis ir karinis bendradarbiavimas santrumpa) misija ir yra palaikyti santykius su vietos gyventojais. Prieš kelias savaites lietuviai stovykloje surengė tinklinio varžybas su vietos jaunimo organizacijos nariais, kurias buvo leidžiama stebėti gyventojams. Vardan draugystės kariai leido laimėti jaunimui. Kadangi varžybos sulaukė didelio pasisekimo, nuspręsta surengti ir didesnes žaidynes. Čia taip pat vyksta gyventojų koncertai, minint taikos dieną vaikai gavo dovanų – daugybę aitvarų, kuriuos Afganistano gyventojai laiko taikos simboliais.

„Nuleidę ginklus ir bendraudami su vietiniais prie arbatos puodelio galime daugiau pasiekti. Kiti – vos tik kas ir ginklas įremtas į žmogų. Mes stengiamės prieiti švelniai. Einame, bendraujame su žmogumi akis į akį, – pasakojo M. Varna. – Čia yra trys pasisveikinimai: paprastai paduodi ranką, paduodi ranką, o kita ją paimi arba susilieti skruostais. Iš pradžių visi tik šiaip rankas spaudžia, o vėliau pereiname prie trečiojo pasisveikinimo būno. Jie mato, kad gerbiame jų papročius, kultūrą, šalį, per Ramadaną klausome ramesnės muzikos, žino, jog nepadarysime nieko, kas gali įžeisti musulmonų tikėjimą, todėl jie irgi stengiasi.“

Pašnekovas prisiminė, kaip neseniai viename kaime buvo sutiktas Japonijos ambasadorius. Ši šalis pažadėjo finansuoti mokyklų statybą, kad vaikams nereikėtų mokytis sėdint ant kilimo, patiesto plyname lauke. Todėl diplomatas buvo pakviestas į kertinių akmenų padėjimo ceremoniją. Jį su gėlėmis, vėliavomis ir plojimais sutiko visi kaimo gyventojai, išsirikiavę palei kelią. Simbolinių pirmųjų akmenų buvo septyni ar aštuoni, ir kiekvienas iš jų buvo įvyniotas į dovanų popierių.

Gyventojai esą nejaučia neapykantos buvusių sovietinių respublikų kariams, nors jų žmonės turėjo dalyvauti Afganistano kare: „Papasakojome, kad mes patys buvome okupuoti. O afganiečiai, kaip ir lietuviai, buvo tremiami. Todėl jiems patiko „Misijos Sibiras“ idėja. Okupacine kariuomene mūsų nevadina. Supranta, kad atvykome garantuoti saugumą, stabilumą ir ramybę.“

Išleidžia mažiau, bet pasiekia daugiau už turtingesnes šalis

Anot pašnekovo, kartais tenka pakliūti į nemalonią situaciją. Goro kaimuose žmonės negyvena pasiturinčiai, tačiau užsieniečiams, atvažiavusiems pasiūlyti naują projektą, jie paruošia pietus. „Iš kitų provincijų ar aukštesnių štabų atvykstantys žmonės sako, jog jog mes turime prabangą, kurios kitur nėra: galime laisviau išvažiuoti į miestą, būti su vietiniais, šių požiūris į mus teigiamas. Yra provincijų, kur PAG investuoja šimtus milijonų, tiesia kelius, o žmonės sako, kad niekas nieko nedaro. Mūsų investicijos žymiai mažesnės, bet vietiniai taip nesako. Pavyzdžiui, paprašo mečetei uždengti stogą. Nuveži sunkvežimį medžio ir viskas.“

M. Yeono žodžiais, nedidelės Lietuvos vadovaujama PAG yra didžiulis kontrastas britų finansuojamai operacijai pietuose su Goru besiribojančioje Helmando provincijoje. „Kasmet į tokias provincijas, kaip Helmandas, pumpuojami milijonai dolerių, siekiant išplėšti Afganistaną iš talibų nagų. Bet tokios provincijos, kaip Goras, paliekamos nuošalyje“, – apgailestavo jis.

Kandahare tarnaujantys „specukai“ skundžiasi neįprasta problema – savo būryje neturi nė vienos moters. Dėl to jie ne visada gali surasti talibų turimą ginkuotę – šie prieš karius pasirodo visiškai „švarūs“, o kariai, net žinodami, kad greta stovinti moteris po drabužiais gali būti paslėpusi ginklą, jos apieškoti negali. Tai prieštarautų islamo tradicijoms – svetimas vyras moters negali liesti. Kapitonas pasakojo, kad taip pat elgiasi ir PAG kariai. Tiesa, galioja viena išimtis – esant reikalui, moteris gali prisileisti gydytoją.

Todėl M. Varna niekuomet nefotografuoja moterų, nebent jos, pamačiusios fotoaparatą, linktelėjimu ar žodžiu sutinka pozuoti. Vyrai dažniausiai neprieštarauja būti įamžinti, o vaikai tai ypač mėgsta, kartais net pribėgę prašo juos nufotografuoti ar patys mielai tai daro. Ši gudrybė padeda, jei mažieji trukdo dirbantiems kariams, – duodi jiems fotoaparatą, paaiškini, ką spausti, ir kurį laiką būna ramu.

Pradžiugino bulvių laukas

Karių tojotose skamba lietuviška muzika – ji čia populiariausia, nors kai kurie mėgsta paklausyti ir vietos radijo stoties. Geriausios lauktuvės vykstant į PAG – pluoštas lietuviškos spaudos. Per pietus lietuviai mėgaujasi tokiais patiekalais, kaip kopūstų sriuba. Tai – čia dirbančio lietuvio virėjo nuopelnas. Į repliką, kad atkeliavus į tolimą Afganistaną nesinori net matyti lietuviško maisto, kariai atsako nuostabos kupinais žvilgsniais.

Pasak M. Varnos, kai kuriose Goro vietose galima rasti duonos, skoniu primenančios „Palangą“ ar „Ventą“. Karių džiaugsmą sukelia bet koks gimtinę primenantis vaizdas: „Kartą, iškeliavę į patrulį, nusileidžiame nuo kalno, o ten – teka upelis ir bulvių laukas. Visai kaip Lietuvoje.“

Spalio viduryje Čagčarane apsilankęs Lietuvos užsienio reikalų ministras Vygaudas Ušackas lauktuvių atvežė lietuviškų rūkytų mėsos gaminių ir juodos duonos. Vaišės nuo stalo dingo akimirksniu.

Prieš tai ministro vadovaujamos delegacijos nariai ir PAG atstovai susitiko krepšinio aikštelėje. Kariai tvirtino į komandą delegavę geriausius savo krepšininkus, todėl svečiams buvo nelengva su jais kovoti. Juolab kad stovykloje yra puikios sąlygos sportuoti – ir krepšinį ar tinklinį pažaisti, ir svarmenis pakilnoti ar kitaip raumenis sustiprinti.

Gali žiūrėti televiziją šviesoje

Kad lietuvių kariams dažniau tenka imtis ne su karyba susijusių funkcijų, patvirtina jų kasdienybė. Žmonės ne tik vyksta patruliuoti į įvarius Goro rajonus, bet ir lydi Specialiosios misijos žmones, keliaujančius pažiūrėti, kaip įgyvendinami įvairūs projektai. Negana to, PAG kariai patys imasi įgyvendinti civilius projektus.

Pavyzdžiui, mokykloms buvo nupirkta palapinių, baldų ir vadovėlių, vaikams – mokyklinių reikmenų, policijai – motociklų, kai kurioms įstaigoms padovanota kompiuterių, mečetėms – įgarsinimo įrangos. Kariai pastatė nedidelę autobusų stotelę Čagčarane. Lietuvos lėšomis buvo pastatytos trys mikrohidroelektrinės, suteikiančios galimybę kiekvienuose namuose vienu metu įsijungti televizorių ir įžiebti nuo vienos iki trijų elektros lempučių.

Birželio 1-ąją keli lietuvių ir kroatų kariai praleido visą anglų kalbos pamoką pagrindinėje Čagčarano mokykloje. Į Sultono Saladino mokyklą jie nusprendė atvykti girdėdami daugybę gyventojų klausimų apie jų veiklą, ypatingą susidomėjimą reikšdami lietuviais. Aktyviausi iš daugiau nei 50 vaikų, dalyvavusių pamokose, gavo po simbolinę dovanėlę. Savo ruožtu moksleiviai mokė svečius dari kalbos.

Vienas iš PAG tikslų yra parengti ir paremti vietos policijos pajėgas. Pareigūnai mokomi šaudyti iš įvairių tipų ginklų, atlikti kriminalinius tyrimus, asmens apsaugos ir pirmosios medicinos pagalbos įgūdžių. Vietos policija aprūpinta motociklais, radijo ryšio ir kitomis būtiniausiomis priemonėmis.

Karo medikai vyksta į kaimus konsultuoti gyventojų. 2007 m. liepą jie paskiepijo per 400 žmonių nuo hepatito A.

Goru rūpinasi jau penktus metus

Dar 2001 m. Kabule ir jo priemiesčiuose buvo dislokuotos Tarptautinės saugumo paramos pajėgos (angl. International Security Assistance Force, ISAF), turinčios palaikyti saugumą ir užtikrinti šalies vyriausybės, Jungtinių Tautų pagalbos Afganistane misijos (UNAMA), kitų organizacijų veiklą. Po poros metų vadovavimą šioms pajėgoms iš JT perėmė NATO, o užduočių vykdymas buvo išplėstas.

Pradedant nuo šiaurinės Afganistano dalies, provincijose buvo imtos steigti Provincijos atkūrimo grupės (PAG, angl. Provincial Reconstruction Team, PRT), kurių tikslas – užtikrinti saugumą, sudaryti sąlygas kraštui atkurti ir vystyti, vykdyti greitojo poveikio projektus švietimo, sveikatos apsaugos ir kt. srityse, padėti valdžiai plėsti įtaką provincijoje, didinti gyventojų ir bendruomenių lyderių pasitikėjimą šalyje dislokuotomis tarptautinėmis pajėgomis.

2005 m. birželį tokiai grupei Afganistano centre esančioje Goro provincijoje pradėjo vadovauti Lietuva. Be to, šalies pietuose tarnauja Lietuvos specialiųjų operacijų pajėgų karių eskadronas. Štabo karininkai taip pat tarnauja ISAF operacijos vadavietėse. Nuo vasario Afganistane dislokuoti Lietuvos kariuomenės Nacionalinio paramos elemento kariai, užtikrinantys ten tarnaujančių Lietuvos karių ir civilių logistinį aprūpinimą.

Eglė Digrytė specialiai DELFI iš Čagčarano