Naujienos

Kovo 3 dieną naujasis Lietuvos ambasadorius Vytautas Ališauskas įteikė skiriamuosius raštus Maltos ordino Didžiajam magistrui Matthew Festingui. Ta proga Vatikano radijas parengė interviu, kuriame trumpai pristatoma Maltos ordino veikla. Gal galite trumpai pristatyti Maltos ordiną – tai lyg ir valstybė, neturinti savo teritorijos? Taip, dabar jis vadinamas suverenia tarptautine bendruomene. Tai unikalus atvejis – nėra kitos tokios tarptautinės bendruomenės, kuri būtų pripažįstama suverenia, tai yra visiškai nepriklausomai besitvarkančia savo viduje ir leidžiančia savo įstatymus.

Garbinga ir sudėtinga Ordino istorija: įsikūrė Jeruzalėje, paskui persikėlė į Rodo salą, vėliau į Maltą ir galiausiai į Romą.

Jie buvo tam tikras krikščionybės ir Vakarų civilizacijos gynimo bastionas, gynęs Europą nuo musulmoniškos invazijos. Kita vertus, tie patys europiečiai, tai yra Napoleonas, išvijo juos iš Maltos, kur išgyveno tam tikru atžvilgiu savo klestėjimo laikotarpį. Vėliau Ordinas pateko į Rusijos imperatoriaus Pauliaus I įtaką, kuris tikėjosi suvienyti savo valdžioje Rytų ir Vakarų krikščionybę.

Lietuvoje Ordinas irgi turėjo nemažai narių iš aukštuomenės. Kunigaikštis Radvila buvo įsteigęs net vieną komandoriją, kitaip sakant, teritorinį Ordino vienetą. Turime ir daugiau jo pėdsakų. Tas pats Pažaislio vienuolyno statytojas Mykolas Kazimieras Pacas buvo ordino narys. Nariai galbūt teikė daugiau finansinę paramą Ordino veiklai.

Apie istorinius Ordino ryšius su Lietuva užsiminėte savo kalboje, sakytoje Didžiajam magistrui.

Įdomi istorija, kad XVII amžiaus pabaigoje Ordinas kreipėsi į Kapitulą, prašydamas šv. Kazimiero relikvijų. Relikvijos buvo labai branginamos, tačiau Kapitula po ilgų svarstymų nutarė skirti jų, bet prisakė niekam to nesakyti, kad ir kiti neprašytų. Tai rodo, jog Maltos ordinas buvo itin gerbiamas.

Šv. Kazimieras, nors ir nebuvo Maltos ordino narys, bet vadovavosi jų skelbtu principu: „Puoselėti tikėjimą ir tarnauti varguoliams“. Šv. Kazimieras, būdamas valdovas, laikė tai savo uždaviniu: peržengdamas visus luomo ir klasių skirtumus, ateidavo asmeniškai pas tuos, kurie stokojo visko.

Trumpai pakalbėkime apie dabartinę Ordino veiklą. Kuo tapo buvę kryžeiviai?

Taip, jie yra kryžiuočių giminaičiai. Iš tiesų didžioji dalis kryžiuočių atskilo nuo Katalikų Bažnyčios, buvo ne kartą popiežių ekskomunikuoti. Tie, kurie kalba, kad kryžiuočiai siaubė Lietuvą su popiežių palaiminimu, švelniai tariant, gerokai supaprastina istoriją. Šventasis Sostas ne kartą juos tramdė dėl jų nekrikščioniško elgesio. Maltos ordinas buvo pavyzdinis Šventojo Sosto ir tikėjimo atžvilgiu ordinas.

Anuomet jie gynė tikėjimą ir Europą ginklu, šiandien jie kalba apie taikų tikėjimo gynimą, civilizacijų, kultūrų dialogą. Kita vertus – tarnauti varguoliams. Lietuvoje jie yra sutelkę per 300 asmenų, kurie savo karitatyvine veikla padeda labiausiai stokojantiems žmonėms, kurie išstumti į visuomenės paribius.

Ką galėtumėte pasakyti apie naujuosius diplomatinius santykius su Ordinu?

Lietuvos diplomatiniai santykiai su Maltos ordinu užmegzti pirmą kartą. Maltos ordinas naujoje Europoje įgavo didesnį statusą nei prieš karą: galbūt Ordino veikla karo metais parodė jo svarbą. Maltos ordinas, beje, taip pat ir Lietuvos dėka, turi stebėtojo statusą prie Jungtinių Tautų. Šiandien, kai skaitome narių sąrašą, atrodo, paprasta, bet kai peržvelgiau ambasadoje esančius duomenis, pamačiau, jog tai buvo nemaža kova, ir Lietuva prisidėjo prie to, kad Ordinui šis statusas būtų suteiktas.

Visai neseniai Maltos ordinas su Europos Sąjunga pasirašė ypatingą memorandumą, kuriame buvo konstatuota, kad Europos ir Maltos ordino tikslai bei pagrindinės vertybės yra labai artimos, o daug kur ir sutampa. Europos Sąjunga ragina, o Maltos ordinas yra pasiryžęs kuo labiau įsitraukti į naujos kuo žmogiškesnės, kilnesnės Europos kūrimą.

Pagal Vatikano radiją parengė S. Žiugždaitė