Naujienos

Žymus smuikininkas Martynas Švėgžda von Bekkeris Bostone laiko veltui neleidžia - dėsto universitete, bendrauja su išeiviais, palaiko ryšius su Lietuvos atlikėjais, koncertuoja, kartą net yra skridęs į Vokietiją griežti smuiku, o Vasario 16-osios proga organizuoja renginius Amerikoje.

Praėjusį rugsėjį 42 metų smuikininkas M.Švėgžda atsidūrė Jungtinėse Valstijose. Gavęs Fulbrighto stipendiją, suteikusią galimybę dėstyti Bostono universitete, su studentais dirbs iki vasaros. Tačiau jam to negana. Nenustygstantis muzikantas tol mynė slenksčius, kol jam pavyko sumanymą ant scenos suburti Lietuvos ir išeivijos atlikėjus paversti realybe. Renginys vyks Bostono universitete vasario 17 dieną. Koncertuos Lietuvos ir išeivijos atstovai. Pasirodys baleto šokėjai Eglė Špokaitė, Martynas Rimeikis ir Mindaugas Baužys, smuiku grieš Dana Pomerancaitė-Mazurkevich ir Yuri Mazurkevichius, fortepijonu skambins Gabrielius Alekna, lietuvių liaudies dainas atliks jungtinis lietuvių choras, grieš Bostono universiteto studentai ir t. t. Su smuiku į sceną kils ir pats M.Švėgžda. Dar trys Amerikos lietuvių bendruomenėms skirti koncertai bus surengti kitomis dienomis. Kadangi smuikininkas ketina eksponuoti ir savo tėvo - šviesaus atminimo garsaus dailininko Algimanto Švėgždos darbus, galima sakyti, kad tomis dienomis JAV sklandys trys lietuviškos mūzos - muzikos, šokio ir dailės.

Pakvipo Atlantu

- Kaip sekasi Bostone, kuriame gyveni nuo praėjusio rudens?

- Būnu labai užsiėmęs, todėl galiu ant pirštų suskaičiuoti, kiek kartų lankiausiai pačiame Bostone. Kai atskridau, vos tik įkėliau koją į oro uostą, pakvipo Atlantu. Bostonas savo architektūra primena Londoną, šiek tiek Hamburgą, Niujorką. Mane žavi senų bažnyčių siluetai, raudonų plytų namai. Ten yra daug secesinio stiliaus pastatų. Matyti ryškių pirmosios kolonijos pėdsakų. Mums, europiečiams, ta aplinka neatrodo labai sena, bet amerikiečiams tai - jų istorijos pradžia. Amerikos visuomenė konservatyvi, kartu labai liberali. Žmonės nepaprastai draugiški, paslaugūs, mėgsta bendrauti. Jaučiama, kad čia yra pasaulio protų sambūris: studentų ir dėstytojų suvažiavę iš visų pasaulio žemynų. Yra daug koncertų salių, muziejų, bibliotekų, archyvų. Vyksta galybė įvairiausių renginių. Manau, kad Bostonas yra pats europietiškiausias Amerikos miestas, čia jaučiama britų, airių, italų ir kitų Senojo žemyno emigrantų įtaka. Savitumo suteikia ir emigrantų iš Pietų Amerikos restoranai, užkandinės ir kavinės. Afroamerikiečių čia nesutinku tiek, kiek Niujorke. Vis dėlto dar per mažai pažįstu tikrąjį miestą, nepakako tam laiko.

- Ar buvo sudėtinga parengti koncertinę programą, pakviesti atlikėjus?

- Jau 2007 metais, kai tik baigėsi mano rengiamas festivalis "Alternatyva 2007 - Tolerancija", ėjau ieškoti paramos ir į ministerijas, ir į išeivijos departamentą: bandžiau įrodyti, kad mūsų tauta yra stipri ne kiekybe, o kokybe. Nesvarbu, kad mūsų yra nedaug, bet esame saviti, įdomūs, kūrybingi ir turime ką parodyti pasauliui. Planavau renginį, kuris pasiektų lietuvių išeivius. Į programą norėjau įtraukti Algimanto Kunčiaus fotografijų, savo tėvo A.Švėgždos darbų parodas, kviečiau saksofonininką Petrą Vyšniauską su jo folk-jazz idėjomis, baleriną E.Špokaitę, pats būčiau griežęs smuiku, kvietęs prisidėti JAV gyvenančią pianistę Goldą Vaingergaitę-Tatz, kitus. Tačiau niekur negavau finansinės paramos, nes tuo metu jau buvo prasidėjęs "pinigų parceliavimo vajus", susijęs su projektu "Vilnius - Europos kultūros sostinė". Todėl šią idėją palikau. Užtat dabar, būdamas Amerikoje, per pastaruosius keturis mėnesius ir dvi savaites turėjau kasdien stengtis ir neprarasti tikėjimo, kad pavyks įgyvendinti tai, ką sumaniau.

- Kokia proga bus rengiamas koncertas?

- Bostono universiteto vadovybė sudarė galimybę rengti Lietuvos nepriklausomybės dienos minėjimą. Taigi, nors ir pavėluotai, šia menine programa bus proga JAV kultūros bendruomenei priminti Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmetį. Todėl esu labai dėkingas šiam universitetui. Nuo pirmos atvykimo dienos svetimoje aplinkoje, nežinodamas vietinių žaidimo taisyklių, neturėdamas ryšių, nesuvokdamas, kiek kainuoja organizuoti renginį, viską tik įsivaizduodamas, laikiausi vadinamosios kultūros legionieriaus taktikos. Šiuo metu jau geriau "marmaliuoju" angliškai, dėstydamas ir grieždamas užsitarnavau tam tikrą pripažinimą. Subūriau žmonių, patikėjusių mano idėja ir padedančių ją įgyvendinti. O prieš renginį darbų išties daug. Prieš išvykdamas iš Vilniaus, dėkui Dievui, gavau moralinį ir diplomatinį užnugarį: Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos globą ir kultūros ministro patvirtintą raštą, kad turiu teisę užsienyje atstovauti Lietuvos kultūrai.

- Kas bus koncerto žiūrovai: Amerikos lietuviai, Bostono universiteto studentai ir dėstytojai?

- Bostone yra 93 aukštosios mokyklos. Visose, kuriose dėstomos dailės, šokio, muzikos, kultūros studijų programos, iškabinsime afišas. Kadangi renginys švietėjiškas, taikomės į jaunimo auditoriją. Tikimės, kad suplūs ir lietuvių bendruomenė. Apie vakarą pranešiau mūsų kaimynių ir bičiulių bendruomenėms - švedų, rusų, estų, latvių, lenkų ir žydų.

- Kiek žinau, renginį aplankys ir Lietuvos ambasadorius JAV.

- Su Audriumi Brūzga susipažinau Suomijoje daugiau kaip prieš dešimtmetį, kai Vasario 16-osios proga ambasada surengė mano solinį koncertą. Tuo metu jis buvo Lietuvos ambasadorius Suomijoje. Ambasados kvietimu Helsinkyje lankiausi du kartus. Taigi dabar džiaugiuosi, kad vėl ta pačia proga pasimatysime čia, Amerikoje, Bostono universitete, ir bendromis jėgomis su kitais artistais atstovausime mūsų valstybei. Lietuvos ambasadoje Helsinkyje matydavausi ir su ten dirbusia Leila Pikk. Anksčiau Maskvoje ji studijavo aktorinį meistriškumą, o aš į Rusijos sostinę atvažiuodavau įvairių smuiko galimybių konsultacijų. Radome bendrų draugų, mėgstamų vietų. Po kurio laiko, kol laiškais ir telefonu bendravome tarp Helsinkio ir Paryžiaus, kuriame tada gyvenau, atsirado jai dedikuotas muzikinis kūrinėlis "Leilos daina".

- Ar lengvai radai bendrą kalbą su Amerikos lietuviais?

- Mane visada žavėjo ir tebežavi vadinamieji pirmabangiai lietuviai: jų senovinis būdas su pašnekovu bendrauti pagarbiai, atidumas, supratimas ir gebėjimas atsirinkti vertybes. Iš dalies man tai mena mano senelių ir jų "prietelių" būdą. Tokie žmonės - bebaimiai, inteligentiški ir konkretūs - yra patys tikriausi Lietuvos ambasadoriai! Kai su jais bendrauji, tarsi po truputį dėlioji dėlionę: prieškario Lietuvos vaizdus, anuometinių žmonių pasaulėžiūrą, kalbos manierą, tarmes ir dainas, meilę Tėvynei. Užtat kartais šiek tiek keistokai atrodo neseniai ar prieš kokį dešimtmetį Amerikon atvykę tėvynainiai, su savo mažais vaikais šnekantys netaisyklinga - laužyta anglų kalba, lyg stengtųsi kuo greičiau tapti vietiniais. Lankydamasis bažnyčioje sutinku labai skirtingų išeivių, ten kiekvieną kartą ką nors pagriežiu smuiku.

- Kokia atrodo Lietuva, kai esi toli?

- Tai labai sentimentalus klausimas. Nežinau, ar pajėgsiu atsakyti... Kai esu toli, Lietuva man atrodo mažytė, graži, žalia, labai miela ir sava. Viskas atrodo kitaip. Tačiau po 16 metų gyvenimo Hamburge ir Paryžiuje turiu šešerių metų gyvenimo patirtį, kai grįžau į Lietuvą. Mažame krašte įprasta dairytis tik po savo daržą iki tvoros, būdingas susireikšminimas, dėl kurio atsiranda siauras matymas ir mąstymas, nepasitikėjimas kitais ar savimi, baimė, pavydas, pyktis, agresija. Man dažnai tekdavo išgirsti klasikinį klausimą: "Ko vėl sugrįžai?" Lyg trukdyčiau gyventi ir drumsčiau ramybę. Vis dėlto tikiu, kad bendru darbu, kantrybe, meile ir džiaugsmu sukursime XXI amžiaus naujovišką ir visiems mielą Tėvynę.

- Ar vasaros pradžioje tikrai grįši į Lietuvą, o gal ieškosi galimybių toliau likti Jungtinėse Valstijose?

- Be abejo, grįšiu, tik nežinau, ar vėl nesulauksiu to paties "klasikinio klausimo". Kiekvienas žmogus šiame pasaulyje turi savo vietą. Labai pasiilgau bičiulių ir bendraminčių Lietuvoje!

Rasa PAKALKIENĖ