Naujienos

Pirmi rašytiniuose šaltiniuose fiksuojami paskirų Lietuvos žemių (1201, 1212 m.) ar jų kunigaikščių (1213 m.) diplomatiniai aktai buvo taikos sudarymas (patvirtinamas rankos paspaudimu) ar karo paskelbimas (metant ietį paribyje). Į kaimynų valstybinius darinius žemių kunigaikščiai dar vykdavo patys, bet pirmos žinomos sutarties, sudarytos visos žemių konfederacijos (su Voluine 1219 m.) atveju, jau siuntė savo pasiuntinius. Apie 1240 m. susiklosčiusi Lietuvos valstybė tokią suverenaus politinio subjekto išorinio bendravimo praktiką galutinai įtvirtino. Mindaugas jau derėjosi (1250 ar 1251 m. pradž.) su pas jį atvykusiu Livonijos ordino magistru.

Priėmimą lydėjo prilygstančios vokiečių diduomenės dvarams vaišės, prižiūrimos didžiosios kunigaikštienės.

Nuo XIII a. vidurio sutartys buvo sudaromos raštu, susirašinėta laiškais. Dokumentai buvo antspauduojami valdovo antspaudu. Prie jo dvaro laikyti rašovai, buvo pasitelkiami vertėjai. Iš karto įsisavinta dualistinė diplomatinės raštijos sistema, gyvavusi kelis šimtmečius: su katalikiškais kraštais susirašinėta lotyniškai, su rusų žemėmis - rusiškai.

Tą darbą atlikdavo atitinkamai vokiečių ar rusų vienuoliai, atnešę savo rašymo formuliarų įgūdžius (XIV a. ši raštija pasipildė į vakarus siunčiama ir gaunama vokiška, į rytus - graikiška dokumentacija).

1261-1263 m. nutrūkus christianizacijai, Lietuva neturėjo Bažnyčios struktūrų, viduramžiais atlikdavusių diplomatinio darbo krūvio didelę dalį. Stokojant mokytųjų dvasininkų didžiojo kunigaikščio taryboje, praktinę diplomatinio etiketo pusę tekdavo įsisavinti patiems jos nariams, naudotasi belaisvių ar šiaip atvykusių vokiečių riterių pamokomis, kas trukdė susidaryti subtilesniam lietuviškam diplomatiniam etiketui: didžiojo kunigaikščio nepasitenkinimą sukėlę pasiuntiniai galėjo susilaukti lietuvių aristokratų iššūkio į dvikovą ar tiesiog būti išvaryti (būta ir Margirio dvikovos su Čekijos karaliumi Jonu).

Svarbiausioms lietuvių pasiuntinybėms paprastai vadovavo artimi valdovui žmonės, dažniausiai valdančiosios dinastijos nariai. Santykiuose su popiežiumi naudotasi Livonijos ordino (Mindaugas) ar Rygos arkivyskupo (Gediminas) tarpininkavimu. Pasitaikydavo aukštą padėtį užimančių užsieniečių papirkimo atvejų. XIII – XIV a. Lietuva įsisavino riteriškąją Europos diplomatijos pusę.

Valdant Vytautui Didžiajam (1392-1430), buvo atliktas didžiulis lietuvių diplomatijos intelektualinimo darbas. Sukūrus pastoviai išlaikomų rašovų didžiojo kunigaikščio kanceliariją, buvo įsisavintas vėlyvųjų viduramžių diplomatijai būtinas srautinis susirašinėjimas, pradėtas sistemingai kaupti valstybės archyvas, dokumentai įgavo biurokratizuoto, romėnų teisės terminiją taikančio stiliaus bruožų.

Siunčiamus dinastijos narius pakeitė besiformuojančios Ponų tarybos nariai, lydimi kvalifikuotų (daugiausia lenkų pasauliečių) sekretorių. Išnaudojant uniją su Lenkija, naudotasi (ypač Bažnyčios santykiuose) jos diplomatų, reikalui esant paremiamų Lietuvos atstovais, pvz. Konstanco suvažiavime 1416-1418 m., paslaugomis.

Šiame suvažiavime išloštą prieš Vokiečių ordiną Žemaičių christianizacijos bylą galimą vertinti kaip krikščioniškosios Lietuvos diplomatijos (dar vedamos už rankutės savo lenkiškosios mokytojos) pirmąjį laimėjimą tarptautiniu mastu.

Regioniniu mastu tokį laimėjimą pasiekė Vytauto dvaro ceremonialas: Šventosios Romos imperijos arbitras buvo gražiai priimtas, pakeltas į riterius, apdovanotas ir ginčą su Vokiečių ordinu dėl Žemaičių išsprendė Lietuvos naudai (1412-1413 m.). Susiklostė pripažinta ir reglamentuota didžiojo Lietuvos kunigaikščio titulatūra (karalių kreipiniuose įvardijimas broliu bei didenybės rangas), sfragistika ir heraldika.

Atsiradus pirmosioms parapijų bei katedrų mokykloms ir negausiems Krokuvos universiteto absolventams, per XV a. Lietuva jau pati išsiaugindavo reikalingų to meto diplomatiniam darbui žmonių.

Nuo XV a. vidurio, susiformavus Ponų tarybai ir atsiradus įformintoms dignitorijoms, diferencijavosi tarptautinių susitarimų priežiūros vietose (vaivadų) ir techninio diplomatijos arsenalo priežiūros centre (kanclerio) prerogatyvos bei funkcijos.

Per didžiąją Lietuvos kunigaikštiją vykstantis (1474 m.) pas Persijos šachą ir grįžtantis (1477 m.) namo sukūrusios profesionaliąją diplomatiją Venecijos Respublikos pasiuntinys Ambrosio Contarini nieko neigiamo nepažymi apie jo priėmimą Kijevo vaivados Martyno Goštauto namuose ir Kazimiero dvare Trakuose.

1492 m. buvo įforminta Ponų tarybos (Senato) sutikimo tarptautinės politikos klausimuose teisė. Šis galių suinstitucinimas leido susiformuoti kanclerio žinybai kaip vis daugiau žinių reikalaujančių diplomatijos veiksmų vykdytojų branduoliui, kas savo ruožtu lėmė šių vykdytojų specializacijos išsiskyrimą.

Viduramžiškų susitikimų ir apsilankymų ekspromtus keitė tikslingų pasiuntinybių išsiuntimas, lydimas vis labiau periodėjančio susirašinėjimo, kas jau lėmė darbo profilio specializaciją. Nuo XV – XVI a. sandūros išryškėjo tokios specializacijos kryptys santykiuose su Krymu, Rusija, Moldavija ir Livonija (kartu ir Prūsija).

Santykius su sąjungininke Lenkija, tiesiogiai kontaktuodama su jos Senatu, tvarkė Ponų taryba, prižiūrint bendram monarchui. Kanclerio pareigybė (paprastai jungiama su pirmojo pasauliečio senatoriaus, Vilniaus vaivados, dignitorija) šioje XVI a. įsitvirtinusioje specializacijoje tapo Lietuvos diplomatijos šefo postu.

Šis postas buvo svarbi atrama, varžantis su Lenkijos didikais dėl dalyvavimo valdovo aukščiausio lygio išorinės politikos (įskaitant ir jo asmeninius dalykus) veiksmuose, reikalaujantis ir didelių išlaidų, ką galėjo sau leisti tik turtingiausieji oligarchai. Taip debiutavo 1515 m. Vienos kongrese Mikalojus Radvila Goniondzietis, o sėkmingiausiu pavyzdžiu gali būti Mikalojaus Radvilos Juodojo 1547 m. Vienos misija sosto įpėdinio Zigmanto Augusto vedybų reikalu, atnešusi jam Šv. Romos imperijos kunigaikščio titulą (Venecijos pasiuntinys už tokius asmeninius laimėjimus būdavo baudžiamas).

Liublino unija (1569 m.), sujungusi Lietuvos ir Lenkijos senatus ir seimus į bendras (nors ir dualistines) institucijas, paliko atskiras valstybių struktūras, kartu numatydama bendrą užsienio politiką.

Ji buvo vykdoma per bendras pasiuntinybes ir seimui, senatoriams bei renkamam valdovui priimant užsienio pasiuntinius (XVII a. atsirado ir XVIII a. veikė reziduojantys pasiuntiniai).

Kadangi derybas kontroliavo ir sutartis tvirtino Seimas, karalius – didysis kunigaikštis, XVII a. dar bandydavęs įterpti savo dvaro politiką, faktiškai šių galių nebeturėjo. Bendro Seimo akiratis apėmė visą Abiejų tautų respubliką supančią erdvę, tačiau praktinėje veikloje išliko atskiri Lietuvos ir Lenkijos kaimynystės prioritetai (Lietuvai šiaurė ir rytai, Lenkijai pietūs ir vakarai).

Šie prioritetai lėmė paruošiamojo ir susitarimus įvykdančio darbo sukoncentravimą atitinkamos kaimynystės sferos valstybės diplomatinių struktūrų rankose bei jų svarbiausiųjų pasiuntinybės narių parinkimą (Lietuvos diplomatai Mykolas Haraburda ir Leonas Sapiega tapo pavaizduoti A.Tolstojaus ir F.Schillerio istorinėse dramose). Lietuvai, prijungus Livoniją (1561 m.) ir per Liublino uniją praradus savo pietines vaivadijas, rytuose (ir faktiškai šiaurėje) liko tik Rusija., visa kita sfera atiteko Lenkijai.

XVI a. veikusi diplomatijos organų struktūra pirmoje Abiejų tautų respublikos laikotarpio pusėje beveik nepasikeitė, nebent tik pažymėtinas atsiradęs “etmonų diplomatijos” fenomenas. Jo atsiradimą lėmė vis menkėjantis seimo sesijų darbo efektyvumas, priversdavęs menkai aprūpinamos kariuomenės vadovus susitarti dėl paliaubų (virstančių taikos sutartimis) patiems, nesulaukiant seimo sprendimo ar patvirtinimo (daug triukšmo sukėlė 1627 m. sudarytos paliaubos su švedais, atvedusios į 1629 m. Altmarko taiką). XVI a. pabaigoje – XVII a. I-ojoje pusėje dar reikėtų pažymėti “broliškosios” diplomatijos reiškinį. Hegemoniją Respublikoje turėjusiai Lenkijai tarpusavio santykiai buvo labiau “vidaus”, o nuo jos kenčiančiai Lietuvai - “užsienio” politikos reikalas.

Iki pat Vladislovo Vazos darnaus išrinkimo (1632 m.) Lietuva, išnaudodama lenkų pusės tarpusavio nesutarimus, laimintį kandidatą priversdavo atskiru susitarimu pakoreguoti jos naudai Liublino unijos akto nenumatytų valdymo nuostatų punktus.

Vad. Bernardo Maciejowskio (Zigmanto Vazos nominuoto Vilniaus vyskupu lenko) byla (1592 – 1600 m.), pasiekusi net Romą, pasibaigė jo neprileidimu.

Kitą varžybų barą nubrėžė ginčai ir derybos Seime bei Senate, svarstant sutarčių su kitomis šalimis (ypač dėl sienų) sudarymą (žymiausias atvejis sienos su Rusija pakoregavimas 1644 m., Lenkijai gaunant Hadziačą, o Lietuvai prarandant Trubecką, ir šio jos praradimo atlyginimas 1646 m., Lenkijai perleidžiant Liubečą). Lietuvos politiką diriguojantys senatoriai sugebėjo, per savo klientūrą pavietų seimeliuose pritraukti bajoriją ir panaudoti kažką panašaus į “referendumų diplomatiją”.

1654-1667 m. karas su Rusija (lygiagrečiai 1655-1661 m. ir su Švedija) ir Šiaurės karas jame “nekariavusioje” Abiejų tautų respublikoje, kurio chronologiją reikėtų brėžti nuo savavališkų Augusto II veiksmų 1700 iki “viską sutvarkiusio” (tiksliau – “sutvarkyto”) Nebyliojo seimo 1717 m., ją pavertė valstybės parodija.

Karai pagreitino ir užbaigė valstybinių struktūrų atrofiją, kurios simptomai pastebimai išryškėjo jau 1667 – 1700 m. tarpukaryje, pavietams pasiglemžus suverenitetą, užsienio valstybėms papirkinėjant diduomenę valdovų rinkimuose, diduomenės intrigoms nutraukiant seimų sesijas ir bajorų įniršiui prieš diduomenės korupciją virstant visuotine anarchija.

Rusijos kariuomenei nuo XVIII a. pradžios permanentiškai okupuojant šalį, anksčiau iš užsienio vykdomas diduomenės papirkinėjimo biznis virto jos rusiškojo užsienio biurokratijos papirkinėjimo bizniu. Lietuvos diplomatijos istoriją XVIII a. galima apibrėžti vienu žodžiu – merdėjimas (išskyrus reformų seimo 1788 – 1792 m. laikotarpį), o XIX a. dviem – jos nebebuvo. Lietuvos Respublikos diplomatijos veiksmus vokiečių okupacinių organų atžvilgiu galimybių rėmuose nuo 1918 vasario 16-osios pradėjo vykdyti Lietuvos taryba. 1918 m. lapkritį atsiradus galimybei formuoti vyriausybę bei valdymo organus, lapkričio 7 dieną įsteigta Užsienio reikalų ministerija ir pradėtos kurti jai pavaldžios diplomatinės tarnybos.

Visa tai buvo daroma Europos diplomatijos kodekso ir diplomatinio protokolo taisyklių pagrindu. 1940 m. Lietuvos respublika turėjo užsienyje 15 pasiuntinybių ir 12 konsulatų. Pirmoji Lietuvos valstybę 1918 m. lapkritį de jure pripažino Vokietija.

Pasaulio didžiosios valstybės tai padarė 1922 m.. Prasidėjus II pasauliniam karui užsienio reikalu ministro 1940 05 31 dienos nurodymu nepaprastasis ir įgaliotasis ministras Romoje S.Lozoraitis vyresnysis buvo paskirtas diplomatinės tarnybos vadovu šalies okupacijos atveju. Tai įvykus 1940 m. birželio 15dieną, jis pareiškė protestą. Pavyko išsaugoti Lietuvos pasiuntinybes JAV, Vatikane. Lietuvos Respublika, atkurta 1990 m. kovo 11-ąją, nedelsiant suformavusi Vyriausybę, butaforinę sovietinės “respublikos” Užsienio reikalų ministeriją pertvarkė į valstybinę struktūrą.

Respublikos dar nepripažinus de jure, užsienio šalyse buvo steigiami informacijos biurai. Briuselyje, Londone, Osle.

Po nepavykusio sovietinės kariuomenės bandymo 1991 m. sausio 13-ąją susidoroti su Lietuvos Parlamentu ir Vyriausybe Lietuvą pripažino Islandija.

Žlugus bandžiusiam sustabdyti Sovietų sąjungos byrėjimą pučui 1991 m. rugpjūčio 21 dieną, tų metų rudenį sekė visuotinis Lietuvos Respublikos pripažinimas de jure, Lietuvos ambasadų steigimas užsienyje ir užsienio ambasadų Lietuvoje.

Išsaugotos simbolinės Lietuvos atstovybės, daug padėjusios siekiant Antrosios Respublikos pripažinimo, buvo įjungtos į jos diplomatines tarnybas.

Edvardas GUDAVIČIUS