Naujienos

Penkiolikmetė Lina, būsimoji menininkė, belaukianti pirmojo pasimatymo, laiminga gyvena su savo šeima – tėčiu, mama ir jaunesniuoju broliuku. Deja, ateina 1940 –ieji – sumaišties ir siaubingų permainų laikas... Vieną tamsią naktį Linos tėvų namuose pasirodo sovietų saugumiečiai ir deportuoja šeimą į Sibirą.

15-metė mergaitė paverčiama nusikaltėle, nors ji nepadarė nieko blogo. Pakanka to, kad jos tėvas yra universiteto dėstytojas, viduriniosios klasės atstovas, reiškia – nelojalus sovietų valdžiai. Šeima išdraskoma – tėvas atskiriamas nuo žmonos ir vaikų ir nužudomas, o šie išvežami į Šiaurę, kur patiria pragariškus sunkumus ir pažeminimą.

„Mano knygos herojė Lina paslapčia piešia, rašo savo kančių dienoraštį tikėdamasi, kad kas nors tai atras ir pasaulis sužinos tiesą, “– savo herojės stiprybės paslaptį Vilniaus knygų mugėje atskleidė sukrečiančios knygos „Tarp pilkų debesų“ autorė, lietuvių kilmės amerikietė rašytoja Rūta Šepetys. ,,Nuostabi meilės ir išgyvenimų istorija“, „Labai pavėluotas dokumentas”. „Gražu ir negailestinga”. Štai tokių epitetų jau nusipelnė ši Rūtos knyga. Vos pasirodęs romanas sulaukė pasisekimo JAV ir netgi pateko į „The New York Times“ bestselerių dešimtuką. Jis jau išleistas 29-ose šalyse, tame tarpe – ir Lietuvoje.

Kodėl ši knyga tapo tokia populiari? Daugelis mano, kad dėl dviejų priežasčių. Visų pirma Rūta yra puiki rašytoja. Jos rašymo maniera tiesiog prikausto dėmesį. Ir antra – tai rodo, kad atsirita nauja susidomėjimo banga, noras pažinti ir suvokti Antrojo pasaulinio karo, pokario Lietuvos istoriją.

R. Šepetys knyga vaizduoja įvykius, atspindinčius labai skausmingą Lietuvos gyvenimo laikotarpį, pasibaigusį vos prieš keletą dešimtmečių. Praėjus 20-čiai metų po Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo, asmeninės ir nacionalinės tragedijos vis dar gyvos. Knygos autorė nori, kad pasaulis pagaliau jas sužinotų ir suvoktų jų baisumus.

Rūta pasakoja labai asmenišką ir skaitytojui artimą istoriją apie sielvartą, skausmą ir galiausiai ištvermę. Jos pačios šeimos istorija iš tiesų yra skausminga, tačiau panašios tragedijos yra gerai žinomos daugeliui lietuvių. Romanas „Tarp pilkų debesų“ – jaudinantis kūrinys, primenantis skausmingą Lietuvos istoriją, tai, ką jos žmonės turėjo patirti.

Rūta neslepia - nelengva buvo surinkti medžiagą bei parašyti romaną, tačiau ji tai padarė, o šią istoriją sužinojo labai daug žmonių Amerikoje, Didžiojoje Britanijoje, Vokietijoje, Latvijoje ir kitose šalyse – visur, kur Rūta lankėsi pristatydama savo knygą.

Vilniaus knygų mugėje apsilankiusi rašytoja tikino, kad tai ne jos pačios, o visos Lietuvos istorija. Nuo ko viskas prasidėjo? „Nuo klausimų, kas aš esu. Kai žmonės paklausdavo, iš kur mano toks įdomus vardas, atsakydavau, kad iš Lietuvos, nes aš esu lietuvė. Aš turiu lietuvišką vardą, esu kilusi iš lietuviškos šeimos, nors ir nekalbu lietuviškai. Kai lankydamasi Lietuvoje susitikau su savo šeimos nariais, jie man papasakojo ir paaiškino, kad mano senelis buvo Nepriklausomos Lietuvos karinininkas, jis pabėgo iš Lietuvos 1940 metais ir dėlto kiti jo šeimos nariai buvo ištremti į Sibirą. Aš nieko apie tai nežinojau. Man buvo šokas. Visas pasaulis nežino, kas prieš karą ir po karo įvyko Lietuvoj, ir kokie drąsūs, ištvermingi lietuviai. Ir tai mane įkvėpė papasakoti šitą istoriją.“

Žinojo, kad prieš pradedant rašyti knygą reikės daug ką sužinoti. Giminės, draugai padėjo jai surasti ir pakalbinti likusius gyvus ir iš Sibiro sugrįžusius žmones, be kurių pagalbos nebūčiau galėjusi parašyti knygos. „O kai jie pradėjo pasakoti savo istorijas, aš tiesiog pašiurpau. Išgirdau pilnas teroro ir liūdesio istorijas, ilgus dešimtmečius laikomas paslaptyje nuo pasaulio. Istorijas apie didelę kančią, neišmatuojamą meilę ir didžiulę pagalbą tokioje pat padėtyje atsidūrusiems žmonėms, “- sako Rūta.

Hitlerio ir nacių padaryta žala Vakarų pasaulyje yra gerai žinoma, bet dauguma žmoniu nežino, kad Stalinas per savo teroro laikotarpį nužudė daugiau nei 20 mln. žmonių. „Į Vakarus po karo pasitraukę žmonės man dažnai sako: „Rūta, aš žinau savo giminės istoriją, tačiau kaip nutiko, kad šito negirdėjau?“ Bet ir pati Rūta, paprašyta pristatyti savo knygos herojus atsako: „Aš nenoriu kalbėti apie tai, nes kai kalbu, man labai skauda širdį”.

Amerikoje, lietuvio ir amerikietės šeimoje, gimusi ir augusi R. Šepetys visada domėjosi lietuvių kultūra ir pati sau kėlė daug klausimų. Kai prieš kelis metus atvažiavusi į Lietuvą susitikti su pusbroliais ir pusseserėmis, naiviai paklausė: „Na, ar turite mano senelio ar mano tėvo vaikystės nuotraukų?“, kambaryje įsivyraudavo tyla. Jie atsakydavo: „Ne, Rūta, mes privalėjome jas visas sudeginti. Mes negalėjome leisti niekam sužinoti, kad mus su tavo seneliu siejo giminystės ryšiai...“ Ji tada supratusi, kad turi papasakoti šią savo šeimos ir kitų panašių šeimų istorijas.

Rūtos senelis buvo Nepriklausomos Lietuvos aukšto rango karinininkas, Stalino žmonės jį būtų tikrai nužudę. Taigi jis su žmona ir Rūtos tėčiu pasitraukė į Vakarus ir niekada nebegrižo į Lietuvą. Kai 1940 metais rusai okupavo Lietuvą, suiminėdavo pareigūnus ir netoli Kauno juos žudė. Prieš tai pašalinę visus savo įkalčius, ištrynę žmonių tapatybę – tarsi jie niekada neegzistavo.

Rūta, puikiai pažindama amerikiečius, o taip pat kitų tautybių žmones, turėdama omeny milžinišką jų gyvenimo tempą, pradėjo nuo pradžių. Prieš rašydama knygą sukūrė mini filmuką, kuriame būsimiems skaitytojams Amerikoje, Vakarų Europoje, Kinijoje ir net Australijoje pradėjo aiškinti, kur yra tos Stalino kažkada okupuotos ir krauju užlietos Baltijos šalys: Lietuva, Latvija ir Estija. Kad jos yra netoli Suomijos, prie vakarinės Rusijos sienos. Tai – „šiltas” langas, keli uostai I į Antlanto vandenyną.

Būtent šias šalis 1939 metais Hitleris ir Stalinas, pasirašę Nepuolimo aktą, pasidalijo. Stalinas gavo Baltijos šalis. Taigi 1940-aisiais Baltijos šalys buvo aneksuotos, inkorporuotos į Sovietų Sąjungos sudėtį. Lietuva, Latvija ir Estija išnyko iš pasaulio žemėlapių.

Stalinas sudarinėjo sarašus žmonių, kurie esą priešinosi sovietinei sistemai. Tai buvo karininkai, gydytojai, advokatai, verslininkai, mokytojai, bibliotekininkai, kunigai ir net seneliai ir vaikai. Nors visi jie buvo nekalti, visi buvo suimti, vyrai buvo atskirti nuo moterų, vaikų, visi buvo suvaromi į vagonus, vyrai išvežti į kalėjimus, moterys ir vaikai buvo išsiųsti darbams į Sibiro lagerius. Be galimybės išgyventi, susilaukti palikuonių. Stalino genocide planas planas būtų pavykęs, tačiau jis nuvertino šių žmonių norą gyventi.

Baltijos šalys sovietų okupuotos išbuvo daugiau nei 50 metų, iki 1991 metų. Apie tai, ką iškentėjo, grįžę iš tremties ilgai negalėjo pasakyti nei žodžio – bijojo sovietų saugumo. Drąsiausi paslėpta kalba apie tai pamažu išdrįso atvaizduoti mene, muzikoje.

„Prieš rašydama knygą rinkau dokumentus, kalbinau žmones. Kelis kartus buvau atvykusi į Lietuvą ir susitikau su žmonėmis, ištverusiais kalėjimus, lagerius. Taip pat su Nepriklausomos Lietuvos istorikais, Seimo nariais, kultūros žmonėmis. Parą laiko aš praleidau tikrame prekinio traukinio vagone, kuriais deportuodavo žmones, taip pat apsilankiau sovietų kalėjime. Sužinojau, kad Sibire buvo daugybė lagerių, bet aš nusprendžiau parašyti istoriją apie žmones, kurie buvo deportuoti į Šiaurę, kur arkties salygos buvo tiesiog nepakeliamos,“ - sako R. Šepetys.

Tremtį iškentusi Rūtos giminaitė Irena, kurios pasakojimą Rūta įpynė į savo romaną, prisiminė, kaip jos iš traukinio vagono, pilno vyrų, pasigirdo jos tėvo balsas. Jis nusiėmė vestuvinį žiedą, padavė sukrai ir pasakė: „ Perduok jį savo motinai. Už jį gausite maistui. Ir pasakyk broliui Romui, kad pasirūpintų šeima.“ Bet kareiviai ją pačiupo ir nutempė prie kito vagono. Tai buvo paskutinis kartas, kai ji matė savo tėvą.

Atsidūrusi Šiaurėje kentė baisumus – iš bado žmonės mirdavo, mirusiųjų kūnus jie ilgai laikydavo barakuose, nes amžino įšalo žemėje neturėjo galimybės palaidoti. Norint iškasti duobę reikėdavo vargti dvi dienas, ne kastuvu, o rausti lazda, bet žmonės vistiek palaidodavo.

Vieną kartą Irenos motina paklausė prižiūrėtojo: „Kodėl jūs mus išsiuntėtė į Sibirą, kur mes badaujam ir dirbsim iki mirties?“ Jis atsakė: „Mums nereikia jūsų mirties, mums reikia jūsų skausmo ir kančios.“ Štai kaip buvo baisu ir žiauru!

Klausydamasi šitų pasakojimų Rūta labai išgyveno, tiesiog jautė fizinį skausmą. Mąstė apie savo tėvo šeimą, ištremtą į Šiaurę, vargusią ir badavusią netoli Arkties vandenyno. Įsitikinusi, kad paskaitę jos knygą daugybė žmonių visame pasaulyje galės sužinoti apie siaubingą Sovietų Sąjungoje siautusį terorą. Tiki, kad komunistų padaryti nusikaltimai daugiau nepasikartos.

Knygą Rūta rašė metus. Perskaičiusi pirmą knygos dalį pastebėjo, kad tai – lietuviška bestselerio ,,Pražūtingas aukštis’’ versija. Ji buvo tokia pat niūri: „Taigi aš turėjau ją pataisyti. Taisyti aš mėgstu – taip pat kaip ir rašyti. Savo pagrindinams herojams stengiausi suteikti šiltų spalvų. Galbūt jie nebuvo klasiškai gražūs, bet šie du žmonės buvo nuostabūs ir puikiai mokėjo mylėti. Žiaurioje aplinkoje neprarado meilės ir gerumo.“

Kalbėdamasi su išgyvenusiais siaubą, Rūta išgirdo ir tokių, kurie sakė, kad vis dėlto NKVD darbuotojų tarpe atsirasdavo tokių, kurie slapta tremtiniams padėdavo, parodydavo šiokį tokį gerumą. Ir tai ją labai sudomindavo, tas žmogus jos akyse būdavo tikras herojus.

Sykį pakalbino vyrą, kuris ten buvo netekęs broliuko. Jam mirus šeima pagamino karstelį, idėjo į jį berniuką, bet ryte jo kūnellį rado gulintį ant žemės. Kažkas pavogė mažylio karstelį - gal ugniai užkurti. Aš buvau šokiruota šito pasakojimo ir to žmogaus paklausiau: „Ar nebuvai supykes?“ Jis atsakė: „Kaip aš galiu būti piktas? Tas degantis medis tą naktį turbūt išsaugojo kam nors gyvybę.“ Neįtikėtina! Todėl sakau - perskaitykit mano knyga ir atsakykit į klausimą, ar jus tokius dalykus išgyventumėte,“– ragina Rūta.

Žmonės jos dažnai klausia, kokį turėjusi tikslą rašydama šią niūrią istoriją?„ Aš atsakau: „Svajoju , kad šita knyga rastų kelią į bibliotekas ir mokyklas, pas mokytojus, studentus, kad ši Lietuvos istorijos dalis nebūtų užmiršta. Aš žinau, kad šitas romanas gana žiaurus. Bet taip pat šis pasakojimas sklidinas meilės: meilės Dievui, šaliai, žmogui. Meilė atskleidžia stebuklingą žmogaus galią ir dvasią. Aš žinau – tai skamba keistai, bet as tikrai tikiu kad meile gali išgelbėti net gyvybę. Mylint ką nors taip giliai ir karštai meilė tampa galinga jėga,“– pavydėtiną meilę tėvo šaliai ir jos žmonėms demonstruoja amerikietė R.Šepetys.

Snieguolė Dovidavičienė