Naujienos

Tolerantiška valstybė yra ta, kurioje vienos bendruomenės neatsitveria nuo kitų. Svarbu yra neužsidaryti ir tiesti tiltus tarp žmonių, o tą padaryti padeda kalbos mokėjimas. Tuo yra įsitikinęs charizmatiškas puikiai lietuviškai kalbantis, Lietuvą mylintis ir savo meile aplinkinius užkrečiantis prancūzas Pierre’as Fransquinas.

Kai lietuviai mane išgirsta kalbant lietuviškai, supranta, kad aš užsienietis, bet niekada negalvoja, kad esu iš Prancūzijos. Kai pasakau, kad esu prancūzas, prašo parodyti pasą, nes netiki. Arba tiki, kad turiu darbą Lietuvoje ir čia gyvenu“, - įspūdžiais dalinasi P. Fransquinas.

P. Fransquinas niekada ilgesnį laiką negyveno Lietuvoje, tačiau jis yra vedęs lietuvę. Jiedu turi dvi Prancūzijoje gimusias dukras, kurios taip pat moka lietuvių kalbą. Jie visi gyvena Paryžiuje.

Interviu su Pierre‘u kalbėjomės apie tai, kaip jis atrado Lietuvą, kaip ji jo akyse keitėsi, ką suteikia lietuvių kalbos mokėjimas, kas, jo nuomone, sieja lietuvius ir prancūzus ir kuo mes skirtingi.

- Pierre‘ai, kaip prasidėjo Jūsų pažintis su Lietuva? Kada tai įvyko?

- 1993 metais, kai kartu su bendraminčiais įkūrėme humanitarinės pagalbos Lietuvai asociaciją, į Lietuvos ligonines atvežėme vaistų.

Tuo metu buvau studentas, mokiausi Inžinerijos aukštojoje mokykloje. Be kitų mokymosi dalykų – tokių kaip fizika, matematika, turėjome ir vieną laisvą, galėjome pasirinkti, ką norime, tik tai turėjo būti susiję su komunikacija. Tai mes su draugais ir sugalvojome įkurti humanitarinės pagalbos asociaciją.

Kaip sugalvojome padėti būtent Lietuvai? Mano vienas draugas buvo piligriminėje kelionėje į Kryžių kalną ir matė, kad Lietuvai tuo metu buvo sunku. Taip aš išgirdau apie Lietuvą.

Po to susitikome su tuometiniu Lietuvos ambasadoriumi Paryžiuje Ričardu Bačkiu. Jis ir jo brolis kardinolas Audrys Juozas Bačkis mums labai padėjo. Lietuvos bendruomenėje Paryžiuje susitikome su Pierre’u Minonzio. Jis buvo organizacijos „Farmacininkai be sienų“ („PSF – Pharmaciens Sans Frontières“ ) prezidentas Prancūzijoje. Šita organizacija neveikė Lietuvoje, kurioje tuomet buvo daug politinių problemų. Bet jis man pasakė, kad jeigu nuspręsime važiuoti, duos mums vaistų. Ir davė. Ligoninėms du kartus nuvežėme po 48 tonas medikamentų. Į Lietuvą nuvežėme ne tik vaistų, bet ir lovų ligoninėms, kompiuterių į Kauno technologijos universitetą. Kompiuterius padovanojo Paryžiaus Jussieu universitetas.

Nebuvo lengva surinkti pinigų transportui, nes niekas nežinojo Lietuvos. Mums padėjo laikraštis „Le Parisien“.Jie mums davė vieną puslapį, kuriame galėjome skelbti savo rėmėjus arba parašyti didelį skelbimą, kad važiuojame į Lietuvą. Taip surinkome pinigus.
Į Lietuvą vykome tris kartus, sutikau daug draugų, o tada reikėjo kalbėti.

- Taip kilo mintis mokytis lietuvių kalbos? Kad susikalbėtumėte su draugais?

- Kad mokytumeisi kalbos reikia geros motyvacijos (šypsosi). Susiradau moterį, nusipirkau knygą ir užsibrėžiau tikslą, kad po trijų mėnesių, kai grįšiu į Lietuvą kalbėsiu lietuviškai.

- Ir išmokote?

- Ne. Tris mėnesius skaičiau knygą ir išmokau knygą. Bet tik skaitant negali išmokti kalbos, tarimo. Po to maždaug du kartus per metus savaitei važiuodavau į Lietuvą. Radau žmoną. 1996 metais buvo vestuvės, tada jau truputį kalbėjau lietuviškai (šypsosi).

Turiu dvi dukras – dvylikos ir trylikos metų amžiaus. Mergaitės kalba mamos kalba, o ir tėčiui tai patinka. Aš manau, kad bet kokios kalbos mokėjimas suteikia daugiau galimybių. Kad nepamirštume kalbos, kiekvieną vasarą važiuojame į Lietuvą.

Lietuvoje susiradau draugų, bet norint su jais bendrauti, reikia kalbėti ta pačia kalba. Galima angliškai? Bet tai – ne mano kalba, ir ne jų kalba. Kalbos mokėjimas atveria duris.

Labai norėjau gyventi Lietuvoje. Visi sako, kad lietuviai šalti, o su manim – ne.

- Minėjote, kad norėjote gyventi Lietuvoje. Kodėl dar neįgyvendinote šio savo noro?

- Labai sunku rasti darbą gerą. Prancūzijoje vadovauju IT komandai, ir dabar esu pardavimų direktorius didelėje IT konsultantų įmonėje, aš nežinau, ką galiu daryti Lietuvoje. Galėčiau padėti vadovauti prancūzų įmonės filialui Lietuvoj arba dirbti Lietuvos paslaugų įmonėje. Dar geriau būtų, jei galėčiau dirbti ir Prancūzijoje, ir Lietuvoje.

- Kaip manote, kuo lietuviai panašūs į prancūzus ir atvirkščiai kuo skiriamės?

- Mus sieja istorija – mes net turėjome vieną bendrą karalių, Henriką Valua. Sieja tikėjimas - mūsų gyvenimo būdas, kuriam turėjo įtakos mūsų žydų ir krikščionių istorija, temperamentai panašūs.

O skirtingas yra gyvenimo ritmas. Lietuviai labai anksti keliasi. Man pasirodė, kad jūs aktyviau gyvenat pirmą dienos pusę. Prancūzijoje – kitaip. Mes, dauguma, pradedame darbus nuo devintos valandos ryto, Lietuvoje mažai kur taip yra.

Pastebėjau, kad daug vilniečių iškart po darbo penktadienį išvažiuoja į kaimus, pas gimines. Paryžiuje yra žmonių, kuriems patinka čia gyventi, jie niekada nevažiuoja į kaimą ir bijo skruzdelytės (šypsosi). O Lietuvoj tokių nemačiau.

- Ar lietuviai, Jūsų manymu, yra tolerantiški?

- Nežinau. Negaliu sakyti, kad labai tolerantiški. Atsimenate, buvo problemų per futbolo varžybas Lietuvoje?

Prancūzijoje yra daug bendruomenių, bet nereiškia, kad mes – ne prancūzai, mes visi – prancūzai. Tai yra tikra tolerancija, kai gali gyventi su tuo ir nebijoti. Ir mes turime problemų, bet nereiškia, kad reikia užsidaryti. Priešingai, reikia tiesti daugiau tiltų tarp bendruomenių

- Lietuva 1993-aisiais ir dabar..

- Labai skirtinga. Atsimenu, kad 1993 metais keliai buvo labai bjaurūs, nebuvo ko nusipirkti. Parduotuvės buvo be vitrinų. Pirmą vitriną, kiek atsimenu, kurią pamačiau Vilniaus Gedimino prospekto – tai Nijolės kailių salono (šypsosi).

Prieš įkuriant humanitarinės pagalbos draugiją, tik kartą per kažkurį Prancūzijos kanalą buvau matęs reportažą, kaip žmonės stovi prieš tankus. Bet aš nežinojau, kur yra Lietuva.

Pirmą kartą, kai su kitais studentais nuomojomės mašiną, kad su vaistų siunta važiuotume į Lietuvą, Draudimo įmonėje pasakėm, kur važiuojam, ir gavom atsakymą: gerai, rašom: „Afrika“.

Nuo to laiko kai įstojote į Europos Sąjungą, visi žino apie Lietuvą, tik galvoja, kad ten darbuotojams labai mažai moka, todėl bijo, kad atvažiuos ir užims darbo vietas.

- Ko norėtumėt palinkėti lietuviams ?

- Jums reikia apginti savo pačių gyvenimo būdą. O tai bus nelengva.

Dalia PLIKŪNĖ