Naujienos

Garsi lietuvių kilmės mokslininkė prof. Birutė Galdikas tiki, kad globalių ekonominių pokyčių gali sukelti atvirai į pasaulį žiūrintys ir ne vien tik kasdiene duona besirūpinantys žmonės. Džinos Donauskaitės pokalbis.

– Mūsų šalyje Jūs esate pristatoma kaip lietuvių kilmės pasaulinio garso gamtosaugininkė, dirbanti su egzotiškais gyvūnais – orangutanais Indonezijoje, Borneo saloje. Keliate sau uždavinį skleisti žinias apie Lietuvoje veikiantį Birutės Galdikas vardo fondą, jo tikslus ir uždavinius. Sakykite, kodėl netgi lietuviai turėtų būti susirūpinę dėl orangutanų, kuriuos dauguma iš mūsų tikriausiai esame matę tik per televiziją, zoologijos sode ar paveikslėliuose?

– Manau, kad tą daryti reikia dėl to, kad orangutangai, kurie yra vieni labiausiai žmogaus rūšiai artimų gyvūnų, nyksta. Miškai, kuriuose jie gyvena, yra naikinami ir tai turi pasekmių visam likusiam pasauliui. Indonezija yra trečia didžiausia atmosferos teršėja anglies dioksidu. Kad tai sukelia klimato kaitą, lietuviai dar nėra įtikinti. Tačiau pačioje Indonezijoje, Kalimantane, pokyčiai akivaizdūs. Taip pat stebime El Ninjo reiškinį, rūgščius lietus Kalifornijoje, Peru. Visa tai susiję su anglies dioksido emisijomis. Taigi, viena vertus, dėl bendro pobūdžio priežasčių, kita vertus – dėl specifinių priežasčių Lietuva nėra izoliuota nuo pasaulio šalis. Lietuvai reikėtų ne tik rūpintis savo vidaus reikalais ir spręsti vidines problemas, bet daugiau domėtis tuo, kas vyksta šalies išorėje. Juolab kad pasaulis mažas:  tai, kas atsitinka vienoje vietoje, turi poveikį kitai. Žinoma, kiekvienas turi žiūrėti savęs, bet kartu matyti, kas dedasi likusiame pasaulyje, nes jis Lietuvai turi didžiulį poveikį. Jei taip įvyktų, spėju, lietuviai būtų daug labiau savimi patenkinta šalis.

– Kaip tai pasiekti?

– Užmegzti daugiau ryšių su pasauliu, daugiau keliauti, bendrauti su žmonėmis, kartu spręsti problemas. Aš tikiu, kad viskas prasideda nuo paties žmogaus. Štai aš užaugau JAV, Šiaurės Amerikoje, bet pradėjau rūpintis orangutanais, kurie buvo toli nuo manęs.

– Būdama Lietuvoje Jūs susitikote su aukštais mūsų šalies pareigūnais – Prezidente, užsienio reikalų ministru. Kaip Jūs manote, kokią reikšmę jūsų paminėtų klausimų sprendimams gali turėti didžiosios politikos mažytėje Lietuvoje procesai?

– Aš manau, kad šie politikai labai gerai viską supranta. Su Prezidente mes diskutavome, ji tikrai supranta, kad Lietuvos visuomenės plėtrai reikalinga, jog žmonės imtų atviriau žiūrėti į pasaulį. Išvažiuotų, susipažintų ir grįžtų turėdami naujų žinių. Pasauliui reikia daugiau žmonių, kurie rūpintųsi aplinka, o ne tik savo kasdiene duona. Jūsų bėda ta, kad žmonės išvažiuoja, bet nebegrįžta.

– Būtent. O ir krizės metu daugybė žmonių negali niekuo kitkuo, kaip tik kasdiene duona, rūpintis. Ir žmonės dėl to turi visiškai teisėtų priekaištų Lietuvos politikams.

– Na, ne tik Lietuvoje sunku. Mano vaikams sunku. Mano sūnus, būdamas studentas, dirbo filmų industrijoje, o dabar, baigęs universitetą, negauna darbo. Ši padėtis neturi nieko bendra su Lietuva. Tokia pasaulio ekonomine padėtimi. Paprastai politikai turi sunkumų valdydami ekonomiką. Pažiūrėkite į JAV. Turtingiausia pasaulyje šalis, o 10 proc. žmonių neturi darbo.

– Bet ar gali politikai propaguoti tokią socialinę politiką, kad padarytų žmones labiau socialiai saugesnius ir kartu skatintų rūpintis sveikesne aplinka globaliu mastu?

– Bet tai neturi nieko bendra su politika. Tai labiau susiję su ekonomika. Tai priklauso nuo to, kas vyksta Rusijoje, Kinijoje, JAV, nuo to, kas vyksta pasaulinėje prekyboje. Štai Kinija. Šiuo metu daro, ką nori. Joje gaminami produktai užpylė pasaulį; ji atsisako sumažinti savo valiutos vertę. O vargšė Lietuvos Vyriausybė šiame kontekste bando išsisukti, pakelti mokesčius, kad galėtų turėti geresnes socialines politikas. Bet tai nieko nepakeis, nes Lietuva neturi išteklių, neturi industrijos.

Tačiau, žinoma, pirmiausia politikai turi matyti ne ekonominius, o socialinius tikslus.

– Na, politikai gali daryti įtaką ekonominiams procesams.

– Net ir JAV prezidentas negali padaryti įtakos globaliai ekonomikai. Taigi tai yra už atskirų žmonių galimybių ribų – net nepaisant to, kiek galios jie turi. Tai, kas vyksta Lietuvoje, nebūtinai yra tik dėl to, kas darosi Lietuvos vidaus politikoje. Aš tikiu, kad, jei žmonės dėtų pastangas į ryšių pasaulyje suvokimą, susipažintų su skirtingomis kultūromis, imtų kartu spręsti problemas, galėtų jį pakeisti gera linkme. Lietuva, kaip ir Norvegija, galėtų daryti įtaką Europos Sąjungos lygiu priimamiems sprendimams.

Žinoma, aš sutinku, kad politika svarbu. Štai Kanada yra šalis, kuri nenukentėjo nuo recesijos būtent dėl reguliuojamos ekonominės politikos. Vyriausybė čia neleido spekuliacijų, neleido švaistytis paskolomis, niekada nenuleisdavo paskolų sąlygų kartelės, t.y., jeigu tu pasiimi kreditą, tu turi aiškiai parodyti, kad galėsi jį grąžinti. Čia, kitaip nei JAV, nebuvo lengvų pinigų. Tačiau reikia suprasti ir tai, kad dauguma politikų nėra gana gudrūs, jie taip pat įkliūva į ekonomikos spąstus. Politikai lygiai taip pat kaip kiekvienas pilietis turi žiūrėti į pasaulį plačiau ir atviriau.

Aš iš tikrųjų buvau sužavėta diskusijomis su tais politikais, kuriuos sutikau šiemet čia atvykusi. Bet štai pernai teko kalbėti su ankstesniu jūsų užsienio reikalų ministru. Mes kalbėjome apie Afganistaną. Ar Lietuva iš tikrųjų turėtų švaistyti savo pinigus Afganistane ir kokia to prasmė? Nors nesu užsienio politikos ekspertė, bet manau, kad jis man nepateikė gero atsakymo. Bent jau tokio, kurį būtų verta įsiminti.

– Apie sunkiai valdomus ekonominius procesus Jūs kalbate kaip apie spąstus gerai socialinei politikai, matyt, ir gamtosaugai. Šiuo metu politiniuose dokumentuose populiari sąvoka – darni plėtra. Kaip manote, ar tai kartais nėra paprasčiausias oksimoronas?

– Taip, kartais taip atrodo.

– Noriu paklausti, ar iš tikrųjų ekonominis augimas ir gamtosaugos tikslai yra suderinami dalykai apskritai?

– Jūs klausiate manęs klausimų, į kuriuos man per sudėtinga atsakyti. Aš ne ekonomistė. Bet manau, kad pasaulinis ekonominis augimas turi vykti kitokia nei dabar kryptimi. Pavyzdžiui, Indonezijoje mes dirbame su vietiniais ryžius auginančiais ūkininkais padėdami jiems nenaudoti cheminių pesticidų. Mokome dirbti su natūraliais –  pavyzdžiui, naudoti vienus vabalus naikinti kitiems vabalams. Ir įsivaizduokite – šitie ūkininkai penkiskart padidino ryžių derlių. Pagrindinė jų naudojamos technikos idėja – ne keisti technologijas, o metodus. Mūsų apskrities ūkininkai išties užaugina nepakartojamus derlius, taigi, kad jie ir patys turi daugiau maisto, ir gali prieaugį parduoti. Mes iš jų prieaugį perkame kur kas pigiau. Taip pat perkame ir bananus išmaitinti orangutanams.

Darni plėtra yra dar ir tuomet, kai paprasti žmonės imasi aukoti nekomercinėms iniciatyvoms. Ir, žinoma, pagrindinis dalykas, kodėl žmonės aukoja labdarai, yra dėl socialinės JAV vyriausybės politikos. Nes pas mus, jei teiki pinigus labdarai, nereikia mokėti mokesčių už suaukotą sumą. Kaip tik dėl tokios politikos amerikiečiai yra labai dosnūs. Ir dėl jų gerumo aš galiu dirbti Borneo ir padėti orangutanams, mes galime pirkti ryžius iš vietinių žmonių. Aš negalėčiau to daryti, jei neturėčiau lėšų. Ir didžiausia parama ateina iš Amerikos visuomenės, ne iš Vyriausybės. Labai apsidžiaugiau sužinojusi, kad ir Lietuva turi 2 proc. gyventojų pajamų mokesčio iniciatyvą.

– Jūs dirbate su evoliucijos tyrinėjimais ir teigiate, kad konkurenija žemėje yra neišvengiama. Štai mes užėmėme orangutanų nišą, jie jau nebeevoliucionuos mūsų kryptimi. Bet ar gali žmonių ir kitų gyvūnų plėtra būti darni apskritai? Kaip kartu sugyventi?

– Manau, reikia gyventi minimalistiškai, išmokti pajausti kiekvienos akimirkos malonumą, gaminti mažiau daiktų. Naudoti saulės energiją, daugiau vaikščioti, važiuoti dviračiu, mažiau teršti. Aš iš tikrųjų tikiu, kad viskas prasideda nuo individo.

Džina DONAUSKAITĖ